Pagrindinis puslapisVatikano radijas
Vatikano radijas   
Kitos kalbos  

     Pagrindinis puslapis > Bažnyčia  >  2013-09-04 10:34:04
A+ A- print this page



Katalikų Bažnyčios katekizmas. Tikiu



Tarp daugelio raginimų, kuriuos girdėjome iš popiežiaus Benedikto XVI lūpų pradedant Tikėjimo metus, buvo raginimas skaityti Katekizmą. Savo laiške „Porta fidei“ jis rašo, kad Katekizmas ypač Tikėjimo metais turėtų būti „tikra tikėjimo palaikymo priemonė“. Taip pat ir popiežius Pranciškus savo enciklikoje apie tikėjimą „Lumen fidei“ sako, kad Katekizmas yra pati svarbiausia priemonė Bažnyčiai vykdant tikėjimo perdavimo misiją, skelbiant visa tai kas ji yra ir ką tiki.

Skelbiame trumpus pamąstytus, kuriuose aptariama pirmoji Katekizmo dalis - „Tikėjimo išpažinimas“. Juos Vatikano radijui parengė Popiežiškojo Grigaliaus universiteto dėstytojas t. Dariusz Kowalczyk SJ.


Dievo troškimas

„Dievo troškimas yra įrašytas žmogaus širdyje“ – tai pirmieji Katekizmo žodžiai. Jie reiškia, kad vienas žmogaus grindžiamųjų elementų yra asmeninis ryšys su Begalybe. Dievas tarė: Myliu tave, Adomai ir šitaip Adomas buvo sukurtas. Dėl to šv. Augustinas „Išpažinimuose“ rašo: „Sukūrei mus, nukreipdamas savęsp, ir mūsų širdis nežino ramybės, kol nenurimsta Tavyje“.

Dievo troškimas – tai ne aklos evoliucijos klaida ir ne Begalybę pasiekti trokštančio žmogaus absurdiška pretenzija. Šis troškimas gali būti patenkintas. Katekizmas pabrėžia, kad žmogus yra pajėgus siekti Dievo, nes tokiu jis buvo sukurtas. Žmogus sukurtas Dievo ir Dievui. Tad būti „pajėgiu“ siekti Dievo, su juo bendrauti, tai ne mūsų susigalvota iliuzija, bet mūsų Kūrėjo ir Išganytojo mums suteikta savybė. Šitame glūdi ir pats svarbiausias neprilygstamo žmogaus orumo pagrindas.

Bet ar mes tikrai trokštame Dievo? Katekizmas sako, kad šitą troškimą žmogus gali „pamiršti, jo neįvertinti ar net aiškiai jį atmesti“. Vadinasi, galime neklausyti širdies balso. Viena tokios laikysenos priežasčių gali būti „maištas dėl blogio pasaulyje“. Su mumis gali atsitikti kaip su tais grūdais, kurie pateko tarp erškėčių: pasaulio rūpesčiai arba turtai atitraukia mūsų dėmesį nuo svarbiausių dalykų. Kitos Katekizmo nurodomos Dievo troškimą slopinančios priežastys – tai tikinčiųjų rodomas blogas pavyzdys, tikėjimui priešiškos mąstymo srovės, o visų pirma žmogui nusidėjėliui būdingas polinkis slėptis nuo Dievo.


Dievo pažinimas

Ar galime vien savo jėgomis pažinti Dievą? Atsakymas galėtų būti ir „taip“ ir „ne“, priklausomai nuo to kaip suprantame žodį „pažinti“. Negalime įrodyti Dievo buvimo, nes Absoliutas nesutelpa jokioje žmogiškojo mintijimo sistemoje. Tačiau galime pažinti Dievą – kaip sakoma Katekizmo 31 straipsnyje – „darnių ir įtikinamų argumentų, leidžiančių pasiekti patikimą tikrumą, prasme“. Kitaip tariant, žmogus, keldamas klausimus apie pasaulio kilmę ir sąrangą, samprotavimo seka gali prieiti prie Dievo, tačiau tai nereiškia, kad šitoks pažinimas savaime gali būti įrodytas ir perduotas kitiems.

Dėl to Katekizmas ir kalba ne apie Dievo „įrodymą“, bet apie „pažinimą“. Dėl tos pačios priežasties ir mums reikėtų kalbėti ne apie Dievo buvimo „įrodymus“, bet apie „kelius“, vedančius į Jo pažinimą. Katekizme randame nuorodą ir į labai stiprius Išminties knygos žodžius: „Juk iš prigimties kvaili buvo visi žmonės, kurie gyveno Dievo nepažindami ir kurie, matydami gerus dalykus, nepajėgė pažinti To, Kuris yra [...] juk iš kūrinių didingumo ir grožio panašiai suvokiamas ir jų Kūrėjas“ (Išm 13,1-5). Katekizme paminėtas ir Vatikano I Susirinkimo tvirtinimas, jog „Šventoji Motina Bažnyčia yra įsitikinusi ir moko, kad Dievas, [...] tikrai gali būti pažintas iš kūrinių prigimtine žmogaus proto šviesa“.

Katekizmo paraginti pažinti Dievą, galime pabandyti ir tai ką šv. Ignacas Lojola siūlo savo „Dvasinės pratybose“. Stebėkime kaip „Dievas gyvena savo kūriniuose: elementams jis suteikia būtį, augalams - augimą, gyvūnams - jutimą, žmogui – supratimą“ (235). Ir kartu su psalmininku skelbkime: „Dangūs apsakinėja Dievo garbę“ (Ps 19,1).


Mums reikia apreiškimo

Kaip jau anksčiau sakyta, Katekizmas moko, kad Dievas „gali būti pažintas iš kūrinių prigimto žmogaus proto šviesa“ (36). Tačiau toks pažinimas susiduria ir su įvairiomis kliūtimis, tarp kurių popiežius Pijus XII mini „gimtosios nuodėmės sąlygotą geismingumą“ (plg. 37) Dėl to, bet ne vien dėl to, reikia, kad Dievas mums apsireikštų. Natūralus Absoliuto pažinimas, nors ir įmanomas, yra ribotas ir jis mums nieko nesako apie žmogui skirtus Dievo planus. Trijų pagrindinių mūsų tikėjimo tiesų apie Trejybę, Įsikūnijimą ir Malonę neįmanoma pažinti vien kūrinijos tyrinėjimo ir dedukcijos būdu. Tik Dievas mums jas gali apreikšti.

Krikščionių tikėjimas neatsirado vien iš žmogaus pastangų pažinti Dievą. Krikščionių tikėjimas – tai atsakymas Dievui, kuris pats panoro apsireikšti žmogui. Katekizmas taip pat moko, kad Apreiškimas nėra vien mums perduotų tikėjimo tiesų visuma, bet visų pirma asmeniškas susitikimas su Jėzumi Kristumi.

Dievas mums save apreiškia tokiu koks jis visuomet yra – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios bendrystė. Jis nori, kad mes atsilieptume ir jį mylėtume. Dievas mums ne tik leidžia save pažinti, bet taip pat „nori savo dieviškuoju gyvenimu pasidalyti su savo laisvai sukurtais žmonėmis, kad Jo vienatiniame Sūnuje jie būtų Jam įsūniai“ (52). Tikėjimas – tai ne tik žinojimas, kad Dievas yra, bet ir pasitikėjimas Dievo meile, jo noru dalintis su mumis amžinuoju gyvenimu. Bažnyčios tėvai sakydavo: „Dievas tapo žmogumi, kad žmogus taptų Dievu“. Tai ne toks pažadas, kokiu šėtonas gundė rojaus sode, bet Dievo malonės dovana.


Apreiškimo pakopos

Norint pažinti Dievą, reikia kad pats Dievas mums apsireikštų. Ir iš tiesų Dievas žmogui apsireiškė. Katekizmo 54 paragrafe kalbama apie Apreiškimo pakopas. Pirmiausia Dievas save atskleidė pirmiesiems tėvams, pakviesdamas juos artimai su Juo bendrauti (54). Kvietimas niekada nebuvo atšauktas. Net ir po tos antropologinės katastrofos, kurią vadiname gimtąja nuodėme. Tai pat ir po pirmųjų tėvų nuopuolio, Dievas daug kartų žmonėms siūlė sandorą su juo.

Nojaus istorija yra pirmasis Biblijos tekstas, kur kalbama apie Dievo ir žmogaus sandorą. „Dievas pasakė Nojui: „Tai bus ženklas sandoros, kurią sudariau tarp savęs ir visų žemėje esančių mariųjų“ (Pr 9,17). Katekizmas pabrėžia, kad „sandora su Nojumi galiojo pagonių laikais iki visuotinio Evangelijos paskelbimo“ (58). Šis teiginys mums primena paslaptingą Evangelijos pagal Luką sakinį: „Jeruzalę mindžios pagonys, kol baigsis pagonių laikai“ (Lk 21,24).

Kita sandora buvo sudaryta su Abraomu. „Per tave bus palaimintos visos žemės giminės“ (Pr 12,3) – pasakė Dievas Abraomui. Jo palikuonių tauta paveldės patriarchams duotus pažadus ir taps išrinktąją tauta. Su tąja tauta Dievas sudarys sandorą ant Sinajaus kalno ir per Mozę suteiks jai Dekalogą: dešimtį gyvenimo žodžių.

Visos sandoros pilnatvę pasiekė Jėzaus Kristaus asmenyje, kuris yra „yra vienatinis, tobulas ir nepranokstamas Tėvo Žodis“ (65).

Atsiminkime, kad Dievo su žmonėmis sudarytos sandoros saisto ir mus. Tai padės Nojaus ir Abraomo, bet ypač Jėzaus, žmogumi tapusio Apreiškėjo ir Apreiškimo, istorijoje aiškiau suvokti ir mūsų gyvenimo prasmę.


Apreiškimas ir privatūs apreiškimai

Dievas galutinai apsireiškė Jėzuje Kristuje. Jėzuje sudaryta Naujoji Sandora yra galutinė ir „nebelauktina jokio naujo viešo apreiškimo, iki garbingai pasirodys mūsų Viešpats Jėzus Kristus“ (66), sako Katekizmas, cituodamas šv. Kryžiaus Jono žodžius: „tas, kuris dabar dar klausinėtų Viešpatį ar lauktų iš Jo vizijos ar apreiškimo, ne tik elgtųsi kvailai, bet ir įžeistų Dievą“.

Bažnyčia mums sako, jog Apreiškimas baigėsi mirus paskutiniam apaštalui. Tačiau kartu matome, jog yra dogmų (pavyzdžiui Mergelės Marijos paėmimas į dangų), kurios, tokia forma, kuria jas žinome šiandien, nebuvo žinomos Evangelijos paskelbimo laikais. Katekizmas patikslina, jog „nors Apreiškimas ir baigtas, jis nėra iki galo išaiškintas“ (66). Jėzaus asmenyje ir jo veikloje buvo suteiktas visas Apreiškimas, o dabar Bažnyčia, klusni Šventajai Dvasiai, vedančiai į tiesos pilnatvę (plg. Jn 16,13), „ilgainiui privalo laipsniškai atskleisti visą jo turinį“ (66).

Šioje perspektyvoje galime suprasti ir tikrą prasmę vadinamųjų privačių apreiškimų, kurių keletą, pav. Lurdo ar Fatimos, pripažino ir Bažnyčia. Jų vaidmuo – skaitome Katekizme – „ne „pagerinti“ ar „papildyti“ galutinį Apreiškimą, kuris yra Kristus, bet tam tikroje istorijos epochoje padėti jį pilnatviškiau įgyvendinti“ (67). Vadinasi, privačiais apreiškimais neprivaloma tikėti.

