Popiežiaus Pranciškaus tarnystės pradžios Mišių homilija. „Saugokime Kristų savo gyvenime,
globokime vieni kitus, saugokime kūriniją!“
Dėkoju Viešpačiui už šias Mišias, kuriomis pradedu savąją Petro tarnystę iškilmingai
minint šv. Juozapą, Mergelės Marijos sutuoktinį ir visuotinės Bažnyčios globėją. Tai
labai prasmingas sutapimas. Kartu tai ir garbingojo mano pirmtako vardo diena. Esame
su juo malda, kupini meilės ir dėkingumo, - pradėjo popiežius Pranciškus pontifikato
inauguracijos Mišių homiliją.
Padėkojęs kardinolams, vyskupams, kunigams, diakonams,
vienuolėms ir vienuoliams, visiems tikintiems pasauliečiams, taip pat Bažnyčių ir
krikščioniškų bendruomenių atstovams, žydų ir kitų religijų bendruomenėms, valstybių
ir vyriausybių vadovams, visoms oficialioms delegacijoms ir diplomatiniam korpusui,
toliau homilijoje popiežius Pranciškus komentavo Mišių Evangelijos žodžius: „Juozapas
padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta, ir parsivedė žmoną pas save“ (Mt
1,24).
Šiuose žodžiuose telpa Juozapui Dievo skirta misija būti globėju. Kieno
globėju? Marijos ir Jėzaus. Tačiau ši globa apima visą Bažnyčia, kaip rašė palaimintasis
Jonas Paulius II savo apaštališkajame paraginime „Redemptoris custos“: „Kaip šv. Juozapas
su meile globojo Mariją ir su džiaugsmu augino Jėzų Kristų, taip jis globoja ir saugo
savo mistinį kūną, Bažnyčią, kurios pirmavaizdis yra Švenčiausioji Mergelė“.
Kaip
Juozapas globoja? Santūriai, nuolankiai, tyliai, tačiau nuolat ir ištikimai, taip
pat ir tuomet kai globa nesuprantama. Nuo sutuoktuvių su Marija iki dvylikmečio Jėzaus
atradimo šventykloje, Juozapas su meile juos palydi kiekvieną akimirką. Jis su Marija
ramybės akimirkomis ir sunkiais gyvenimo momentais, kelionėje į Betliejų, gimdymo
metu, bėgime į Egiptą, ieškant sūnaus šventykloje, o taip pat Nazareto namų kasdienybėje,
dirbtuvėje, kurioje jis Jėzų išmokė amato.
Kaip Juozapas gyvena savo pašaukimą
būti Marijos, Jėzaus, Bažnyčios globėju? Būdamas nuolat dėmesingas Dievui, jo ženklams,
pasiruošęs daryti ne tai ko pats norėtų, bet ko nori Dievas. O Dievas, kaip girdėjome
pirmajame skaitinyje apie Jo prašymą Dovydui, Dievas neprašo, kad žmogus jam pastatytų
namus, bet kad būtų ištikimas jo Žodžiui, jo planams; Dievas pats sau stato namus
iš gyvų, Šventosios Dvasios paliestų akmenų. Juozapas yra globėjas, nes sugeba klausyti
Dievo, paklūsta jam savo valia ir dėl to jis dar dėmesingesnis jo globai patikėtiems
žmonėms, jis realistiškai supranta įvykių prasmę, yra dėmesingas aplinkiniams, moka
priimti išmintingus sprendimus. Jame, brangieji, - sakė popiežius Pranciškus, - matome
kaip atsiliepti į dieviškąjį pašaukimą: noriai, nuolat pasiruošęs, bet taip pat matome
kas yra krikščioniškojo pašaukimo centras: Kristus! Saugokime Kristų mūsų gyvenime,
kad galėtume saugoti, globoti ir kitus, kad galėtume saugoti kūriniją!
Pašaukimas
saugoti kūriniją skirtas ne tik krikščionims – tai pirmesnis, tiesiog žmogiškas pašaukimas,
skirtas visiems. Tai pareiga saugoti visą kūriniją, jos grožį, taip kaip mums sako
Pradžios knyga ir kaip moko šv. Pranciškus. Tai pareiga gerbti kiekvieną Dievo kūrinį
ir aplinką, kurioje gyvename. Tai pareiga globoti žmones, su meile rūpintis visais,
ypač vaikais, senais žmonėmis, tais, kurie yra silpniausi ir dažnai lieka mūsų širdies
periferijoje. Tai pareiga globoti vieni kitus šeimoje: sutuoktiniai tegloboja vienas
kitą, tėvai tegloboja vaikus, o laikui bėgant vaikai tetampa tėvų globėjais. Tai ir
nuoširdžiai gyvenama bičiulystė, pasitikėjimas, pagarba ir gerumas. Iš tiesų juk viskas
yra atiduota žmogaus globai. Tai mums visiems skirta atsakomybė. Būkite Dievo dovanų
sergėtojai!
