Pirmoji žmogaus kelionė kosmose ir Dievas „danguje“

Balandžio 12-ąją sukako 50 metų nuo pirmojo žmogaus skrydžio kosmose – tądien 1961 metais rusų kosmonautas Jurijus Gagarinas, tuomet tik 27 metų amžiaus, sėkmingai pakilo ir grįžo iš kosminės erdvės.

Viena vertus, ano meto kontekste tai buvo svarbūs moksliniai ir technologiniai pasiekimai, su dideliu simboliniu krūviu: žmogus padarė tai, ko anksčiau niekad negalėjo, apie ką tik svajojo. Kita vertus, šis įvykis buvo dalis dviejų supervalstybių, Sovietų Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų varžybų dalis. Praėjus mažiau nei mėnesiui, 1961 gegužės 5-ąją dieną į kosmosą pakilo pirmasis JAV kosmonautas Alanas Shepardas. Varžybos tęsėsi: kas kelis mėnesius tai viena, tai kita pusė siųsdavo kosmonautus į erdvę.

Žinoma, šie įvykiai, su ideologine potekste ar be jos, atkreipė viso pasaulio dėmesį. 1962 metų rugpjūčio 12-ąją jie tapo popiežiaus Jono XXIII sekmadienio Viešpaties Angelo maldos tema. Kaip tik tomis dienomis, nepraėjus nei pusantrų metų nuo Gagarino skrydžio, į kosmoso erdvę pakilo dar du Sovietų Sąjungos kosmonautai: rugpjūčio 11-ąją Adrianas Nikolajevas ir rugpjūčio 12-ąją Pavelas Popovyčius. Jie tapo, skaičiuojant ir JAV kosmonautus, septintuoju ir aštuntuoju žmogumi pasiekusiais kosmosą.

Viešpaties Angelas, - sakė popiežius Jonas XXIII, - visiems amžiams pašventina dangaus ir žemės, dieviškumo ir žmogiškumo susijungimą. Šią valandą norime skirti savo maldos intencijas už jaunąjį erdvės pilotą. Mieli visoms tautoms priklausantys vaikai, esate susirinkę čia kaip gerieji broliai, kai pilotas išbando, lemiamu būdu, žmogaus intelektines, moralines ir fizines galimybes, tęsia kūrinijos tyrimą, kurį Šventasis Raštas drąsina savo pirmuosiuose puslapiuose.

Tautos ir ypač jaunos kartos su entuziazmu seka nuostabius pakilimo ir skridimo erdvėje įvykius. Kaip norėtume, kad šie dalykai įgytų Dievo Kūrėjo ir aukščiausiojo įstatymų davėjo pagerbimo reikšmę. Šie istoriniai įvykiai, kaip bus įrašyti į mokslinio pažinimo analus, taip gali tapti tikro ir taikaus progreso išraiška, remiantis žmogiška brolyste, - su užuomina ir viltimi dėl greitos šaltojo karo pabaigos prieš penkiasdešimt metų kalbėjo Jonas XXIII.

Skrydžiai į kosmosą, kaip minėta, turėjo mokslinių pasekmių ir ideologinių ar politinių akcentų. Bet taip pat tapo stimulu religinėms diskusijoms. Buvo teigusių, kad tas faktas, jog kosmonautai kosmose nepamatė Dievo, įrodo jo nebuvimą.

Už šių teiginių, rodos, dar slypi graikiškos kosmologijos, vėliau perimtos ir išplėtotos viduramžiais, likučiai. Įvairiose šios kosmologijos versijose, atitinkamai savo laiko astronomijos žinioms, žemė buvo vaizduojama nejudriu visatos centru, aplink kurį sukasi kitos planetos ir saulė, kurį supa įvairios sferos. Pavyzdžiui, garsiajame Dantės kūrinyje „Dieviškoji komedija“ tokių sferų ar dangų yra dešimt: septyniems dangums priklauso (tuo metu žinotos) septynios planetos, devintajame danguje buvo įtvirtintos nejudrios žvaigždės. O štai už šio dangaus ribų esąs paskutinysis dangus, Dievo teritorija ir būstinė.

Žinoma, tokia kosmologija, visatos supratimas, buvo priverstas keistis nuo pat XVI amžiaus, po Koperniko, Galilėjaus, Keplerio ir Niutono atradimų. Joks išsilavinęs žmogus, nepriklausomai nuo religinių pažiūrų, jau XIX amžiuje nebesirėmė graikiškuoju-viduramžiškuoju modeliu. Tačiau šis modelis išgyveno kaip kultūrinė idėja, kaip metafora: štai žemė, o kažkur erdvėje aplink ją ar už jos, kažkur „danguje“, yra Dievas. Tačiau ir šiandien galima sutikti žmonių, kurie šią metaforą laiko tikrovės aprašu, kurį galima patvirtinti arba paneigti empiriškai.

Apie tai 2000 metais vienoje konferencijoje turėjo galimybę pasisakyti kardinolas Josephas Ratzingeris, šiandien popiežius Benediktas XVI. Tuosyk jis kalbėjo: „senesni iš mūsų dar atsimena, kai rusų astronautas Jurijus Gagarinas, grįžęs iš kelionės erdvėje, pirmosios žmonijos istorijoje, sakėsi nematęs jokio dievo. Tačiau ir labiau atidesniam ateistui buvo aišku, kad toks teiginys negalėjo būti įtikinamu argumentu prieš Dievo egzistenciją. Kad Dievo negalima paliesti rankomis ar stebėti teleskopu, kad jis negyvena mėnulyje, Saturne, kitose planetose ar žvaigždėse buvo žinoma dar prieš tai, kai tai pasakė Gagarinas, nekalbant apie faktą, kad ši kelionė į (kosminę) erdvę, nors išlikdama nepaprastu darbu, tėra trumpas pasivaikščiojimas už savo namų durų, jei turėsime galvoje visatos parametrus“.

Galima paminėti ir taiklią britų rašytojo Clive Staples Lewis pastabą apie dvasinę Dievo tikrovę, parašytą tuoj pat po pirmųjų kelionių į kosmosą: „Tie, kurie neranda Dievo žemėje, sunkiai jį atras erdvėje. Nekalbant, kad jau esame erdvėje. (...) Tačiau jei erdvėlaiviu pasiųsite šventąjį, atras Dievą erdvėje, kaip atrado žemėje. Viskas priklauso nuo akies, kuri regi“. (rk)