2013-03-28 13:07:24

Popiežiaus Pranciškaus Krizmos Mišių homilija. Kada kunigas yra tarpininkas, o ne administratorius (+video)


Kaip vyskupai visame pasaulyje, dalyvaujant vyskupijų kunigams, taip ir Romos vyskupas popiežius Pranciškus, kartu su Romos vyskupijos kunigais, Didžiojo ketvirtadienio ryte aukojo Krizmos Mišias. Jos taip vadinamos, nes šių Mišių metu yra šventinamas Krizmos aliejus, kuris yra naudojamas teikiant krikšto, sutvirtinimo ir kunigystės sakramentus, taip pat ir kiti du sakramentų liturgijoje naudojami aliejai - ligonių ir katechumenų. Per Krizmos Mišias vyskupas su savo kunigais atnaujina kunigiškų šventimų metu duotus pažadus.

Savo homilijoje popiežius Pranciškus kalbėjo būtent apie tai, ką reiškia būti „pateptaisiais“ kunigais. Dievo „Pateptieji“ – pranašas Izaijas, karalius Dovydas ir mūsų Viešpats Jėzus – buvo patepti, kad patys pateptų Dievui ištikimą tautą, kuriai tarnauja. Jų patepimas yra „dėl“ kažko: dėl vargšų, kalinių, prispaustų.

„Tai lyg brangus aliejus ant galvos, varvantis į barzdą – Aarono barzdą, kol nuteka ant apykaklės jo apdaro“, sakoma psalmėje (133,2). Tai yra kunigiško patepimo vaizdinys: per Pateptąjį aliejus pasiekia visatos pakraščius, kuriuos vaizduoja rūbai.

Popiežius Pranciškus priminė, kad arnotas, kunigiškas liturginis rūbas, yra kilęs iš žydų aukščiausiojo kunigo rūbo, kuris, kaip minima Šventajame Rašte, buvo papuoštas akmenimis su išraižytais dvylikos Izraelio genčių vardais. Tai reiškia, kad kunigas aukoja ant savo pečių nešdamas visą jam patikėtą tautą, kad jų vardai yra išrašyti jo širdyje.

Kai mes užsivelkame savo paprastą arnotą, mums būtų gera pajusti ant savo pečių ir širdyje mūsų ištikimos tautos, mūsų šventųjų ir kankinių svorį ir veidą, - sakė Pranciškus.

Nuo liturginio grožio, - tęsė popiežius, - kuris nėra tik paprastas ornamentas ar polinkis gražiems rūbams, tačiau atspindys mūsų Dievo šlovės, švytinčios jo gyvoje ir paguostoje tautoje, pažvelkime į veiksmą. Brangus aliejus iškvėpina ne tik Aarono galvą, bet pasiekia „pakraščius“. Viešpats tai pasako aiškiai: jo patepimas yra vargšams, kaliniams, ligoniams, liūdniems ir vienišiems. Patepimas nėra tam, kad kvėpintumės patys ir dar mažiau, kad aliejų saugotume ampulėje, nes jis taptų rūgščiu, o širdis karčia.

Geras kunigas yra atpažįstamas iš to, kaip yra patepama jo tauta. Iškart pastebime kai mūsų žmonės yra patepami džiaugsmo aliejumi: jei išeina iš Mišių kaip žmonės išgirdę gerą žinią. Mūsų žmonėms patinka, kai Evangelija skelbiama su patepimu, kai paliečia jų kasdienį gyvenimą, kai, kaip Aarono aliejus, nuteka iki tikrovės pakraščių, ribinių situacijų, pašalių, kuriuose tikintieji yra ypač atviri tam, kas gali apiplėšti jų tikėjimą.

Žmonės, pasak popiežiaus, dėkoja kunigui, nes jaučia, kad meldėsi už jų kiekvieną dieną, vargus ir džiaugsmus, nerimą ir viltis. Ir kai pajunta, kad pateptojo, Kristaus kvapas per kunigą pasiekia ir juos, dar labiau yra padrąsinami viską patikėti Viešpačiui. Prašymai „melsk už mane, tėve“, „palaimink mane“ yra ženklas, kad aliejus pasiekė rūbų pakraščius, nes tapo maldavimu.

Kai esame tokiame santykyje su Dievu ir jo tauta, ir malonė eina per mus, tada esame kunigai, tarpininkai tarp Dievo ir žmonių, - kalbėjo popiežius Pranciškus. Pasak jo, kunigui visada reikia gaivinti malonę ir už prašymų, kartais, rodos, grynai materialių ar net banalių, pajusti savo žmonių prašymą būti pateptais kvapniu aliejumi, nes jie žino, kad jis jo turi. Pajusti, nujausti taip, kaip pajuto Jėzus, kai serganti moteris, su skausmu kupinu vilties, palietė jo apsiausto kraštą. Tuo momentu Jėzus, apsuptas žmonių iš visų pusių, įkūnijo visą Aarono grožį, apsirengęs kunigiškai ir aliejui tekant per jo rūbus. Tai paslėptas grožis, kuris nušvinta tik sergančios moters pilnose tikėjimo akyse, kai kiti, net ir patys Jėzaus mokiniai, būsimi kunigai, mato tik paviršutinišką, dusinančią minią.

Kaip jau daug kartų šiomis dienomis, popiežius Pranciškus pakartojo, kad reikia „išeiti iš savęs“. Savęs analizė ar sau pagalbos metodai gali būti naudingi, tačiau ne čia sutinkame Viešpatį. Jei pasikliausime tik tokiais metodais, tapsime pelagijonais, kurie sumenkina malonę, nors pastaroji auga tiek, kiek su tikėjimu, duodame save kitiems.

Kunigas, kuris mažai išeina iš savęs, mažai patepa – kartais, ačiū Dievui, patys žmonės pagrobia patepimą – praranda tai, kas gali labiausiai pažadinti jo kunigišką širdį. Jis tampa ne tarpininku, o administratoriumi, kuris jau gavo savo atlygį, tačiau nerizikuoja savo kailiu ir širdimi, kuris negauna iš širdies kylančios padėkos. Kartais dėl to ir patys kunigai, pradeda jausti nepasitenkinimą, nuliūsta, tampa naujienų ar senienų kolekcionieriais vietoj to, kad būtų piemenys su savo „avių kvapu“, žmonių žvejais, sakė popiežius, melsdamas, kad Šventumo Dvasia atnaujintų kunigiškų širdžių patepimą, kad džiaugsmo aliejus, duotas Jėzaus, Pateptojo, pasiektų visus pakraščius, kuriuose žmonės jo laukia ir jį brangina. (Vatikano radijas)

Pridedame video reportažą, kurį sukūrė Vatikano televizijos centras ir įgarsino Vatikano radijas.







All the contents on this site are copyrighted ©.