Pasitaiko, kad tikintieji, domėdamiesi privačiais apreiškimais, labai jais susižavi. Tad reikia priminti, kad nors šitie apreiškimai gali būti naudingi, vis dėlto svarbiausi Dievo pažinimo šaltiniai yra Biblija, Tradicija ir Bažnyčios mokymas. Tikėjimo metai mus kviečia skaityti Katekizmą, o ne laukti naujų apreiškimų.


Apreiškimo perdavimas – tradicija

Krikščionys tiki Dievą, kuris apreikštas Jėzaus Kristaus asmenyje ir gyvenime, „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2,4). Tad, būtina perduoti Jėzaus žinią visoms visų laikų žmonių kartoms.

Katekizmas primena, kad Evangelija plito dviem būdais: žodžiu ir raštu – apaštalų skelbimu ir Šventosios Dvasios įkvėptais tekstais, kurie sudaro Šventąjį Raštą. Reikia pastebėti, kad žodinis skelbimas prasidėjo anksčiau už rašytinį, nors būtent Šventajame Rašte jis įgavo tobulą išraišką, tapo svarbiausia tikėjimo norma.

Apaštalų skelbimą vėlesniais amžiais tęsė vyskupai ir jų bendradarbiai. Katekizmo 78 paragrafe skaitome, kad „tas gyvas perdavimas [...] yra vadinamas Tradicija, nes yra skirtingas nuo Šventojo Rašto, nors ir glaudžiai su juo susijęs“. Per Šventąją Tradiciją Dievas kalbasi su savo Sūnaus Sužadėtine, tai yra su Bažnyčia, o Šventoji Dvasia veda tikinčiuosius į visą tiesą.

Nuo Šventosios Tradicijos, perduotos apaštalų ir skelbiančios tai ką jie gavo iš Kristaus, skiriasi pamaldumo ar drausminės „tradicijos“, laikui bėgant atsiradusios vietinėse Bažnyčiose. Šiomis „mažosiomis“ tradicijomis įvairiose vietose ir įvairiomis vietinių kultūrų sąlygomis išreiškiama didžioji Tradicija. Šios mažosios tradicijos, - skaitome Katekizme, - „gali būti palaikomos, keičiamos ar atmetamos, vadovaujant Bažnyčios Magisteriumui“ (83).

Tad gerbkime įvairias tradicijas ir maldingumo formas, kurios stiprina mūsų tikėjimą, bet būkime atsargūs, kad jos mums neužstotų Šventosios apaštalų Tradicijos.



Šventasis Raštas

Dieviškasis Apreiškimas perduodamas Tradicija ir Šventuoju Raštu. Šiedu būdai – kaip aiškina Katekizmas – „yra glaudžiai tarp savęs susiję ir bendrauja tarpusavyje“ (80). Biblija Bažnyčiai yra svarbiausia tikėjimo norma. Šventasis Raštas yra ne tik labai gilaus religinio turinio knyga, bet kad ji parašyta paties Dievo įkvėpimu. Dėl to viskas, ką Biblija sako apie mūsų išganymą, yra tikra. Tai reiškia, kad bibliniuose tekstuose gali būti geografinių ar istorinių netikslumų, kuriuos lėmė juos rašiusių žmonių netobulumas, tačiau Dievo tiesa apreikšta dėl mūsų išganymo yra be klaidų.

Šventajame Rašte randame tikrą Dievo Žodį, užrašytą žmogaus kalba. „Vis dėlto - skaitome Katekizme - krikščionių tikėjimas nėra «knygos religija»“ (108). Naujasis Testamentas nenukrito iš dangaus, bet yra pirmųjų krikščionių bendruomenių skelbimo vaisius. Dėl to Šventieji Raštai turi būti skaitomi ir interpretuojami gyvoje visos Bažnyčios Tradicijoje. Žinoma, ši taisyklė nedraudžia skaityti Šventąjį Raštą individualiai. Priešingai – esame raginami nuolat tai daryti. Mūsų asmeninis supratimas turi būti nuolatos gretinamas su Bažnyčios mokymu. Skaitydami įvairias Biblijos dalis turime atsiminti, kad visko centre yra Jėzus. Jo mirtis ir prisikėlimas yra raktas visos Biblijos interpretavimui.

Tad skaitykime Šventąjį Raštą individualiai ir su visa Bažnyčia, atrasdami daugybę jame slypinčių prasmių. Skatindamas skaityti, Katekizmas primena garsiuosius šv. Jeronimo žodžius: „Nepažinti Šventojo Rašto – tai nepažinti Kristaus“ (133).


Tikėjimo paveldo aiškinimas

Šventoji Tradicija ir Šventasis Raštas – du būdai, kuriais perduodamas Dievo Apreiškimas – nėra neliečiami. Jie atiduoti Bažnyčios bendruomenei, kuri juos saugo, praktikuoja ir išpažįsta vis naujais būdais, tačiau visuomet ištikimai laikydamasi Apaštalų mokymo. Nekartodami vis tų pačių ir nesuprantamų formulių galime tik pasakyti, kad ištikimybė reikalauja nuolatinio interpretavimo. Vis iš naujo turime stengtis tikėjimo slėpinį išreikšti suprantama kalba. Šventojo Rašto ir Šventosios Tradicijos interpretavimas nekenkia dogmų galiojimui, bet priešingai – tai būtina sąlyga norint ištikimai kalbėti apie Credo kiekvienai kartai, epochai ir kultūrai suprantama kalba. Katekizmo 85 paragrafe primenama, kad „pareiga autentiškai aiškinti užrašytąjį arba perduotąjį Dievo žodį pavesta tik gyvajam Bažnyčios Magisteriumui“, tai yra vyskupams vienybėje su Popiežiumi. Magisteriumas nėra aukščiau už Dievo Žodį, bet jam tarnauja, jo klauso, jį saugo ir aiškina. Galima sakyti, kad Magisteriumas – tai vykdymas Jėzaus duoto pažado: „Kai ateis toji Tiesos Dvasia, jus ji ves į tiesos pilnatvę“ (Jn 16,13). Šventosios Dvasios pagalba nesuteikiama demokratiškai, tarsi apreikštoji tiesa galėtų priklausyti nuo žmonių daugumos nuomonės. Šventoji Dvasia veikia visoje Bažnyčioje, tačiau tam tikrais ypatingais momentais jos veikimas pasireiškia per Bažnyčios Magisteriumą. Tad nekurkime sau tokio tikėjimo, kuris mus tenkintų, kuris atitiktų mūsų mąstyseną, bet atsiminkime Apaštalams Kristaus ištartus žodžius: „Kas jūsų klauso, manęs klauso“ (Lk 10,16).


Tikinčiųjų vaidmuo perduodant ir skelbiant tikėjimą

Šventojo Rašto ir Šventosios Tradicijos aiškinimas patikėtas Bažnyčios Magisteriumui, tai yra vyskupams, kurie yra vienybėje su Petro įpėdiniu. Tačiau Magisteriumas nevykdomas už Dievo Tautos ribų, bet jis yra Dievo norėta priemonė, kad suprastume Šventosios Dvasios veikimą Bažnyčioje. Tikėjimą aiškina ne tik Magisteriumas. Katekizmas 91 paragrafe skelbia: „Visi tikintieji gali suprasti ir perteikti apreikštąją tiesą. Jie yra gavę Šventosios Dvasios, kuri juos moko ir veda „į tiesos pilnatvę“ (Jn 16, 13), patepimą“.

Visi tikintieji (nuo vyskupų iki paskutinio pasauliečio) turi dovaną, kurią vadiname antgamtiniu tikėjimo jausmu. Šio jausmo, sužadinto Šventosios Dvasios, dėka Dievo tauta ištikimai laikosi tikėjimo ir stengiasi juo tobulai vadovautis gyvenime (plg. 93). Katekizmas primena garsųjį konstitucijos „Dei verbum“ 8 skyrių, kuriame sakoma, kad Bažnyčia pažengia pirmyn, nes didėja ir perduotų dalykų, ir žodžių supratimas, tiek dėka tikinčiųjų kontempliacijos bei gilinimosi, tiek dėl dvasinių dalykų, kuriuos jie patiria, giluminio suvokimo.

Tokio Dievo tautos subrandinto tikėjimo suvokimo pavyzdys galėtų būti tikėjimo tiesa apie Nekaltąjį Prasidėjimą, paskelbta dogma 1854 m. Gilesnis apreikštojo Marijos slėpinio pažinimas nebūtų buvęs įmanomas be tikėjimo jausmo, be tikinčiųjų tikėjimo patirties ir jo apmąstymo. Tad kiekvienas iš mūsų turime jaustis esą atsakingi už Jėzaus apreikšto tikėjimo suvokimą ir skelbimą.


Aš tikiu

Vieni sako „aš tikiu“, kiti – „aš netikiu“. Ką iš tiesų reiškia žodis „tikėti“? Katekizmas sako, kad „tikėti“ apima du dalykus: asmenį ir tiesą (177). Tačiau pirmenybė visuomet priklauso asmeniui. Tikėjimo branduolys yra asmeninis žmogaus santykis su Dievu, o ne tik tam tikrų teiginių apie Dievą, kad ir tikrų, kartojimas. Benediktas XVI aiškiai rašo: „Apsisprendimui tapti krikščionimi pradžią pirmiausia duoda ne etinis siekis ar kokia nors didi idėja, bet susitikimas su tam tikru įvykiu, su Asmeniu, atveriančiu gyvenimui naują horizontą“ (Deus caritas est, 1).

Mes išpažįstame apaštališkąjį tėjimą, o tai reiškia, kad mūsų tikėjimas kilęs iš apaštalų susitikimo su Jėzumi iš Nazareto. Tuo susitikimu remiasi ir mūsų asmeniniai susitikimai su Dievui stebint kūriniją, mūsų kasdienio gyvenimo įvykiuose ir mūsų širdyje.

Kitas Katekizmo minimas dalykas – tiesa – reiškia, kad tikėjimas tai taip pat „laisvas pritarimas visai Dievo apreikštai tiesai“ (150). Išpažįstame tikėjimą kaip Dievo apreikštų ir Bažnyčios saugomų tiesų visumą. Tos tiesos, tai ne filosofavimas apie Dievą, bet jos teka iš konkretaus įvykio, iš Jėzaus Kristaus asmens. Krikščionių tikėjimas – tai žmogaus atsakas į Jėzaus asmenį, jo žodžius ir darbus (plg. 142). Tas atsakas remiasi žmogaus laisve, bet kartu jame glūdi ir klusnumas (plg. Rom 1,5). Katekizme skaitome: „Paklusti tikėjime reiškia laisvai pritarti išgirstam žodžiui“ (144). Vadinasi, klusnumas Dievui neprieštarauja mūsų laisvei. Priešingai – toks klusnumas, laisvai pasirinktas, leidžia mums būti savimi. Taip, kaip buvo savimi Mergelė Marija.


Kas yra tikėjimas?

