Pagrindinis puslapisVatikano radijas
Vatikano radijas   
Kitos kalbos  

     Pagrindinis puslapis > Audiencijos ir vidudienio malda >  2013-04-10 16:41:54
A+ A- print this page



Popiežiaus Pranciškaus bendroji audiencija. Ką mums reiškia Kristaus prisikėlimas? (+video)



Trečiadienio rytą Šv. Petro aikštėje vykusios bendrosios audiencijos metu popiežius Pranciškus tęsė prieš savaitę pradėtą katechezę apie Kristaus prisikėlimą. Praeitą kartą buvo kalbama apie patį prisikėlimo įvykį, apie prisikėlimo žinią, kurią skelbiant ypatingas vaidmuo buvo skirtas moterims, Jėzaus mokinėms. Šį kartą popiežius Pranciškus kalbėjo apie prisikėlimo svarbą žmogaus likimui.

Ką Prisikėlimas reiškia mūsų gyvenime? Kodėl be jo būtų tuščias mūsų tikėjimas? Mūsų tikėjimas remiasi Kristaus Mirtimi ir Prisikėlimu taip kaip namai stovi ant savo pamatų: jei pamatai netvirti, griūna visas pastatas. Ant kryžiaus Jėzus paaukojo save prisiimdamas visas mūsų nuodėmes, nužengdamas į mirties bedugnę, o prisikėlimu jas nugalėjo, panaikino, atvėrė kelią į prisikėlimą naujam gyvenimui. Šv. Petras tai labai glaustai išreiškia savo Pirmojo laiško pradžioje: „Šlovė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių yra atgimdęs mus gyvai vilčiai ir nenykstančiam, nesuteptam, nevystančiam palikimui, kuris skirtas jums danguje“ (1,3-4).

Apaštalas mums sako, kad Jėzaus prisikėlimu įvyksta kažkas visiškai nauja: mes esame išvaduojami iš vergavimo nuodėmei ir tampame Dievo vaikais, esame pagimdomi naujam gyvenimui. Kada tai įvyksta? Krikšto akimirką. Praeityje krikštas būdavo suteikimas panardinimu vandeny. Krikštijamasis, nusivilkęs drabužius, įžengdavo į krikštyklos baseiną; vyskupas arba kunigas tris kartus užpildamas vandens jam ant galvos krikštydavo vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Pakrikštytasis iškopdavo laukan ir apsivilkdavo nauju baltu rūbu. Pasinardinimu Kristaus Mirtyje ir Prisikėlime jis gimė naujam gyvenimui, tapo Dievo vaiku. Šv. Paulius Laiške romiečiams rašo: „Jūs gavote įsūnystės Dvasią, kurioje šaukiame: „Aba, Tėve!“ (8,15). Toji Dvasia, kuri mums buvo duota krikšto metu, mus skatina kreiptis į Dievą: „Tėve“ ar tiksliau sakant „Aba“ („Tėti“). Dievas mums yra tėtis. Šventosios Dvasios dėka mes tampame Dievo vaikais. Ir tai yra pati didžiausia dovana, kurią mums duoda Jėzaus velykinis slėpinys. Dievas su mumis elgiasi kaip su vaikais, mus supranta, mums atleidžia, mus apkabina, myli net ir tuomet kaip mes suklystame. Jau Senajame Testamente pranašas Izaijas tvirtino, kad net jei motina užmirštų savo vaiką, Dievas mūsų niekada neužmirš (plg. 49,15). Tai iš tiesų labai gražu.

Vis dėto, šitoks sūniškas santykis su Dievu, negali būti tik tarsi koks lobis, kurį saugome paslėptą savo gyvenimo kamputyje, bet jis turi būti brandinamas, turi būti kasdieną maitinamas Dievo Žodžio klausymu, malda, sakramentais, ypač Atgailą ir Eucharistija, taip pat meilės darbais. Mes turi gyventi kaip Dievo vaikai! Mes galime gyventi kaip vaikai! Čia ir glūdi mūsų orumas, kilnumas. Mes turime elgtis kaip tikri sūnūs ir dukros. O tai reiškia, jog turime leisti, kad Kristus mus perkeistų, padarytų panašius į save; turime stengtis gyventi kaip krikščionys, stengti jį sekti, net jei ir matome savo ribotumą bei silpnumą. Mūsų visada tyko pagunda nustumti Dievą į šalį ir patiems atsistoti centre; mūsų tyko nuodėmė, kuri žeidžia mūsų krikščionišką gyvenimą, mūsų buvimą Dievo vaikais. Dėl to mūsų tikėjimas turi būti drąsus, turime atsispirti tai mąstysenai, kuri sako: „Dievo nereikia: jis tau nesvarbus“. Kaip tik priešingai: tik gyvendami kaip Dievo vaikai, kad ir suklupdami ir nusidėdami, bet neprarasdami drąsos, jausdami, kad jis mus myli, gyvensime naują gyvenimą, ramų ir kupiną džiaugsmo. Dievas yra mūsų jėga! Dievas yra mūsų viltis!

Brangieji broliai ir seserys, mes patys turime gyventi šia viltimi ir turime ją liudyti kitiems, būti regimas ir šviesus jos ženklas. Prisikėlęs Viešpats yra viltis, kuri neapgauna (plg. Roma 5,5). Viešpaties viltis nenuvilia. Kiek kartų savo gyvenime nusivylėme, kiek kartų neišsipildė lūkesčiai, kuriuos turėjome širdyje! Tačiau mūsų krikščioniška viltis yra stipri, patikima, tvirta šioje žemėje, kurioje Viešpats pašaukė mus gyventi, ji atvira ir amžinybei, kurią mums žada visada ištikimas Dievas. Neužmirškime: Dievas visada yra mums ištikimas. Būdami per Krikštą prikelti su Kristumi, gavę tikėjimo dovaną, nenykstantį palikimą, dar labiau siekime Dievo, daugiau apie jį galvokime, daugiau melskimės. Būti krikščionimis – tai ne tik vykdyti įsakymus, bet sekti Kristų, mąstyti kaip jis, elgtis kaip jis, leisti, kad jis pasisavintų mūsų gyvenimą ir jį perkeistų, išvaduotų iš blogio ir nuodėmės sutemų.

Brangieji broliai ir seserys, tiems, kas klausia apie mumyse gyvenančią viltį (plg. 1 Pt 3,15), parodykime Kristų. Parodykime jį skelbdami jo Žodį, bet visų pirma savo gyvenimu, tokiu, koks dera prikeltiems iš numirusių. Liudykime buvimo Dievo vaikais džiaugsmą, gyvenimo su Kristumi laisvę, kuri yra tikra laisvė, vaduojanti iš blogio, nuodėmės ir mirties. Keldami akis į dangiškąją Tėvynę, gausime šviesos ir jėgų taip pat ir kasdieniams rūpesčiams. Tai labai vertingas patarnavimas, kuriuo galime padėti šiam mūsų pasauliui, taip dažnai nesugebančiam pažvelgti aukštyn, pakelti akių į Dievą.

(Vatikano radijas)





Pasidalink






Apie mus Laidų tvarkaraštis Retransliacijos Lietuvoje Rašyk redakcijai Vatikano radijo reklama Nuorodos Šventasis Sostas Vatikano Miesto Valstybė Popiežiaus liturginės apeigos
All the contents on this site are copyrighted ©. Webmaster / Credits / Legal conditions / Advertising