2013-03-16 18:13:07

Penktadienį popiežius Pranciškus dar kartą susitiko su kardinolais


Penktadienio rytą popiežius Pranciškus audiencijoje priėmė kardinolus – ne tik kardinolus rinkėjus, su kuriais jau ketvirtadienio vakarą Siksto koplyčioje koncelebravo konklavos uždarymo Mišias, bet visus šiuo metu Romoje esančius kardinolus. Dar kartą pasveikintas Kardinolų kolegijos dekano kard. Angelo Sodano, popiežius Pranciškus sakė, kad šios kelios pastarosios dienos buvo ypatingos ne tik konklavoje dalyvavusiems kardinolams, bet visiems tikintiesiems. Šiomis dienomis, - sakė Popiežius, - jautėme visuotinės Bažnyčios meilę ir solidarumą, o taip pat nepaprastą dėmesį ir tų žmonių, kurie nors ir neišpažindami mūsų tikėjimo, su pagarbą žiūrėjo į Bažnyčią ir Šventąjį Sostą.

Popiežius padėkojo kardinolams, kurie visi kartu vadovavo Bažnyčiai sosto vakavimo metu, ypač kardinolui dekanui Angelo Sodano ir kardinolui kamerlengui Tarcisio Bertone. Paminėjo ir infarkto ištiktą kard. Jorge Mejia, kurio sveikata jau pagerėjo ir jis iš ligoninės siunčia sveikinimus visiems kardinolams. Ypatingą padėką popiežius Pranciškus skyrė savo pirmtakui Benediktui XVI, per savo pontifikatą sustiprinusiam Bažnyčią savo mokymu, gerumu, vadovavimu, tikėjimu, nuolankumu ir romumu.

Brangūs broliai kardinolai, - tęsė kalbą Šventasis Tėvas, - šis mūsų susitikimas tai tarsi tąsa tos nepaprastos bažnytinės bendrystės, kurią jautėme šiomis dienomis. Įkvėpti atsakomybės jausmo ir palaikomi didžios meilės Kristui ir Bažnyčiai kartu meldėmės, dalijomės broliškumo jausmais, savo patirtimi ir mintimis. Šioje nepaprasto nuoširdumo atmosferoje vieni kitus geriau pažinome ir tapome vieni kitiems atviresni. Ir tai labai gera, nes esame broliai. Kažkas man pasakė: kardinolai yra Šventojo Tėvo kunigai. Šita bendrystė, bičiulystė, artumas mus visus praturtino. Geriau susipažinę ir tapę atviresniais vieni kitiems, mes tapome klusnesniais ir Šventajai Dvasiai. Ji, Guodėja, yra pagrindinė visų iniciatyvų ir visų tikėjimo apraiškų skatintoja. Įdomu. Man tai pakuždėjo ir štai tokią mintį: Šventoji Dvasia yra ir visų skirtumų Bažnyčioje autorė, tarsi Babelio apaštalė. Tačiau antra vertus, juk tai Ji visus tuos skirtumus sujungia į viena. Ne suvienodina, bet suderina, harmonizuoja. Vienas Bažnyčios tėvų tai apibrėžė šiais žodžiais: “Ipse harmonia est” („Ji pati yra harmonija). Dvasia Guodėja, kiekvienam suteikianti skirtingas charizmas, mus visus sujungia Bažnyčios bendruomenėje, garbinančioje Tėvą, Sūnų ir Ją – Šventąją Dvasią.

Paminėjęs šiuos autentiško kolegiškumo jausmus, kurie jungia kardinolų kolegiją, šią akimirką išreiškiu mano norą su atnaujinta meile tarnauti Evangelijai, padedant Bažnyčiai būti vis labiau Kristuje ir su Kristumi, vaisingu Viešpaties vynmedžiu. Taip pat ir Tikėjimo metų skatinami visi kartu, ganytojai ir tikintieji, stengsimės ištikimai vykdyti nuo visados tą pačią misiją: nešti Kristų žmogui ir vesti žmogų į susitikimą su Jėzumi Kristumi, Keliu, Tiesa ir Gyvenimu, tikrai esančiu Bažnyčioje ir kiekvieno žmogaus amžininku. Šio susitikimo dėka tampama naujais žmonėmis. Malonės slėpinys sužadina sieloje krikščioniškąjį džiaugsmą, kurį Kristus šimteriopai dovanoja tiems, kas jį priima į savo gyvenimą.

Kaip mums tiek kartų savo mokymu, o galiausiai ir tuo savo drąsiu ir nuolankiu gestu primena popiežius Benediktas XVI, Kristus per Šventąją Dvasią vadovauja savo Bažnyčiai. Šventoji Dvasia savo gaivinančia ir vienijančia jėga yra Bažnyčios siela: iš daugelio ji daro vieną kūną, Mistinį Kristaus Kūną. Niekada nepasiduokime pesimizmui – tam kartumui, kurį mums velnias siūlo kiekvieną dieną. Nepasiduokime pesimizmui ir nepraraskime vilties: būkime tvirtai įsitikinę, kad galingas Šventosios Dvasios vėjas duoda Bažnyčiai jėgų atsilaikyti ir ieškoti naujų būdų kaip evangelizuoti, kaip skelbti Evangeliją iki pat tolimiausių žemės pakraščių. Krikščioniškoji tiesa yra patraukli ir įtikinanti, nes atsiliepia į giliausius žmogaus troškimus, įtikinamai skelbia, kad Kristus yra vienintelis viso žmogaus ir visų žmonių Gelbėtojas. Ši žinia galioja šiandien, kaip ir galiojo krikščionybės pradžioje, kai prasidėjo pirma misionieriška Evangelijos plėtra.

Brangieji broliai, pirmyn! Pusė mūsų čia esančių jau esame seni žmonės. Senatvė – tai gyvenimo išminties sostas. Seni žmonės išmintį sukaupia savo gyvenimo kelionėje, kaip senelis Simeonas šventykloje ar Ona. Šios išminties dėka jie atpažino Jėzų. Šią išmintį dovanokime jaunimui. Duokime jaunimui šitą gyvenimo išmintį kaip gerą vyną, kuris sendamas vis geresnis. Atsimenu ką vienas vokiečių poetas rašė apie senatvę, - sakė popiežius ir pacitavo Friedrich Hoelderlino eilutę: „Es ist ruhig, das Alter, und fromm“ – senatvė tai ramybės ir maldos metas. Ir šitą išmintį reikia perduoti jaunimui.

Grįžkite į savo vyskupijas ir tęskite tarnystę praturtėję šių dienų, kupinų tikėjimo ir bažnytinės bendrystės, patirtimi. Ši vienintelė ir su niekuo nepalyginama patirtis leido mums pajusti Bažnyčios gyvenimo grožį, kuriame atsispindi Prisikėlusio Kristaus spindesys. Ateis diena kai visi matysime tą gražųjį Prisikėlusio Kristaus veidą, - sakė popiežius ir, prieš suteikdamas palaiminimą, visiems meldė Mergelės Marijos užtarimo. (Vatikano radijas)







All the contents on this site are copyrighted ©.