Krikščionių tikėjimas – tai laisvo žmogaus atsakas Jėzuje Kristuje apsireiškusiam Dievui. Tačiau toks atsakas neįmanomas be Dievo malonės. Dėl to Katekizmas tvirtina: „Tikėjimas yra Dievo dovana, Jo įdiegta antgamtinė dorybė“ (153). Tuo pat metu reikia pabrėžti, kad malonė neprieštarauja „nei žmogaus laisvei, nei protui“ (154). Dievo malonė žmogaus neapriboja, bet atveria naujoms galimybėms. Kitaip tariant, gyvo santykio su Dievu dėka mes tobuliau išgyvename savo žmogiškumą, esame laisvesnis ir atsakingesni.

Kokia yra pagrindinė priežastis, dėl kurios mes tikime? Tikėjimo tiesas mes priimame dėl to, kad jos mums atrodo patikimos, geros ir gražios. Priimame dėl to, kad jas mums perdavė mūsų tėvai arba kiti mums svarbūs žmonės. Tačiau iš tiesų – kaip skaitome Katekizme – „mes tikime dėl Dievo, kuris apreiškia ir negali nei pats klysti, nei mūsų klaidinti, autoriteto“ (156).

Katekizmas taip pat sako, kad „Tikėjimas yra tikras, daug tikresnis negu visoks žmogiškas pažinimas“ (157). Šie žodžiai gali stebinti. Tačiau čia kalbama ne apie matematinį tikrumą, ne tokį, kurio dėka žinome, kad du plius du yra keturi. Tikėjimo tikrumas yra egzistencinis tikrumas ir dėl to juo galime vadovautis savo gyvenime. Dievas mane myli, Kristus mane išvaduos iš visų sunkumų – štai kur tikėjimo tikrumas.

Kitas tikėjimo bruožas yra tas, kad norint jį suprasti reikia įdėti pastangų. Dievo malonė atveria mūsų „dvasios akis“ (Ef 1,18) vis gilesniam Jėzaus apreikštų dalykų pažinimui. Katekizmas cituoja šv. Augustino posakį: „tikiu, kad suprasčiau, ir suprantu, kad geriau tikėčiau“ (158). Šitie žodžiai tepaskatina mus atidžiai skaityti Katekizmą.


Tikėjimas bendruomenėje

Tikėjimas kaip laisvo žmogaus atsakas Dievui yra asmeninis aktas. Niekas negali priversti žmogaus tikėti. Žinome, kad istorijoje netrūkta žmonėms ir tautoms primestos religijos pavyzdžių. Tačiau primesta religija – tai ne tikėjimas.

Antra vertus, reikia pastebėti, kad krikščionių tikėjimas nėra subjektyvus ir izoliuotas. Katekizme skaitome: „Niekas negali pats vienas tikėti, kaip negali ir pats vienas gyventi. Niekas nėra pats sau davęs tikėjimo“ (166). Iš kitų mes gauname tikėjimą ir kitiems jį perduodame. Dauguma krikščionių buvo pakrikštyti keletą savaičių ar keletą mėnesių po gimimo. Paskui Bažnyčios bendruomenė, pradedant tėvais, pasirūpino mūsų religiniu ugdymu. Tad kai kas nors sako „aš tikiu“, iš tiesų jis sako „mes tikime“.

Šiandien dažnai girdime: „Kristui – taip, Bažnyčiai – ne“ arba „Tikiu į Jėzų Kristų, o Bažnyčios mokymas man neįdomus“. Tačiau toks mąstymas nelogiškas. Tik pirmosios krikščionių bendruomenės, tai yra pirmojo amžiaus Bažnyčios, dėka mes pažįstame Jėzų iš Nazareto ir galime skaityti Naująjį Testamentą. Jei atmetame Bažnyčią, dvidešimt amžių kalbančią apie Jėzų, kaip gi mes galime sakyti, kad pažįstame Jėzų?

Katekizmas primena, kad pagal Romos Apeigyną, krikštijantysis klausia katechumeną: „Ko nori iš Dievo Bažnyčios?“ ir šis atsako: „Tikėjimo malonės.“ Tad nors išganymas ateina vien tik iš Dievo, mes tikime Bažnyčią kaip mūsų naujojo gimimo Motiną (169). Ši Motina duoda mus daug dalykų: Dievo Žodį, sakramentus, papročius, daugybę bičiulių ir, galiausiai, amžiną gyvenimą.


Tikiu į Dievą

„Tikiu į Dievą“ – tai pirmutinis tikėjimo išpažinimo teiginys, nes Dievas yra visko pradžia ir pabaiga, „pirmas ir paskutinis“ (plg. Iz 44,6). Katekizmas pabrėžia, kad „visas Tikėjimo simbolis kalba apie Dievą, o apie žmogų ir pasaulį – tik siejant tai su Dievu“ (199). Visos tikėjimo tiesos priklauso nuo šios pirmosios ir ją aiškina.

Tam tikrų sunkumų gali sukelti pats žodis „Dievas“. Pavyzdžiui, kai mes tariame žodį „medis“, žinome apie ką kalbame. O apie ką gi kalbame kai sakome „Dievas“? Filosofas Martinas Buberis yra pastebėjęs, kad žodis „Dievas“ yra pats sunkiausias iš visų žmonių kalbos žodžių, labiausiai sužeistas ir suterštas. Dažnai girdime sakant: „Aš netikiu į Dievą“. Ir kas taip sako tikriausiai yra teisus, nes tokio „Dievo“, apie kurį jis kalba iš tiesų nėra.

Katekizmas mini du Biblijoje atskleistus Dievo vardus. Apie pirmąjį kalbama Senajame Testamente. „Aš esu, kuris esu” (Iš 3,14), - tarė Dievas Mozei. Šis vardas gali būti aiškinamas kaip egzistencinė filosofinė sąvoka. „Aš esu“ reiškia Dievo ištikimybę. Jis „yra čia pat, su savo tauta, kad ją gelbėtų“ (207). „Aš esu“ taip pat reiškia, kad Dievas yra pats iš savęs, nuo visados ir visada (plg. 212).

Kitą Dievo vardą turime Naujajame Testamente: „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4,8.16). Tai reiškia, kad ne tik Dievas mus myli, bet, kad – kaip skaitome Katekizme – „pati Dievo Būtis yra meilė“ (221).

Vis dėlto, „nors ir apsireikšdamas, Dievas lieka nesuvokiamas slėpinys“ (230). Teisingai sako šv. Augustinas: „Jei tu Jį suprastum, Jis nebūtų Dievas“. Tad jei mąstydami apie visa tai kas yra susiduriame su slėpiniu, mes iš tiesų susiduriame su tuo, kurį vadiname „Dievu“.


Trejybė

„Tikiu į vieną Dievą“ - tokia Tikėjimo išpažinimo, kurį skelbiame per Mišias kiekvieną sekmadienį, pradžia. Krikščionys tiki į Vieną Dievą. Taip, kaip galima perskaityti Pakartoto Įstatymo knygoje: „Klausykis, Izraeli! Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik Viešpats“ (6,4). Taip, kaip mus Dievo vardu moko pranašas Izaijas: „Gręžkitės manin ir būsite išgelbėti, [...] nes Dievas aš, - kito nėra“ (45,22).

Krikščionybė yra monoteistinė religija taip, kaip hebrajų religija ir islamas. Tačiau krikščionių monoteizmas nėra tolygus hebrajų ar musulmonų monoteizmui. Mat krikščioniškasis monoteizmas yra trejybinis. Kaip moko Katekizmas, viena Dievo prigimtis yra trijuose Asmenyse. Tampama krikščioniu krikštijant vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios, kurie yra skirtingi, nors nėra trys Dievai, o tik vienas. (249-256)

Tačiau kyla klausimas: Kodėl Dievas trejybinis? Ar neužtektų vieno Asmens, kuris nekeltų sunkumų suprasti kaip esantieji Trys yra Vienas?

Kad atsakytume į klausimą, reikia atsižvelgti į tai ką randame tvirtinantį evangelistą Joną: „Dievas yra meilė“, amžinoji meilė savyje. Tačiau Dievas ar galėtų būti meilė, jei būtų tik vienas.

Asmuo, vienišas Absoliutas? Tačiau, kad galėtume kalbėti apie tobulą meilę, turi būti trys Asmenys: vienas, tai mylintis; kitas, mylimas ir dar kitas, kartu mylimas. Dieve taip ir yra: trys dieviškosios Asmenybės, kuriančios meilės bendrystę. Todėl Katekizmas pabrėžia: „Dievas yra vienas, bet ne vienišas“. (254).

Krikščionis meldžiasi ne abstrakčią dievystę, tačiau kreipiasi į Tėvą, į Sūnų ir į Šventąją Dvasią, į visus Tris kartu, taip pat į kiekvieną iš trijų Asmenų atskirai. Kreipiasi su viltimi įžengti į amžinąją bendrystę, kupiną meilės ir džiaugsmo, su triasmeniu ir vienu Dievu.


Visagalis

Katekizmas pastebi, kad „iš visų Dievo savybių Tikėjimo simbolyje yra minima tik Jo visagalybė“ (268). Iš tiesų mes išpažįstame: „Tikiu į Dievą Tėvą Visagalį“. Vienoje psalmėje sakoma: „Jis daro visa, kas jam patinka“ (Ps 115,3), o Išminties knygoje skaitome: „Tu esi gailestingas visiems, nes Tu visa gali“ (Išm 11,23).

Tačiau tai nereiškia, kad Dievo visagalybė tai tik galėjimas viską daryti. Katekizmas patikslina: „Dieviškoji visagalybė jokiu būdu nėra despotiška” (271). Jei Dievas yra meilė, kaip tvirtina evangelistas Jonas, tuomet ir visagalybė turi būti suvokiama kaip visagalė meilė. Dievas, kuris yra meilė, viską gali iš meilės.

Šioje perspektyvoje suprantame ir iš pirmo žvilgsnio paradoksalų Katekizmo teiginį: „Dievas Tėvas savo visagalybę apreiškė pačiu slėpiningiausiu būdu, nugalėdamas blogį laisvu savo Sūnaus nusižeminimu ir Jo prisikėlimu“ (272). Šv. Paulius sako, kad nukryžiuotas Kristus žydams yra papiktinimas, pagonims – kvailystė, bet tiems, kas Jį tiki Jis yra Dievo galybė ir išmintis (plg. 1 Kor 1,22-25) – Dievo meilės galybė ir išmintis.

Žiūrėdami į nukryžiuotą Kristų matome silpnumą, priklausomybę ir nusižeminimą. Matome Dievą, nes meilė yra nuolanki, ištikima ir nusižeminusi. Švenčiausiojoje Trejybėje kiekvienas iš trijų Asmenų neturi nieko kas ne visiems trims, o tik vienam priklausytų. Kiekvienas Asmuo priklauso nuo kitų ir kitiems nusilenkia.

Šiame Viešpaties silpnume mes slepiamės su mūsų silpnumu. Katekizmas mums sako, kad mūsų tikėjimas gali girtis savo silpnumu, kad pritrauktų Kristaus galybę (plg. 273). Galime sekti Paulius pavyzdžiu, kuriam Jėzus tarė: „Gana tau mano malonės, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume“ (2 Kor 19,9).


Dievas Tėvas

„Tikiu į Dievą Tėvą“ – sakome Tikėjimo išpažinimo pradžioje. Kodėl mes Dievą vadiname mūsų Tėvu? Katekizmas aiškina, kad Senajame Testamente Dievas vadinamas Tėvu dėl to, kad jis sukūrė visą pasaulį, o taip pat ir dėl sandoros su Izraelio tauta. Dieviškoji tėvystė aiškinama ir kaip visa ko pagrindas ir aukščiausias autoritetas, o drauge ir kaip rūpestinga meilė visiems žmonėms (plg. 238-239).

