Penktadienį popiežius Pranciškus dar kartą susitiko su kardinolais
Penktadienio rytą popiežius Pranciškus audiencijoje priėmė kardinolus – ne tik kardinolus
rinkėjus, su kuriais jau ketvirtadienio vakarą Siksto koplyčioje koncelebravo konklavos
uždarymo Mišias, bet visus šiuo metu Romoje esančius kardinolus. Dar kartą pasveikintas
Kardinolų kolegijos dekano kard. Angelo Sodano, popiežius Pranciškus sakė, kad šios
kelios pastarosios dienos buvo ypatingos ne tik konklavoje dalyvavusiems kardinolams,
bet visiems tikintiesiems. Šiomis dienomis, - sakė Popiežius, - jautėme visuotinės
Bažnyčios meilę ir solidarumą, o taip pat nepaprastą dėmesį ir tų žmonių, kurie nors
ir neišpažindami mūsų tikėjimo, su pagarbą žiūrėjo į Bažnyčią ir Šventąjį Sostą.
Popiežius
padėkojo kardinolams, kurie visi kartu vadovavo Bažnyčiai sosto vakavimo metu, ypač
kardinolui dekanui Angelo Sodano ir kardinolui kamerlengui Tarcisio Bertone. Paminėjo
ir infarkto ištiktą kard. Jorge Mejia, kurio sveikata jau pagerėjo ir jis iš ligoninės
siunčia sveikinimus visiems kardinolams. Ypatingą padėką popiežius Pranciškus skyrė
savo pirmtakui Benediktui XVI, per savo pontifikatą sustiprinusiam Bažnyčią savo mokymu,
gerumu, vadovavimu, tikėjimu, nuolankumu ir romumu.
Brangūs broliai kardinolai,
- tęsė kalbą Šventasis Tėvas, - šis mūsų susitikimas tai tarsi tąsa tos nepaprastos
bažnytinės bendrystės, kurią jautėme šiomis dienomis. Įkvėpti atsakomybės jausmo ir
palaikomi didžios meilės Kristui ir Bažnyčiai kartu meldėmės, dalijomės broliškumo
jausmais, savo patirtimi ir mintimis. Šioje nepaprasto nuoširdumo atmosferoje vieni
kitus geriau pažinome ir tapome vieni kitiems atviresni. Ir tai labai gera, nes esame
broliai. Kažkas man pasakė: kardinolai yra Šventojo Tėvo kunigai. Šita bendrystė,
bičiulystė, artumas mus visus praturtino. Geriau susipažinę ir tapę atviresniais vieni
kitiems, mes tapome klusnesniais ir Šventajai Dvasiai. Ji, Guodėja, yra pagrindinė
visų iniciatyvų ir visų tikėjimo apraiškų skatintoja. Įdomu. Man tai pakuždėjo ir
štai tokią mintį: Šventoji Dvasia yra ir visų skirtumų Bažnyčioje autorė, tarsi Babelio
apaštalė. Tačiau antra vertus, juk tai Ji visus tuos skirtumus sujungia į viena. Ne
suvienodina, bet suderina, harmonizuoja. Vienas Bažnyčios tėvų tai apibrėžė šiais
žodžiais: “Ipse harmonia est” („Ji pati yra harmonija). Dvasia Guodėja, kiekvienam
suteikianti skirtingas charizmas, mus visus sujungia Bažnyčios bendruomenėje, garbinančioje
Tėvą, Sūnų ir Ją – Šventąją Dvasią.
Paminėjęs šiuos autentiško kolegiškumo
jausmus, kurie jungia kardinolų kolegiją, šią akimirką išreiškiu mano norą su atnaujinta
meile tarnauti Evangelijai, padedant Bažnyčiai būti vis labiau Kristuje ir su Kristumi,
vaisingu Viešpaties vynmedžiu. Taip pat ir Tikėjimo metų skatinami visi kartu, ganytojai
ir tikintieji, stengsimės ištikimai vykdyti nuo visados tą pačią misiją: nešti Kristų
žmogui ir vesti žmogų į susitikimą su Jėzumi Kristumi, Keliu, Tiesa ir Gyvenimu, tikrai
esančiu Bažnyčioje ir kiekvieno žmogaus amžininku. Šio susitikimo dėka tampama naujais
žmonėmis. Malonės slėpinys sužadina sieloje krikščioniškąjį džiaugsmą, kurį Kristus
šimteriopai dovanoja tiems, kas jį priima į savo gyvenimą.
Kaip mums tiek kartų
savo mokymu, o galiausiai ir tuo savo drąsiu ir nuolankiu gestu primena popiežius
Benediktas XVI, Kristus per Šventąją Dvasią vadovauja savo Bažnyčiai. Šventoji Dvasia
savo gaivinančia ir vienijančia jėga yra Bažnyčios siela: iš daugelio ji daro vieną
kūną, Mistinį Kristaus Kūną. Niekada nepasiduokime pesimizmui – tam kartumui, kurį
mums velnias siūlo kiekvieną dieną. Nepasiduokime pesimizmui ir nepraraskime vilties:
būkime tvirtai įsitikinę, kad galingas Šventosios Dvasios vėjas duoda Bažnyčiai jėgų
atsilaikyti ir ieškoti naujų būdų kaip evangelizuoti, kaip skelbti Evangeliją iki
pat tolimiausių žemės pakraščių. Krikščioniškoji tiesa yra patraukli ir įtikinanti,
nes atsiliepia į giliausius žmogaus troškimus, įtikinamai skelbia, kad Kristus yra
vienintelis viso žmogaus ir visų žmonių Gelbėtojas. Ši žinia galioja šiandien, kaip
ir galiojo krikščionybės pradžioje, kai prasidėjo pirma misionieriška Evangelijos
plėtra.
Brangieji broliai, pirmyn! Pusė mūsų čia esančių jau esame seni žmonės.
Senatvė – tai gyvenimo išminties sostas. Seni žmonės išmintį sukaupia savo gyvenimo
kelionėje, kaip senelis Simeonas šventykloje ar Ona. Šios išminties dėka jie atpažino
Jėzų. Šią išmintį dovanokime jaunimui. Duokime jaunimui šitą gyvenimo išmintį kaip
gerą vyną, kuris sendamas vis geresnis. Atsimenu ką vienas vokiečių poetas rašė apie
senatvę, - sakė popiežius ir pacitavo Friedrich Hoelderlino eilutę: „Es ist ruhig,
das Alter, und fromm“ – senatvė tai ramybės ir maldos metas. Ir šitą išmintį reikia
perduoti jaunimui.
Grįžkite į savo vyskupijas ir tęskite tarnystę praturtėję
šių dienų, kupinų tikėjimo ir bažnytinės bendrystės, patirtimi. Ši vienintelė ir su
niekuo nepalyginama patirtis leido mums pajusti Bažnyčios gyvenimo grožį, kuriame
atsispindi Prisikėlusio Kristaus spindesys. Ateis diena kai visi matysime tą gražųjį
Prisikėlusio Kristaus veidą, - sakė popiežius ir, prieš suteikdamas palaiminimą, visiems
meldė Mergelės Marijos užtarimo. (Vatikano radijas)