Kai žmogus kratosi šitos atsakomybės, kai nesaugome kūrinijos ir
savo brolių, tuomet širdis sukietėja ir atsiranda vietos destrukcijai. Deja, kiekvienoje
istorijos epochoje yra „Erodų“. Jie kuria mirties planus, griauna, bjauroja žmogaus
veidą.
Prašau visų, kurie eina atsakingas pareigas ekonomikos ir politikos
sferose bei visuomenės gyvenime, kreipiuosi į visus geros valios vyrus ir moteris,
- ragino popiežius Pranciškus, - būkime kūrinijos „globėjai“, sergėkime gamtoje įrašytą
Dievo planą, globokime vieni kitus, aplinką; savo kelyje per šį pasaulį nepalikime
griovimo ir mirties ženklų. Popiežius taip pat pabrėžė, kad norint vykdyti šitą misiją,
pirmiausia turime rūpintis pačiais savimi. Atsiminkime, kad neapykanta, pavydas, išdidumas
teršia gyvenimą. Globoti – reiškia sergėti savo jausmus, savo širdį, nes iš jos išeina
geri ir blogi ketinimai, tie kurie stato ir kurie griauna. Nebijokime gerumo ir švelnumo!
Norint globoti, saugoti – būtinas gerumas, švelnumas. Evangelijos kalba apie
Juozapą kaip apie stiprų, drąsų vyrą, darbininką, bet dvasioje jis neparastai švelnus.
Švelnumas tai ne silpnojo dorybė. Jis byloja apie dvasios tvirtumą, apie dėmesingumą,
užuojautą, atsivėrimą kitam žmogui, meilę. Nereikia bijoti gerumo ir švelnumo!
Šiandien,
- kalbėjo Popiežius homilijoje, - kartu su šv. Juozapo švente, švenčiame ir manosios
Romos Vyskupo, Petro Įpėdinio tarnystės pradžią. Ši tarnystė susijusi su valdžios
vykdymu. Taip, Jėzus Kristus suteikė Petrui galią. Kokia tai galia? Po trijų Jėzaus
klausimų „ar myli?“, tris kartus seka žodžiai: „ganyk mano avinėlius, ganyk mano avis“.
Niekada neužmirškime, kad tikroji valdžia yra tarnavimas ir kad Popiežius, vykdydamas
savo valdžią, turi vykdyti tą tarnystę, kurios kilniausia viršūnė yra Kryžius; turi
tarnauti nuolankiai, kupinas to paties tikėjimo kaip šv. Juozapas, kaip jis paimti
ant rankų visą Dievo tautą, su meile ir švelnumu priimti visą žmoniją, ypač silpniausius,
mažiausius, tuos, kuriuos minimi evangelistas Matas, kalbėdamas apie paskutinįjį teismas:
alkstančius, trokštančius, svetimšalius, nuogus, ligonius, kalinius. Tik tas sugeba
globoti, kuris su meile tarnauja!
Antrajame skaitinyje, - toliau homilijoje
kalbėjo popiežius Pranciškus, - šv. Paulius kalba apie Abraomą, kuris nematydamas
jokios vilties, patikėjo viltimi (plg. Rom 4,18). Ir šiandien tarp debesų norime matyti
vilties prošvaistę ir mes patys turime liudyti viltį. Saugoti kūriniją, saugoti kiekvieną
žmogų, žiūrėti gerumo ir meilės kupinu žvilgsniu, reiškia atverti vilties horizontą,
įleisti šviesos pro debesis, atnešti vilties šilumos. Tikintieji, mes krikščionys,
kaip Abraomas, kaip šv. Juozapas, viltį matome Dievo akiratyje, kurį mums atvėrė Kristus.
Mūsų viltis remiasi uola, kuri yra Dievas.
Globoti Jėzų su Marija, reškia saugoti
visą kūriniją, globoti kiekvieną žmogų, ypač vargstantį, reiškia saugoti mus pačius.
Štai tokią tarnystę vykdyti pašauktas Romos vyskupas. Šiai tarnystei visi esame pašaukti,
kad visiems šviestų vilties žvaigždė. Su meile sergėkime tai ką Dievas mums dovanojo!
Prašau
Mergelės Marijos, šv. Juozapo, šventųjų Petro ir Pauliaus, šv. Pranciškaus užtarimo,
kad Šventoji Dvasia lydėtų mano tarnystę ir jums visiems sakau: melskitės už mane!
Amen.