Tačiau mes Dievą vadiname Tėvu visų pirma dėl to, kad Jėzus tai mums apreiškė. „Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti“ (Mt 11,27). Jėzus mums apreiškia amžinąjį Dievą Tėvą ir kartu apreiškia save kaip amžinai esantį Dievo Sūnų. Jis mums apreiškia ir Šventąją Dvasią kaip amžiną Tėvo ir Sūnaus meilę.

Jėzus mums apreiškia, kad Dievo tėvystė žmogaus atžvilgiu nesiriboja tik sukūrimu. Mums skirta būti „dieviškosios prigimties dalininkais“ (2 Pt 1,4). Žemiškasis tėvas savo vaikui duoda žmogiškąją prigimtį. Dangiškasis Tėvas kviečia dalyvauti jo dieviškoje prigimtyje. Tai gera žinia mums. Šv. Paulius tvirtina, kad mes esame gavę įsūnių dvasią. „O jei esame vaikai, tai ir įpėdiniai. Mes Dievo įpėdiniai ir Kristaus bendraįpėdiniai“, pašaukti, kad „su juo būtume pagerbti“ (Rm 8,17).

Dievo Tėvystė neturi nieko bendra su biologiniu vyriškumu, su vyriškąja lytimi. Dievas yra Dievas. Galime sakyti, kad jo tėviškumas panašus į motiniškumą. Jonas Paulius II, komentuodama palyginimą apie sūnų palaidūną, yra pasakęs, kad šio palyginimo gailestingajame tėve galime įžvelgti visus tėviškumo ir motiniškumo bruožus. Amžinasis Dievas yra viso kūrinijoje aptinkamo tėviškumo ir motiniškumo pradžia ir šaltinis.


Kūrėjas

Tikėjimo išpažinime sakome, kad tikime Dievą Kūrėją (Sutvėrėją). Pirmasis Biblijos sakinys skelbia: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ (Pr 1,1). Tai atsakymas į pagrindinius klausimus: „Iš kur esame kilę?“, „Iš kur ir kur link eina visa, kas yra?“ (plg. 282).

Katekizmas kalba apie kūrimą ex nihilo, tai yra iš nieko (296 ir kt.) Galima būtų pastebėti, kad iki pasaulio sukūrimo nieko nebuvo, išskyrus Dievą, nebuvo netgi „nieko“. Buvo tik Dievas. Jis buvo vienas, bet ne vienišas, nes Dievas yra amžina Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios bendrystė. Tad kai kas sako, kad pirmasis kūrimo aktas buvo erdvės sukūrimas ne-Dievui, tai yra kūrinijai. Friedrichas Hölderlinas šitaip išreiškia šią idėja: „Dievas žmogų sukūrė taip, kaip jūra kuria žemynus, pasitraukdama“.

Taip pat reikia pabrėžti, kad sukūrimas neįvyko kurią nors akimirką laike. Dievas amžinai yra. Jis sukūrė ir laiką. Prieš sukūrimą nebuvo laiko. Buvo Dievas ir jo amžinybė.

Terminas „sukūrimas iš nieko“ reiškia, kad Dievas viską sukūrė visiškai laisvai ir be jokios išorinės pagalbos. Bet kodėl gi Dievas sukūrė pasaulį? Kodėl yra pasaulis o ne niekas? Įmanomas tik vienas atsakymas: Dievas yra Meilė. Meile dalijamasi be jokių išskaičiavimų, neatlyginamai. Katekizmas sako: „Dievui nėra kitos dingsties kurti, kaip vien Jo meilė ir gerumas“ (293).

Katekizme cituojamas šv. Bonaventūras aiškina, jog Dievas viską sukūrė tam, kad atskleistų savo garbę ir ja pasidalintų (plg. 293), o šv. Ireniejus Lionietis sako, kad Dievo garbė yra gyvasis žmogus (294). Vadinasi, esame sukurti amžinai Dievo garbei.


Dangaus ir žemės Kūrėjas

Tikėjimo išpažinime sakome, kad Dievas yra „dangaus ir žemės Kūrėjas“. Tai reiškia, kad Dievas sukūrė viską kas yra. „Žemė“ – tai materialus, regimas pasaulis. „Dangus“ – visa tai kas yra dvasiška, neregima.

Katekizmas tvirtina: „Dvasinių, nekūninių būtybių, kurias Šventasis Raštas paprastai vadina angelais, egzistavimas yra tikėjimo tiesa“(328). Šv. Augustinas aiškina, kad žodis „angelas“ reiškia ne prigimtį, o vaidmenį, tai yra Dievo pasiuntinio misiją. Šių būtybių prigimtis apibrėžiama žodžiu „dvasia“.

Tarp angelų yra ir tokių, kuriuos Bažnyčios tradicija vadina „angelais sargais“. Angelai slėpiningai globoja visą Bažnyčią ir kiekvieną tikintįjį. 92-oje Psalmėje skaitome: „Jis palieps savo angelams, kad saugotų tave“. Laiško žydams autorius tvirtina, kad angelai yra „tarnaujančios dvasios, išsiųstos patarnauti tiems, kurie paveldės išganymą“ (1,14). Angelai ir Jėzų lydėjo jo misijoje.

Katekizmas kartoja šv. Bazilijaus iš Cezarėjos tvirtinimą, kad „šalia kiekvieno tikinčiojo būna angelas globėjas ir ganytojas, vedantis jį per gyvenimą“ (336). Vadinasi, mes galime kalbėtis su savo angelu sargu kaip su geriausiu draugu.

Ne tik vaikai gali kalbėti maldas angelams sargams. Labai gražų liudijimą mums paliko popiežius Jonas XXIII: „Kai turiu susitikti su kokiu nors svarbiu žmogumi, paprašau manojo angelo sargo, kad susitartų su jo angelu sargu ir kad jis paveiktų to žmogaus sprendimus. Šitą paprastą maldingumo formą man priminė Šventasis Tėvas Pijus XI ir ji pasirodė nepaprastai vaisinga“. Prašydami angelų sargų pagalbos vis dėlto neturėtume užmiršti, kad jie ne dievai, o tik Trejybėje vieno Dievo pasiuntiniai.


Regimosios ir neregimosios visatos Kūrėjas

Dievas sukūrė dangų ir žemę, tai yra regimą ir neregimą pasaulį. Pradžios knyga pasakoja apie materialaus pasaulio sukūrimą. Žinoma, simboliniame pasakojime apie septynias dienas nesurasime nei kosmologijos nei natūraliosios istorijos žinių, tačiau jame galime surasti teologinių tiesų, liečiančių mūsų išganymą.

Katekizme išvardytos šios tiesos: 1. Nėra nieko, kas nebūtų gavęs būties iš Dievo Kūrėjo. 2. Kiekvienas kūrinys yra savaip geras ir tobulas. 3. Dievas norėjo, kad kūriniai būtų vieni nuo kitų priklausomi. 4. Žmogus yra kūrinijos viršūnė. 5. Septintoji diena skirta Dievui. (plg. 338-345).

Pradžios knygos pasakojime apie sukūrimą, kaip koks priegiesmis, vis kartojama frazė: „Ir Dievas matė, kad tai gera“. Tai reiškia, kad įvairūs kūriniai – kiekvienas savaip – atspindi Dievo gerumą. „Todėl žmogus – skaitome Katekizme - privalo gerbti kiekvieno kūrinio gerumą ir nesinaudoti daiktais netvarkingai, nes kitaip paniekintų Kūrėją“ (339). Tačiau tokia pagarba neturi nieko bendra su kai kuriomis šiais laikai paplitusiomis ekologistinėmis ideologijomis.

Šv. Ignacas Lojola savo „Dvasinės pratybose“ mums siūlo minčių, padedančių geriau suprasti ką reiškia sukūrimas: „Žmogus sukurtas tam, kad šlovintų Dievą ir jam tarnautų ir kad šiuo būdu išgebėtų savo sielą. Kiti kūriniai, kurie yra žemėje, buvo sukurti tam, kad padėtų žmogui siekti tikslo, kuriam jis buvo sukurtas“.

Kiti kūriniai mums gali padėti pasiekti Dievą. Kūrinijos grožis atspindi Dievo šlovę. Sukurtasis ir nesukurtasis (tai yra dieviškas) grožis tobulai suvienyti Jėzuje Kristuje. Tad kontempliuokime jo veidą, matomą Evangelijose, kad jis mums atskleistų visatos slėpinius.


Sukūrimas. Vyras ir moteris

Mūsų laikais susiduriame su kristofobiška ideologija, kuri nori sukurti naują žmogų ir naują visuomenę. Girdime žmogui kartojamą šėtono gundymą būti kaip Dievas. Bandoma pakeisti prasmę fundamentalių mūsų civilizacijos sąvokų: lytis, žmogaus prigimtis, santuoka, tėvas, motina, šeima. Dėl to Bažnyčia, šiandien labiau negu bet kada, turi kalbėti apie fundamentalią antropologinę tiesą išreikštą Pradžios knygos žodžiais: „Dievas sutvėrė žmogų kaip savo paveikslą; sukūrė jį kaip Dievo atvaizdą. Kaip vyrą ir moterį juodu sutvėrė“ (Pr 1,27).

„«Būti vyru», «būti moterimi» yra gera, ir to norėjo Dievas“ (369) – skaitome Katekizme. Lytis nepriklauso nuo įsivaizdavimo ar nuo subjektyvios nuomonės. Yra dvi lytis – vyriškoji ir moteriškoji – ir tai, kad kai kurie žmonės turi lytinės tapatybės sutrikimų nereiškia, kad būtų galima pakeisti šią objektyvią duotybę.

Katekizmas pabrėžia, kad vyras ir moteris yra lygūs, bet skirtingi. Vyras ir moteris turi tą patį žmogaus asmens kilumą, nes abu skurti „pagal Dievo paveikslą“. Tuo pat metu jie skirtingi, tačiau skirtingumas jų nesupriešina, o vienija ir leidžia vienam kitą papildyti. „Vyras ir moteris yra sukurti «vienas kitam»“ (372). Dievas juos sujungia santuokoje, kad tapdami vienu kūnu, sukurtų tinkamą aplinką vaikų gimimui ir auginimui. Du vyrai arba dvi moterys negali sudaryti santuokos, nes jie vienas kito nepapildo santuokos prasme.

Vyras ir moteris – primena Katekizmas – yra pašaukti „valdyti“ žemę kaip Dievo paskirti sergėtojai (373). Nesame viešpačiai, kurie gali daryti ką nori. Pasaulį mums patikėjo Dievas, kad būtume jo kūrimo darbo dalyviai.


Pagal Dievo paveikslą

Vyro ir moters kilnumo pagrindas yra tai, kad jie sukurti „pagal Dievo paveikslą“. Katekizmas sako, kad tik žmogus „yra pašauktas pažinimu ir meile dalyvauti Dievo gyvenime“ (356). Kiti kūriniai, tarkim, paukščiai ar mūsų šunys, labai mieli ir ištikimi, Dievą šlovina pačiu savo buvimu, bet jie negali jo pažinti ir mylėti. Kiti kūriniai byloja apie Dievo didybę, tačiau jie nesukurti pagal jo paveikslą.

