Anglikonų Bažnyčios Tikėjimo ir tvarkos komisija paskelbė dokumentą, kuriame kalbama
apie „Vyrą ir moterį santuokoje“. Šio dokumento kontekstas yra 2012 metų pavasarį
britų vyriausybės pradėtos konsultacijos dėl tos pačios lyties asmenų santuokos įteisinimo.
Kodėl krikščionys mano apie santuoką tai, ką mano?
Vyro ir moters santuoka,
kuri, kaip ir kiekvienas svarbus pasirinkimas gyvenime, gali būti labiau ar mažiau
sėkminga, krikščionių akyse yra suprantama, kaip Dievo dovana. „Dievo dovana“ reiškia,
kad tai nėra paprasčiausiai kultūrinė, ekonominė ar politinė tikrovė. Santuoka yra
išraiška tos žmogiškos prigimties, kuria Dievas norėjo, kad dalintumėmės. Ji gauna
Dievo palaiminimą, pripažinimą, kad tai „yra gera“. Vyras ir moteris susisieja vienas
su kitu, kad save pilnai realizuotų, kad stengtųsi gyventi pagal dievišką gėrį.
Santuoka
nėra vienintelė visuomenės forma, tačiau pagrindinė. Tai nereiškia, kad kiekvienas
turi tuoktis. Krikščionybė pripažįsta santuokos atsisakymą, kai tai yra daroma dėl
tarnystės Dievui ir žmonėms.
Santuoka yra lanksti institucija ta prasme, kad
istorijos bėgyje ji taikėsi prie vienų ar kitų kompromisų, tam tikrais periodais buvo
išaukštinama arba sumenkinama.
Struktūrinė santuokos savybė yra ta, kad joje
įsipareigoję vyras ir moteris yra ne tik „sutuoktiniai“, bet ir potencialūs tėvai,
naujos kartos pradininkai. Ši savybė neišnyksta ir tada, kai kuriose santuokose vaikų
negalima susilaukti. Daug situacijų, kai vaikai lieka su vienu tėvu ar be tėvų. Ir
nors visuomenė turi įvairių būdų padėti šiomis aplinkybėmis, tačiau dalykai būtų lengvesni
ir vaikams būtų geriau, jei jie gyventų savo motinos ir tėvo glėbyje. Santuoka yra
kultūros ir dorovės perdavimo vieta, visų šeimos narių dvasinio augimo vieta.
Kalbant
apie valstybės ir Bažnyčios santykių kontekstą, anglikonų dokumente pažymima, kad
santuoka nesuvokiama kaip Bažnyčios arba valstybės nuosavybė. Tai pirmiausia žmogaus
aktas. Krikščioniška santuoka taip pat yra sakramentas, tačiau tai nepaneigia civilinės
santuokos vertės. Bendrame suvokime civilinė ar religinė santuoka nėra dvi skirtingos
santuokos, tačiau ta pati santuoka, kuri sudaryta skirtingai.
Kai kuriems
atrodo, rašoma dokumente, kad nesutarimas dėl tos pačios lyties asmenų santuokos yra
nesutarimas dėl vardų. Tačiau vardai lemia tai, kaip mes mąstome. O tai, kaip mąstome,
lemia ką vertiname. Kai apie santuoką yra kalbama neaiškiai ir klaidinančiai, tai
iškraipo būdą, kuriuo poros bando vesti savo santykius, kelia frustraciją ir nusivylimą.
Santuokos tarp vieno vyro ir vienos moters tikrovė neišnyks dėl jokio teisės pakeitimo,
nes tai Dievo dovana, ir išliks žmogaus tikrovė. Tačiau konkrečiais atvejais ją taps
sunkiau gauti, sunkiau bus rasti išpildymo kelią per santuoką. (Vatikano radijas)