Ką reiškia būti sukurtiems pagal Dievo paveikslą? Pradžios knygoje skaitome: „Tuomet Dievas tarė: «Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą»“(1,26). Įdomu, kad veiksmažodis „padarykime“, panaudotas daugiskaita. Kai kurie Bažnyčios tėvai čia įžvelgia Švenčiausiosios Trejybės asmenų vidinį dialogą. Vadinasi, esame sukurti pagal dieviškosios Trejybės bendrystės paveikslą: Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios. O tai reiškia, kad ir mūsų žmogiškumas išsiskleidžia tik bendrystėje su kitais žmonėmis. Buvimas žmogumi savaime turi ir socialius aspektus.

Žmogaus sukūrimas „pagal Dievo paveikslą“ susijęs su Žodžio įsikūnijimo slėpiniu, kuris paaiškina ir žmogaus slėpinį. Dievas, kurdamas vyrą ir moterį, matė Jėzų Kristų, įsikūnijusį savo Sūnų. Jėzus yra tobulas žmogus, yra žmogiškumo pilnatvė. „Antrasis Adomas (Kristus) savo atvaizdą įspaudė pirmajame, jį kurdamas“, - sako šv. Petras Auksažodis (359).

Žmogaus asmuo – tai sielos ir kūno, dvasios ir medžiagos vienybė. Buvimo „Dievo paveikslu“ kilnumas priklauso ne tik sielai, bet ir kūnui, kuris bus prikeltas iš numirusiųjų. Dėl to „žmogui nevalia niekinti kūno gyvenimo” (364). Dievas nori išgelbėti visą žmogų, sielą ir kūną.


Gimtoji nuodėmė

Po pasakojimo apie sukūrimą su vis kartojamais žodžiais „Dievas matė, kad tai gera“, Pradžios knyga kalba apie pirmųjų tėvų nuopuolį - apie gimtąją nuodėmę. Šiame pasakojime matome kiekvieno gundymo ir kiekvienos nuodėmės esmę.

Dievas duoda žmogui visus rojaus vaisius, išskyrus vieną: draudžiama skinti ir valgyti vaisius nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio. „Jūs nuo jo nevalgysite nei jo liesite, kad nemirtumėte” (Pr 3,3). Šis medis – skaitome Katekizme – „simboliškai primena neperžengiamą ribą, kurią žmogus, kaip kūrinys, privalo laisvai pripažinti ir pasitikėdamas ją gerbti“ (396). Žmogus gundomas pažadu, kad jis pats bus kaip Dievas, kad jo nevaržys jokie apribojimai. „Jūs tikrai nemirsite! – sako Šėtonas - Ne! Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir jūs būsite kaip Dievas, kuris žino, kas gera ir kas pikta“ (Pr 3,4-5).

Katekizmas moko, kad Adomas ir Ieva savo širdyje numarino pasitikėjimą Dievu Kūrėju ir panoro patys užimti jo vietą. Žmogus ėmė piktnaudžiauti laisve, kuria Dievas jį apdovanojo (plg. 397). Visos genocidu nusikaltusios ideologijos – nacizmas, marksizmas leninizmas, maoizmas – išaugo iš tos pačios šaknies, iš žmogaus pretenzijos būti kaip Dievas ir pačiam spręsti kas gera ir kas bloga. Taip pat ir kai kurios šiuolaikinės mintijimo srovės, pvz. tos, kurios nori performuluoti šeimos prigimtį, yra to paties velniško gundymo rezultatas.

Dievas nemeluoja. Nuodėmė tikrai veda į mirtį. Sugundytieji vyras ir moteris išsigąsta Dievo ir ima kaltinti vienas kitą. Adomas ir Ieva netampa dievais, bet priešingai – jie suvokia savo nuogumą. Ir mes šią nuodėmės tikrovę jaučiame savo gyvenime. Tačiau Dievas nepalieka mūsų vienų. Sukūrimo ir išganymo istorija tęsiasi.


Tikiu į Jėzų Kristų

Krikščionys tiki į Jėzų Kristų. Bet kas gi yra tikėjimas į Jėzų? Ko gero galima sakyti, kad visas Bažnyčios gyvenimas - tai įvairūs būdai atsakyti į šį klausimą. Kai Jėzus paklausė mokinius: „Kuo jūs mane laikote?“, apaštalas Petras atsakė: „Tu esi Mesijas, Gyvojo Dievo Sūnus“. Vėlesniais amžiais tikintieji išplėtojo tiek šį Jėzaus klausimą, tiek ir Petro atsakymą.

Žydai, - skaitome Evangelijoje pagal Joną,- norėjo nužudyti Jėzų, nes jis „ne tik nepaisydavo šabo, bet ir vadino Dievą savuoju Tėvu, šitaip lygindamas save su Dievu“ (Jn 5,18). Kai Jėzus pasakė: „pirmiau, negu gimė Abraomas, Aš Esu“ (Jn 8,58), jiems buvo aišku, kad Mokytojas iš Nazareto mano esąs lygus Dievui. O kai Jėzus sakydavo, jog jis atleidžiąs nuodėmes, Rašto aiškintojai pagalvodavo: „Kaip jis drįsta taip kalbėti? Juk jis piktžodžiauja! Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!“ (Mk 2,7).

Naujojo Testamento liudijimas mus verčia apsispręsti: išpažinti Jėzų kaip Dievą Gelbėtoją arba jį atmesti. Klausydamiesi Jėzaus žodžių negalime atmesti jo dieviškumą, bet tuo pat metu sakyti, jog jis buvo didis žmogus, sakantis tiesą.

Katekizmas mini keturis vardus, kuriais Naujasis Testamentas vadina Mokytoją iš Nazareto: Jėzus, Kristus, Dievo Sūnus, Viešpats. Jėzaus vardas reiškia: „Dievas išgelbi“. Kristaus vardas reiškia: „pateptasis“, Senajame Testamente pažadėtas Mesijas. Dievo Sūnaus vardas reiškia Jėzaus Kristaus santykį su Dievu Tėvu. Viešpaties vardas reiškia dieviškąją valdžią. (plg. 452-455).

Krikščionis išpažįstą Jėzų Kristų kaip tikrą Dievą ir tikrą žmogų, tiki, kad be Jėzaus joks žmogus negali būti išgelbėtas. Tik šis vardas atveria kelią į amžiną gyvenimą, taip pat ir tiems, kurie nėra krikščionys.


Dievas tapo žmogumi

Sakinys „Dievas tapo žmogumi“ yra krikščionių tikėjimo esmė. Reikia patikslinti, kad tai Žodis, antrasis Trejybės asmuo, „tapo kūnu“ (Jn 1,14). „Bažnyčia „Įsikūnijimu“ vadina faktą, - skaitome Katekizme, - kad Dievo Sūnus priėmė žmogiškąją prigimtį, norėdamas joje mus išganyti“ (461).

Tačiau Įsikūnijimas – tai ne teatras. Dievas neužsideda žmogaus kaukės ir nevaidina. Bažnyčia išpažįsta, kad Jėzus Kristus yra tikras žmogus ir tikras Dievas. Katekizmas pabrėžia, jog Dievo Sūnaus įsikūnijimas „nereiškia, kad Jėzus Kristus yra iš dalies Dievas, iš dalies žmogus, kažkoks dieviškumo ir žmogiškumo mišinys“ (464). Visuotiniai Bažnyčios Susirinkimai moko, kad vienas dieviškas asmuo turi dvi prigimtis: dieviškąją ir žmogiškąją.

Kodėl Įsikūnijimas? Jau sakyta, kad Dievas tapo žmogumi dėl mūsų išganymo. Tačiau reikia pridurti, kad išganymas tai ne koks nors išorinis vienkartinis nutarimas, bet kad jis vyksta realiame ir amžiname Dievo ir gyvo žmogaus santykyje. Tai mums apreiškia ir dovanoja įsikūnijimas. Jėzuje susivienija žmogiškumas ir dieviškumas, tačiau jie netampa abiejų mišiniu. Dievas tapo žmogumi, kad žmogus galėtų amžinai dalyvauti Trejybės gyvenime. Katekizmas cituoja šv. Atanazą: „Dievo Sūnus tapo žmogumi, kad mus sudievintų“ (460). Jei Dievas galėjo tapti tikru žmogumi, vadinasi ir mes galime būti sudievinti.


Gimė iš Mergelės Marijos

Tikime, kad antrasis Trejybės asmuo tapo žmogumi. Amžinasis Tėvo Sūnus įsikūnijo, Šventosios Dvasios veikimu priėmė kūną iš Mergelės Marijos. Šiame kontekste Katekizme primenama, jog „tai, ką katalikų tikėjimas skelbia apie Mariją, remiasi tuo, ką jis skelbia apie Kristų“ (487). Tad jei Bažnyčia skelbia, kad Jėzus Kristus yra vienas asmuo, turintis dieviškąją ir žmogiškąją prigimtis, tuo pačiu ji skelbia, kad ir Marija „tikrai yra Dievo Motina (Theotokos)“ (495). Jinai yra Dievo Motina dėl to, kad Dievas konkrečiu istorijos metu tapo žmogumi.

Bažnyčia taip pat skelbia, jog Marija buvo „visąlaik Mergelė“, tai yra išpažįsta tikrą ir nuolatinę Marijos mergystę. Katekizmas sako, jog mergeliškas Jėzaus prasidėjimas buvo regimas ženklas, kad Dievo Sūnus gimė tikrai turėdamas tokią kaip mūsų žmogišką prigimtį (plg. 496). Marijos mergeliška motinystės taip pat „rodo absoliučią Dievo iniciatyvą Įsikūnijimo metu“ (503). Marijos mergystė taip pat byloja, kad mes visi dieviškajame gyvenime dalyvaujame „ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo“ (Jn 1, 13)“ (plg. 505).

Angelas sveikindamas Mariją, ją pavadino „malonės pilnąja“. Amžiams bėgant Bažnyčia, Šventosios Dvasios vedama į visos tiesos pažinimą, suvokė, kad toks ypatingas Marijos apdovanojimas malonėmis, taip pat reiškia jos nekaltąjį prasidėjimą. Dievo Motina – dėl savo Sūnaus nuopelnų – „buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės ir nė kiek jos nesutepta” (491).

Šitaip Dievas išsirinko Mariją, kad būtų jo Sūnaus Motina. Tačiau tai nebuvo jai primesta, nepaliekant jokio pasirinkimo. Ji visiškai laisva valia tarė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1,38).


Buvo prikaltas prie kryžiaus, numiręs ir palaidotas

Esame taip įpratę kartoti Tikėjimo išpažinimo žodžius: „kentėjo prie Poncijaus Piloto, buvo prikaltas prie kryžiaus, numiręs ir palaidotas“, kad nesusimąstome, jog šis tvirtinimas turėtų kelti papiktinimą. Kodėl Dievas tai leido? Kodėl Visagalis mums apsireiškia kaip Nukryžiuotasis?

Katekizmas tvirtina, jog „žiauri Jėzaus mirtis įvyko ne atsitiktinai, nelaimingai susidėjus aplinkybėms“, bet buvo „Dievo plano slėpinys“ (599). Taip pat ir visi kiti Evangelijose aprašomų įvykių veikėjai nebuvo tik pasyvūs Dievo sukurto scenarijaus vykdytojai. Dievo apvaizda nepanaikina žmogaus laisvės.

Dievas numatė, kad jo įsikūnijusi meilė bus smurtingai atmesta. Tačiau jis nepasitraukė iš žmonių istorijos, bet Jėzaus mirtimi ant Kryžiaus paliudijo savo solidarumą su nusidėjėliu žmogumi. Dievas mus myli net ir tuomet kai mes elgiamės kaip jo priešai. Katekizmas cituoja šv. Paulių: „Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai“ (Rom 5,8). Jėzus nenužengia nuo kryžiaus nubausti blogųjų, bet meldžiasi: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23,34). Tai ir yra meilė „iki galo“ (Jn 13,1). Kryžiuje matome Dievo visagalybę, bet tai meilės ir gailestingumo visagalybė.

Kristaus mirtis – primena Katekizmas – yra auka, grąžinanti žmonėms bendrystę su Dievu (plg. 613). Tačiau neturėtume manyti, jog Sūnus pasiaukojo tam, kad numaldytų Tėvo pyktį. Jis pasiaukojo iš meilės. Dievas yra šventas ir dėl to jis nesutinka su nuodėme. Norėdamas išgelbėti nusidėjėlį, jis pats savyje sunaikina jo nuodėmes. Ir tuo pačiu jis pasiūlo žmogui atleidimą, susitaikinimą ir prisikėlimą amžinam gyvenimui.


Nužengė į pragarus

Apaštalų tikėjimo išpažinime kalbama apie Kristaus nužengimą į pragarus. Kaip suprasti šį teiginį? Katekizmas sako, kad jis visų pirma reiškia, jog „Jėzus patyrė mirtį kaip visi žmonės“ (632). Vadinasi, tikrai Dievas yra iki galo solidarus su žmogumi. Jėzus ne tik kentėdamas miršta, bet atsiduria kartu su numirusiais, nematančiais Dievo.

Kai kurie šiuolaikiniai teologai Jėzaus nužengimą į pragarus aiškina kaip kenozės kulminaciją, kaip didžiausią Dievo Sūnaus nusižeminimą. Ant kryžiaus Jėzus kenčia, bet kančia yra aktyvi, o nusižeminimas iki nužengimo į pragarus reiškia, jog jis patyrė radikalų kančios ir mirties pasyvumą. Šitaip jis tapo dar labiau artimas nusidėjėliui; jis nori jį „sutrukdyti“, nori išgelbėti iš pragariškos vienatvės.

Vis dėlto Katekizmas laikosi labiau tradicinio Bažnyčios mokymo ir kalba apie Jėzų, kuris nužengia į pragarus kaip pergalę švenčiantis Gelbėtojas ir mirusiems paskelbia Gerąją Naujieną (plg. 632-634). Vienoje senovės homilijoje kalbama apie Jėzų, kuris nužengęs į pragarus sako žmogui: „Pabusk tu, kuris miegi, nes aš sutvėriau tave ne tam, kad tūnotum supančiotas pragaruose. Kelkis iš numirusių, aš esu mirusiųjų Gyvybė“ (635).

Katekizmas patikslina, kad „Jėzus į pragarus nužengė ne tam, kad iš ten išvaduotų pasmerktuosius ar panaikintų pragarą – pasmerkimo vietą, bet kad išlaisvintų teisiuosius“ (633). Dievas siekia išgelbėti kiekvieną, bet negali žmogaus priversti priimti jo gailestingumą. Bažnyčia moko, kad žmogus, kad kiekvienas laisvas asmuo, gali sąmoningai ir galutinai tarti Dievui „ne“. Pasmerkimas reiškia, kad pats žmogus gali save pasmerkti.

Paradoksaliai taip pat ir pragaras gali byloti apie Dievo meilę. Tą nuolankią meilę, kuri nesunaikina piktavalio nusidėjėlio, bet leidžia jam gyventi pagal savo pasirinkus.


Trečiąją dieną kėlėsi iš numirusių

Jėzaus prisikėlimas yra pagrindinė mūsų tikėjimo tiesa. Šv. Paulius aiškiai sako: „Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias, ir jūs dar tebesate savo nuodėmėse“ ( Kor 15,17). Pirmojoje savo kalboje po Sekminių apaštalas Petras skelbia prisikėlusį Kristų: „Tą Jėzų Dievas prikėlė, ir mes visi esame šito liudytojai“ (Apd 2,32). Visos kitos krikščionių tikėjimo tiesos remiasi šiuo liudijimu. Visų krikščioniškųjų švenčių šaltinis yra Velykos. Jei Jėzus iš Nazareto nebūtų prisikėlęs iš numirusių ir nebūtų atsiuntęs savo mokiniams Šventosios Dvasios, šiandien apie jo gyvenimą žinotų tik antikos istorijos specialistai.

Katekizmas tvirtina, kad Kristaus prisikėlimas yra istorinis ir tuo pat metu transcendentinis įvykis. Prisikėlimas viršija istorijos realybę, „niekas savo akimis nematė paties prisikėlimo ir nė vienas evangelistas jo neaprašė“ (647). Tačiau buvo liudininkų mačiusių tuščią kapą ir visų pirma – Prisikėlusį Jėzų. Jį matė Petras ir kiti apaštalai, taip pat kiti vyrai ir moterys, konkretūs žmonės, kuriuos pažinojo pirmieji krikščionys. Bendravimas su Prisikėlusiuoju davė apaštalams jėgų ir drąsos skelbti Gerąją Naujieną net ir kankinystės kaina.

Prisikėlusio Jėzaus kūne yra nukryžiavimo žymės, tačiau – kaip pastebi Katekizmas – jis „turi ir naujų išaukštinto kūno savybių [...] Jis gali atsirasti kur nori ir kada nori“ (645). Jėzaus prisikėlimas nebuvo grįžimas į ankstesnį žemišką gyvenimą, kaip Lozoriaus atveju. Prisikėlusio Jėzaus kūnas perėjo į naują gyvenimą, už mums pažįstamo laiko ir erdvės ribų.

Jei Jėzus Kristus, tikras Dievas, bet taip pat tikras žmogus, prisikėlė ir nugalėjo mirtį, tai reiškia, kad ir mes prisikelsime ir Jis mus suteiks amžiną gyvenimą.


Įžengė į dangų ir sėdi Dievo Tėvo dešinėje

Evangelijos pagal Morkų priešpaskutinis sakinys skelbia: „Baigęs jiems kalbėti, Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje“ (Mk 16,19). Viešpaties žengimas į Dangų – aiškina Katekizmas – tai iš Prisikėlusiojo garbės perėjimas į Dievo dešinėn pakelto Kristaus garbę (plg. 660). Žengimas į dangų tam tikra prasme buvo paskutinis Jėzaus žemiškojo gyvenimo įvykis. Tačiau jis užbaigiamas jau už mūsų laiko akiračio ribų – Tėvo amžinybėje.

Dievo Sūnus įžengė į Dangų, dėl to, kad iš ten buvo nužengęs. „Niekas nėra pakilęs į dangų, kaip tik Žmogaus Sūnus, kuris nužengė iš dangaus“ (Jn 3,13), - tvirtina evangelistas Jonas. Kokia šio judėjimo – nužengimo ir pakilimo prasmė? Kodėl antrasis Trejybės asmuo nužengia, nusižemina, o paskui grįžta į šlovę ir amžinai ja džiaugiasi? Būtina atkreipti dėmesį, kad šiame judėjime dievystė visiems laikams susijungia su žmogyste – Sūnus grįžta pas Tėvą ne vienas, bet su savąja žmogyste. Jėzus, tikras Dievas, nepaliauja būti tikru žmogumi. Jis pasilieka įsikūnijęs, pasilaiko perkeistą žmogiškąją prigimtį.

Katekizmas aiškina: „Paliktas vien savo prigimtoms jėgoms, žmogus negali įeiti į „Tėvo namus“... Atverti šį įėjimą žmonėms gali tik Kristus“ (661). Žengimo į Dangų iškilmės liturgijoje sakoma, jog Kristus „mūsų žmogišką prigimtį yra išaukštinęs Dievo Tėvo dešinėje“. Jėzus Kristus pirma mūsų įžengė į šlovingąją Tėvo karalystę.

Formuluotė „sėdi Dievo Tėvo dešinėje“ reiškia, kad Sūnus tobulai prilygsta Tėvui dieviškumu, kad jie sudaro tą pačią vieną dievystę. Sūnus – kaip tikras Dievas ir tikras žmogus – užtaria mus kaip vienintelis tarpininkas. Dėl to galime tikėtis „vieną dieną amžinai būti su Juo” (666).


Ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti

Krikščionys tiki, kad Jėzus Kristus „ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti“. Tai reiškia, kad pasaulio ir kiekvieno iš mūsų istorija turės pabaigą. Katekizme skaitome: „Teismo dieną, pasaulio pabaigoje, Kristus ateis su didžia garbe ir pasieks galutinį gėrio triumfą prieš blogį, nors abu jie per visą istoriją augs drauge kaip kviečiai ir raugės“ (681).

Kristus yra gyvųjų ir mirusiųjų Viešpats, dėl to jis mums gali sakyti: „Jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį“ (Jn 16,33). Tačiau jo viešpatavimas dar galutinai neįsitvirtino, dar raugės auga kartu su kviečiais.

Reikia atkreipti dėmesį į skirtumą tarp paskutiniojo teismo, kuris laukia laikų pabaigoje, ir to teisimo, kuri įvyksta žmogui mirus. Žmonėms skirta vieną kartą mirti ir stoti į teismą“ (Žyd 9,27), - skaitome Laiške žydams. Nėra jokių reinkarnacijų. Žmogaus istorija prasideda ir baigiasi. Mes kiekvienas vieną kartą gyvename ir vieną kartą mirštame. Iškart po mirties teisiamas individas. Laikų pabaigoje bus teisiama visų žmonijos kartų istorija.

Esame susidūrę su įvairiausiais, neretai bauginančiais, teismo vaizdavimais. Tačiau turime atsiminti, kad Tasai, kuris mus teis, dėl mūsų mirė ant kryžiaus. Jis mus teis gailestingai. Žinoma, „paaiškės kiekvieno elgesys ir širdžių paslaptys“ (678), bet ne tam, kad nusidėjėlis būtų pasmerktas, bet kad būtų nuskaistintas ir išgelbėtas. Pagrindinė taisyklė teisme bus Jėzaus žodžiai: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25,40). Blogi darbai bus atskleisti, tačiau visų pirma bus priminti geri darbai, kad ir patys mažiausi, kuriuos padarėme artimui.


Šventoji Dvasia

Krikščionys tiki į Šventąją Dvasią. Katekizmas patikslina, kad „tikėti į Šventąją Dvasią – tai išpažinti, kad Ji yra vienas Švenčiausiosios Trejybės Asmenų, vienesmė su Tėvu ir Sūnumi“ (685). Kitaip tariant, Šventoji Dvasia yra vienas Dievas kartu su Tėvu ir Sūnumi. Šv. Paulius pabrėžia, kad „nė vienas negali ištarti: „Jėzus yra Viešpats“, jei Šventoji Dvasia nepaskatina“ (1 Kor 12, 3). Ir tik Šventosios Dvasios, kuri yra mumyse, dėka mes galime melsdamiesi sakyti: „Aba, Tėve!“ (plg. Gal 4,6).

Dievas Tėvas kartais vaizduojamas, sekant bibliniu įvaizdžiu, kaip „Viešpats, sėdintis aukštame ir didingame soste“ (plg. Iz 6,1). Antrasis Trejybės asmuo mums apreiškė savo veidą Jėzuje Kristuje, įsikūnijusiame Sūnuje. O kokiu veidu apsireiškia Šventoji Dvasia? Reikia pastebėti, kad Biblijoje Šventoji Dvasia vaizduojama neasmeniniais balandžio, vėjo, ugnies simboliais. Tarsi Dvasia būtų ne asmuo, o dieviškoji energija. Tačiau taip nėra. Minėtais būdais mums apreiškiamos Šventosios Dvasios asmens savybės.

Naujajame Testamente Šventoji Dvasia niekada nekalba pirmu asmeniu, bet kalba apie save ir save apreiškia. Dvasia niekada neatskleidžia savo veido. Trečiasis dieviškasis asmuo yra asmeninė Tėvo ir Sūnaus meilė. „Ji yra ne sau, nes – kaip sako Sergejus Bulgakovas – ji yra viskas kituose, Tėve ir Sūnuje“.

Taip pat ir Bažnyčioje Dvasia veikia per asmenis. Galima sakyti, kad Ji yra asmuo daugelyje asmenų. Nematome vėjo, bet matome jo sukeltą judesį. Pagrindinis Dvasios veikimo rezultatas yra meilė. Dvasios veidas Bažnyčioje – tai mylinti bendruomenė. Dvasia mums apsireiškia sukurdama žmonių bendrystę.


Tikiu Bažnyčią

Išpažįstame tikintys Bažnyčią, ne į Bažnyčią. Tačiau ką reiškia toks gramatinis ypatumas? Katekizmas paaiškina, kad sakome taip, idant „Dievo nesupainiotume su Jo kūriniais“ (750). Bažnyčia yra Dievo kūrinys ir visos dovanos, kurias gauname Bažnyčioje (Žodį, sakramentus, bendruomenę) priskirtinos Dievo gerumui.

Bažnyčia neturi kitos šviesos, tik Kristaus, ir neturi kitos stiprybės, tik Šventosios Dvasios. Tai nereiškia, kad nereikia bažnytinės institucijos, organizuotos ir valdomos. Iš tiesų, įsikūnijęs Dievas pasaulyje veikia per žmones ir jų institucijas. Nors, žinoma, Švenčiausioji Trejybė neapsiriboja vien tik institucijomis.

Žodis „Bažnyčia“ reiškia „susirinkimas“. Tai nėra bet koks žmonių susirinkimas, tačiau Dievo Tėvo sušauktas Dievo tautos susirinkimas. Šios Tautos nariu tampama „gimstant ne fiziškai, bet „iš aukštybės“, „iš vandens ir Dvasios“ (Jn 3, 3–5), tai yra įtikint Kristų ir pasikrikštijant“. (782).

Jėzus Kristus sukūrė regimus Bažnyčios pagrindus – skelbdamas Gerąją Naujieną, kviesdamas apaštalus ir įsteigdamas Krikštą bei Eucharistiją. Tačiau Kristus yra ne tik Bažnyčios kūrėjas – ji yra Jo Mistinis Kūnas, kurio galva – Jis pats.

Bažnyčia taip pat vadinama Šventosios Dvasios šventove. „Dvasia yra tartum mistinio kūno siela, jo gyvybės, vienybės įvairovėje ir jo gausių dovanų bei charizmų versmė“ (809).

Regimos Bažnyčios galva yra popiežius, Kristaus Vikaras, Petro įpėdinis, kuriam Jėzus sakė: „Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“ (Mt 16,18).


Bažnyčia yra viena

Tikėjimo išpažinime skelbiame Bažnyčią esant vieną, šventą, visuotinę ir apaštalinę. Katekizmas patvirtina, kad šiuos keturis esminius bruožus Bažnyčia turi ne iš savęs; Kristus per Šventąją Dvasią padaro savo Bažnyčią vieną, šventą, visuotinę ir apaštalinę (811).

Bažnyčia yra viena dėl savo prigimties, nes jos Steigėjas vienas – Jėzus Kristus; Bažnyčia yra viena, nes viena jos siela – Šventoji Dvasia, apsigyvenanti tikinčiuosiuose (813).

Kokie yra regimi šios vienybės ir bendrystės ryšiai? Katekizmas nurodo tris esminius ryšius: to paties tikėjimo išpažinimas; bendras sakramentų šventimas ir apaštalų įpėdinystė, perduodama Šventimų (Kunigystės) sakramentu (815). Vatikano II Susirinkimas moko, kad vienintelė Kristaus Bažnyčia „laikosi Katalikų Bažnyčioje, valdomoje Petro įpėdinio ir bendrystėje su juo esančių vyskupų“ (LG, 8). Iš tikrųjų Kristus neįsteigė daugybės skirtingų Bažnyčių, tačiau vieną – Petro bažnyčią.

Deja, Bažnyčia patyrė nemažai skilimų. Dėl to krikščionys pasidalijo į skirtingas bendruomenes: katalikus, ortodoksus, protestantus. Katekizme skaitome, kad „Kristaus Dvasia naudojasi tomis Bažnyčiomis bei bažnytinėmis bendruomenėmis kaip išganymo įrankiais“ (819). Katekizmas tuoj pat priduria, kad šių įrankių „galia išplaukia iš Katalikų Bažnyčiai patikėtos Kristaus malonės“ (819).

Kaip atrasti prarastą vienybę, nepaminant savosios tapatybės? Reikia vėl atgaivinti ekumenines iniciatyvas. Tačiau visiška vienybė įmanoma tik kaip Kristaus dovana, kurios jis meldžia Tėvo: „tegul ir jie bus viena mumyse“. Tačiau „viena“ nereiškia vienos skirtingų krikščioniškų konfesijų kongregacijos. Troškimas atkurti vienybę nėra ideologija, vedanti link reliatyvizmo, tačiau slypi kiekvieno krikščionio sielos atsivertime.


Bažnyčia yra šventa

Tikime, kad Bažnyčia yra šventa. Bet yra sakančių: kaip gi šventa, jei yra tiek daug nusidėjėlių Bažnyčioje, o ir kunigai ne visada gerai elgiasi. Žinoma, Bažnyčios šventumas nereiškia, kad visi jos nariai yra be nuodėmės. Priešingai, pats Jėzus tvirtina, kad „Aš ir atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių“ (Mt 9,13).

Bažnyčia yra šventa pirmiausia todėl, kad jos Galva, Jėzus Kristus, yra Šventas. Be to, Bažnyčioje yra išgelbėjimo priemonių, žmogaus pašventinimo priemonių pilnatvė. Bažnyčioje turime šventąją Eucharistiją ir kitus sakramentus. Ir turime taipogi Dievo Žodį, Šventąjį raštą.

Bažnyčioje taip pat yra šventųjų ir palaimintųjų. Juose Bažnyčia atpažįsta, kaip skaitome Katekizme, „šventumo Dvasios galią , (kuri) palaiko tikinčiųjų viltį, pasiūlydama jiems šventuosius kaip pavyzdžius ir užtarėjus“. Reikia pabrėžti, kad žmogaus šventumas visada yra Dievo dovana, tai yra dalyvavimas Dievo šventume.

Katekizmas sako, kad jei Kristus nepažino nuodėmės, tai Bažnyčia, kuri yra „šventa ir drauge raginama nuolat valytis, nepaliauja žengusi atgailos ir atsinaujinimo keliu“ (827). Kažkas yra pasakęs: „esu dėkingas Viešpačiui, kad Bažnyčioje yra nusidėjėlių, nes tai reiškia, kad joje yra vietos ir man“.

Bet yra ir kai ko daugiau! Jėzus mirė ir prisikėlė dėl mūsų, kad žmogus neliktų nusidėjėliu, tačiau būtų šventas ir nesuteptas Kristaus meilės akivaizdoje (Ef 1,4). Galutinis žmogaus pašaukimas yra būti šventu taip, kaip Dievas yra šventas (Mt 5,48).

Bažnyčia yra šventa nuo pat pradžių, tačiau „jos nariai tobulą šventumą dar turi pasiekti“ (825). Tegu šis Bažnyčios kelias būna išpildytas laikų pabaigoje, kai Dievas bus viskas visame kame (1 Kor 15,28).


Visuotinė Bažnyčia

Tikime Visuotinę Bažnyčią. Esame „katalikiškos“, tai reiškia - „visuotinės“ Bažnyčios nariai. Katekizmas aiškina, jog Bažnyčia yra visuotinė dviem prasmėm. Pirma, ji yra visuotinė dėl to, kad joje yra Kristus ir visos jo norėtos išganymo priemonės (plg. 830). Antra, „Bažnyčia yra visuotinė dėl to, kad yra Kristaus siunčiama pas visų tautų žmones“ (831).

Kyla klausimas: kas yra visuotinės katalikiškosios Bažnyčios nariai? Cituodamas Vatikano II Susirinkimą Katekizmas atsako, kad Dievo tautai „įvairiais būdais priklauso arba yra priskirti tiek tikintieji katalikai, tiek kiti tikintieji į Kristų, tiek galiausiai apskritai visi žmonės, Dievo malonės pašaukti į išganymą“ (836).

Bažnyčios tėvai dažnai kartoja, kad „už Bažnyčios ribų nėra išganymo“. Tačiau tai nereiškia, kad tik katalikai gali būti išgelbėti. Bažnyčia, kaip išganymo sakramentas, skirta visiems ir ji nieko neatmeta. Tačiau reikia pabrėžti, kad vienintelis išganytojas yra Kristus, Bažnyčios galva, ir kad jo išganinga malonė veikia per Bažnyčią. Jėzaus ir jo Bažnyčios misijos dėka gali būti išganytas ir musulmonas, net jei jis netiki, kad Jėzus yra išganytojas.

Visuotinumą išreiškia Jėzaus kvietimas: „eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28,19). Pačia savo struktūra Bažnyčia yra misionieriška. Bažnyčios misija kyla iš Dievo meilės visiems žmonėms (plg. 851). Iš tiesų, kaip sako šv. Paulius, Dievas „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2,4). Dėl to visuotinė katalikų Bažnyčia visiems skelbia Evangeliją ir už visus meldžiasi, sprendimus palikdama Dievui.


Apaštalinė Bažnyčia

Tikime apaštalinę Bažnyčią. Katekizmas aiškina, kad Bažnyčia yra apaštalinė dėl trijų priežasčių. Pirma – dėl to, kad ji „pastatyta ant apaštalų pamato“, Jėzaus, jo mirties ir prisikėlimo liudytojų pamato. Antra – dėl to, kad ji perduoda apaštalų mokymą, jų tikėjimo palikimą. Trečia - dėl to, kad jai vadovauja apaštalų įpėdiniai, vyskupai (plg. 857).

Graikų kilmės žodis „apaštalas“ reiškia „pasiuntinį“. Jėzus pašaukė dvylika ir pasiuntė juos skelbti Evangeliją: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“ (Jn 20,21). Vėliau apaštalai išsirinko sau įpėdinius. Apaštališkoji įpėdinystė yra nenutrūkstama Bažnyčios ganytojų grandinė. Vyskupams padeda jų bendradarbiai kunigai ir diakonai (plg. 939). Tačiau apaštalų misijoje glūdi vienas aspektas, kurio jie negalėjo perduoti: jie buvo liudytojai, savo akimis matę Prisikėlusįjį (plg. 860). Jie girdėjo, savo akimis regėjo ir savo rankomis lietė gyvenimo Žodį (plg. 1 Jn 1,1).

Bažnyčios apaštališkumas nesiriboja apaštalais ir jų įpėdiniais. Katekizmas pabrėžia, kad „visa Bažnyčia yra apaštališka ir ta prasme, kad ji yra „siųsta“ į visą pasaulį“ ir kad „visi Bažnyčios nariai, nors ir skirtingais būdais, dalyvauja šioje misijoje“ (863). Apaštalavimas vykdomas įvairiomis formomis, „tačiau meilė, pirmiausia semiama iš Eucharistijos, visada yra viso apaštalavimo siela (864).

Katekizmas iškelia tikinčiųjų pasauliečių vaidmenį Bažnyčios apaštališkoje veikloje. Jie dalyvauja Kristaus kunigystėje ir jo pranašo bei karaliaus misijoje. Jie pakviesti ugdyti pasaulyje šventumą, visuomenėje liudyti Dievą, nugalėti nuodėmę savyje ir pasaulyje (plg. 941-943).


Šventųjų bendravimas

Tikėjimo išpažinime sakome, jog tikime „šventųjų bendravimą“. Katekizmas aiškina, kad terminas „šventųjų bendravimas“ turi dvi glaudžiai susijusias reikšmes: „šventų dalykų (sancta) bendrystė“ ir „šventų asmenų (sancti) bendrystė“ (948).

Mes saugome ir perduodame iš apaštalų gauto tikėjimo bendrystę. Gyvename sakramentų bendrystę, ypač Eucharistijos, kuri mus suburia draugėn ir suvienija. Gyvenime broliškai tarpusavy bendraujame, šią bendrystę išreikšdami visų pirma artimo meilės darbais. Tikėjimas, sakramentai ir artimo meilės darbai yra šventi, nes jų šaltinis Dievas yra Šventas.

Esama taip pat ir asmenų bendrystės. Katekizmas primena mokymą apie tris Bažnyčios narių būvius: žemėje keliaujantys tikintieji; esantys skaistykloje ir besiruošiantys dangui; išgelbėtieji, danguje besidžiaugiantys bendryste su Dievu (954). Šiuos tris būvius vienija bendrystė, nes visi, nors ir skirtingais būdais, gyvena Dievo malonėje.

Mes, gyvenantieji žemėje, maldos ir meilės ryšiais bendraujame su iškeliavusiais iš šio pasaulio. Bažnyčia mus ragina melstis už mirusius, nes – kaip sakoma Katekizme – „mūsų malda už mirusiuosius gali ne tik jiems padėti, bet mūsų užtarti, jie ir mus gali veiksmingai užtarti“ (958). Tai nereiškia, kad Dievas stokotų gailestingumo ir dėl to mes turėtume jo melsti. Dievas yra begalinio gailestingumo šaltinis, tačiau jis nori išganyti žmogų bendradarbiaudamas su kitais žmonėmis.

Svarbi šventųjų bendravimo išraiška yra šventųjų ir palaimintųjų kultas. Mes tikime, kad dvasiškai vienijamės su jais Dieve ir kad jie mus užtaria. Šv. Dominykas, mirdamas, sakė savo broliams: „Neverkite, miręs aš būsiu jums naudingesnis ir daug labiau jums padėsiu, negu gyvendamas“ (956).


Nuodėmių atleidimas

Tikime nuodėmių atleidimą. Tai reiškia, jog tikime Dievą Gelbėtoją, nes tik Dievas gali atleisti nuodėmes. Dėl to, kai Jėzus tarė paralitikui: „Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės”, kai kurie žydai pasipiktino ir svarstė savo širdyje: „Kaip jis drįsta taip kalbėti? Juk jis piktžodžiauja! Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!“ (plg. Mk 2,5-6). Tačiau Jėzus kalbėjo tiesą, nes jis buvo tikras žmogus ir tikras Dievas. Jame mes „turime atpirkimą jo krauju ir nuodėmių atleidimą jo malonės gausa“ (Ef 1,7), - rašo šv. Paulius.

Kai pagalvojame apie visas savo nuodėmes, pajuntame, kad jos taip slegia, jog patys niekaip negalėtume iš jų išsivaduoti. Ir joks kitas žmogus negali mums tarti: „Aš tau atleidžiu nuodėmes“. Nuodėmės patirtis yra mūsų gyvenimo dalis, jaučiame ją savo viduje. Tik Dievas, kuris viskam viešpatauja, gali panaikinti mūsų kaltes.

Jėzus suteikė savo Bažnyčiai du sakramentus, kuriais gauname atleidimą ir esame sutaikinami su Dievu: krikštą ir atgailą (plg. 977-980). Jis siuntė savo apaštalus skelbti atsivertimo ir nuodėmių atleidimo (plg. Lk 24,47). Dėl to apaštalas Paulius kreipiasi į korintiečius: „Kristaus vietoj einame pasiuntinių pareigas, tarsi pats Dievas ragintų per mus. Kristaus vardu maldaujame: „Susitaikinkite su Dievu!““ (2 Kor 5,20).

Katekizme primenama, jog Bažnyčia moko, kad „nėra tokios sunkios kaltės, kurios šventoji Bažnyčia negalėtų atleisti“ (982). Vienintelė, kurios neįmanoma panaikinti yra nuodėmė Šventajai Dvasiai. Katekizmas aiškina, jog „Dievo gailestingumui nėra ribų, bet kas sąmoningai neatgailaudamas atmeta Dievo gailestingumą, tas išsižada nuodėmių atleidimo ir Šventosios Dvasios dovanojamo išganymo“ (1864). Ne Dievas neatleidžia, bet pats žmogus gali išsižadėti atleidimo.


Kūno prisikėlimas

Krikščionys išpažįsta ne tik sielos nemirtingumą, bet tiki ir kūno prisikėlimu. Nuo pat pradžių ši tikėjimo tiesa, niekaip nesuderinama su graikų filosofija, kėlė daugybę klausimų. Korintiečiams nebuvo aišku „Kaip bus prikelti mirusieji?“, „Su kokiu kūnu jie pasirodys“ (1 Kor 15,35). Apaštalas Paulius atsako palyginimu: „Ką tu pasėji, neatgimsta, jei prieš tai nenumiršta. [...] Toks mirusiųjų prisikėlimas. Sėjamas gendantis kūnas, keliasi negendantis, sėjamas juslinis kūnas, keliasi dvasinis kūnas” (1 Kor 15, 36.42-44).

Taigi mūsų kūnas kaip grūdas pereis per mirtį ir bus perkeistas į tobulą kūną. Jis bus visiškai naujas, bet visuomet bus mūsų kūnas. Jis bus dar labiau susijungęs su mūsų siela, negu buvo mūsų žemiškas kūnas.

Mokymas apie kūno prisikėlimą iš numirusių nėra eschatologinė fizika. Turime atsiminti, jog „ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli” (1 Kor 2,9). Mūsų viltis remiasi ne bandymais įsivaizduoti būsimus dalykus, bet pasitikėjimu Dievu, kuris nori išganyti visą žmogų. Tokia Dievo valia mums buvo apreikšta Kristaus prisikėlimu. Pats Jėzus mums sakė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas“ (Jn 1,25).

Katekizmas moko, kad „mirtis atskiria sielą nuo kūno, bet prikeldamas Dievas grąžins negęstančią gyvybę mūsų perkeistam kūnui, sujungdamas jį su mūsų siela“ (1016). Kada tai įvyks? Tradicija mirusiųjų prisikėlimą susieja su paskutiniąja diena, tai yra su Kristaus sugrįžimu. Tačiau yra teologų, kurie siūlo kitokią Šventojo Rašto duomenų interpretaciją ir kalba apie individualų prisikėlimą iškart po mirties. Kaip bus? Pagyvensim, numirsim, pamatysim...


Amžinasis gyvenimas

Tikėjimo išpažinimo pabaigoje sakome, kad tikime amžinąjį gyvenimą. Krikščioniui mirtis yra ne žmogaus asmens egzistencijos pabaiga, bet perėjimas į amžinąjį gyvenimą. Katekizmas mums aiškina koks bus tas perėjimas.

Po mirties kiekvieno žmogaus laukia teismas. „Būsime teisiami pagal tai, kaip mylėjome“, sako šv. Kryžiaus Jonas. Teisme žmogaus laukia arba išskaistinimas, arba tuoj pat gaunama į dangų įžengiančiųjų palaima, arba iškart amžinas pasmerkimas (1022).

Mes nesugebame įsivaizduoti dangaus, bet tikime Šventojo Rašto žodžiais: „Dievo karalystė nėra valgis ar gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje“ (Rom 14,17). Dangus yra dinamiška tikrovė. Dievas yra toks didis, kad mūsų atradimams nebus galo.

Mus guodžia tikėjimo tiesa apie skaistyklą. Jei nesijaučiame pasiruošę patekti į dangų, galime tikėtis, kad pats Dievas mus nuskaistins ir paruoš mus nuostabiam amžinybės džiaugsmui. Dievas nėra kerštingas ir nenori dėl mūsų nuodėmių mums užtrenkti dangaus vartų. Skaistyklos išbandymai išmokys džiaugtis dangumi. Tuo tarpo pragaras yra „amžinas atskyrimas nuo Dievo“ (1035). Vis dėlto, Dievas daro viską kas įmanoma, kad išgelbėtų kiekvieną žmogų. Tad pasmerkimas yra žmogaus paties pasismerkimas, tai ta situacija kai žmogus galutinai taria Dievui „ne“ ir atmeta jo gailestingumą.

Laikų pabaigoje bus paskutinis teismas. Tai bus Kristaus pergalės viršūnė: „nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apr 21,4). Nežinome kada tai įvyks, tačiau žinome, kad gal po kelių dešimtmečių ar po kelerių metų mes mirsime ir atsidursime prie amžinybės slenksčio.


Amen

Tikėjimo išpažinimas baigiasi žodžiu „amen“. Biblijoje šis žodis naudojamas kaip pritarimo šūksnis arba kaip atsiliepimas į garbinimą arba palaiminimą. Katekizmas aiškina, kad hebrajiško žodžio „amen“ šaknis „reiškia tvirtumą, patikimumą, ištikimybę“ (1062).

„Amen“ tai ne tik maldą užbaigiantis žodis, bet atsakymas Dievui. Sakydami „amen“ mes skelbiame, kad Dievas yra mums ištikimas ir kad mes Juo pasitikime. Talmude, viename iš judaizmo šventraščių, į klausimą: „Ką reiškia amen?“, atsakoma: „Dievas yra ištikimas karalius“.

Tikėjimo išpažinimo baigiamuoju žodžiu „amen“ patvirtinamas jo pirmasis žodis: „tikiu“. „Tikėti reiškia sakyti „Amen“ Dievo žodžiams, pažadams, įsakymams“ (1064).

Pats Kristus yra „Amen“, kaip sakoma Apreiškimo Jonui knygoje: „Tai skelbia Amen, ištikimasis bei tiesakalbis Liudytojas“ (Apr 3,14). Jis, būdamas tikras Dievas, yra galutinis Tėvo meilės mums Amen, o tuo pat metu būdamas tikras žmogus jis yra mūsų atsakymo Dievui pilnatvė. Mes galime ir privalome savąjį netobulą „Amen“ tarti kartu su Jėzaus tobulu „Amen“.




Pasidalink






Apie mus Laidų tvarkaraštis Retransliacijos Lietuvoje Rašyk redakcijai Vatikano radijo reklama Nuorodos Šventasis Sostas Vatikano Miesto Valstybė Popiežiaus liturginės apeigos
All the contents on this site are copyrighted ©. Webmaster / Credits / Legal conditions / Advertising