Pagrindinis puslapisVatikano radijas
Vatikano radijas   
Kitos kalbos  

     Pagrindinis puslapis > Audiencijos ir vidudienio malda >  2013-04-25 14:45:57
A+ A- print this page



Popiežius Pranciškus: Neslėpkime talentų (+video)



Trečiadienio bendrosios audiencijos metu popiežius Pranciškus tęsė Tikėjimo metų katechezę ir šį kartą komentavo Tikėjimo išpažinimo žodžius: „Jis vėl garbingai ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti“.

Žmonijos istorija prasidėjo vyro ir moters sukūrimu pagal Dievo paveikslą ir panašumą ir baigsis paskutiniuoju teismu priešais Kristų. Kartais užmirštami šitie du istorijos poliai ir ypač tikėjimas galutiniu Kristaus grįžimu bei paskutiniuoju teismu ne visada aiškus ir tvirtas krikščionių širdyse. Jėzus savo viešosios veiklos metu neretai kalbėdavo apie savo paskutinįjį atėjimą. Šiandien, - sakė popiežius Pranciškus, - norėčiau panagrinėti tris Evangelijų tekstus, kurie padeda mums geriau suprasti šį slėpinį – apie dešimt mergaičių, apie talentus ir apie paskutinįjį teismą.

Visų pirma atsiminkime, kad įžengdamas į Dangų Dievo Sūnus nusinešė pas Tėvą ir mūsų žmogiškumą, kurį pats buvo prisėmęs, ir jis nori pakviesti visą pasaulį į Dievo glėbį, kad istorijos pabaigoje viskas būtų atiduota Tėvui. Tarp pirmojo ir paskutiniojo atėjimo yra „tarpinis laikas“, kuriame mes gyvename. Šiame tarpinio laiko kontekste vyksta ir tai ką girdime palygime apie dešimtį mergaičių (plg. Mt 25,1-13).

Jame pasakojama apie dešimtį mergaičių, kurios laukia jaunikio. Tasai vėluoja, ir jos užmiega. Staiga pranešus, kad jaunikis atvyksta, visos ruošiasi jį pasitikti. Penkios - išmintingosios – turi aliejaus savo žibintams, kitos penkios – kvailės – negali užsidegti žibintų, nes nepasirūpino aliejaus. Jaunikis atvyksta, prasideda vestuvių pokylis, bet paikosios mergaitės lieka už durų. Jos beldžiasi, bet jau per vėlu, jaunikis atsako, kad jų nepažįsta. Palyginimo jaunikis yra Viešpats, o jo atvykimo laukimas – tai laikas, kurį jis mums visiems kantriai ir gailestingai dovanoja iki savo galutinio atėjimo, tai budėjimo laikas, kuriuo mūsų tikėjimo žibintai turi būti uždegti, tai vilties ir meilės laikas, kuriuo mūsų širdys turi skleisti gerumą, tai grožio ir tiesos laikas, kuriuo turime gyventi pagal Dievą, nes nežinome nei dienos nei valandos kada Kristus sugrįš. Mes turime būti pasiruošę jo sugrįžimui. Miegančių tikinčiųjų gyvenimas yra liūdnas, nelaimingas, - sakė Popiežius. Krikščionis turi būti laimingas, gyventi Kristaus džiaugsmu, nemiegoti.

Antrasis palyginimas, apie talentus, ragina mus pamąstyti apie tai kaip mes naudojamės Dievo duotomis dovanomis iki jo sugrįžimo, kuomet turėsime duoti ataskaitą (plg. Mt 25,14-30). Puikiai atsimename tą palyginimą. Prieš išvykdamas šeimininkas savo tarnams duoda talentus, kad jie juos naudotų jam nesant. Pirmam duoda penkis, antram – du, trečiam – vieną. Šeimininkui išvykus, pirmieji du padvigubino senųjų monetų – talentų – skaičių, o trečiasis savąjį talentą užkasė ir vėliau jį nepanaudotą grąžino šeimininkui. Grįžęs šeimininkas vertina pagal nuveiktus darbus: giria pirmuosius du tarnus, o trečiąjį išvaro lauk į tamsą, nes jis iš baimės buvo paslėpęs savo talentą, užsidaręs savyje. Krikščionis, kuris užsidaro savyje, kuris paslepia viską, ką Viešpats jam davė, nėra krikščionis. Jis nedėkingas už viską, ką Dievas jam davė. Šis palyginimas reiškia, kad Viešpaties grįžimo laukimo laikas yra veiklos laikas. Popiežius kreipėsi pirmiausia į jaunimą: Neužkaskite savo talentų! Siekite didelių idealų - tų, kurie praplečia širdį, tų tarnavimo idealų, kurie padaro vaisingus jūsų talentus. Brangieji, nebijokite būti didžiadvasiai, nebijokite svajoti didžių dalykų!

Galiausiai palyginimas apie paskutinįjį teismą, kur pasakojama apie antrąjį Viešpaties atėjimą, kai jis teis visus žmones, gyvus ir mirusius (plg. 225, 31-46). Evangelistas kalba apie piemenį, kuris atskira avis nuo ožių. Į dešinę statomi tie, kurie gyveno pagal Dievo valią, kurie padėjo alkstantiems, trokštantiems, svetimšaliams, nuogiems, ligoniams, kaliniams. Į kairę statomi tie, kurie nepadėjo artimui. Tai reiškia, kad Dievas mus teis pagal artimo meilę, pagal tai kiek mes mylėjome mūsų brolius, ypač silpniausius, tuos, kuriems labiausiai reikėjo pagalbos. Žinoma, turime atsiminti, kad mus nuteisina ir gelbsti malonė, pirma visko už dyką mums suteikta Dievo meilė, kad mes patys nieko negalime. Tikėjimas yra visų pirma dovana, kurią gavome tam, kad ji duotų vaisius. Tačiau Dievo malonė visada reikalauja ir mūsų atsako, mūsų laisvo ir konkretaus atsiliepimo. Kristus ateina pas mus nešinas išganančiu Dievo gailestingumu. Mūsų prašoma juo pasikliauti ir į jo meilės dovaną atsiliepti mūsų geru gyvenimu, tikėjimo ir meilės įkvėptais veiksmais.

Brangieji broliai ir seserys, - sakė Šventasis Tėvas katechezės pabaigoje, - paskutinysis teismas mūsų tebegąsdina, bet teskatina geriau gyventi savo dabartį. Šį laiką mums duoda gailestingas ir kantrus Dievas, kad kasdien Jį atpažintume vargšuose ir mažutėliuose, kas darytume gera ir melsdamiesi su meile budėtume. Mūsų gyvenimo ir istorijos pabaigoje Viešpats teįvertina mus kaip ištikimus ir gerus tarnus.

* * *

Trečiadienio bendrojoje audiencijoje dalyvavo grupė Vilniaus ir Kauno seminaristų su seminarijų vadovais: penki Vilniaus seminarijos šešto kurso studentai su seminarijos rektoriumi mons. Žydrūnu Vabuolu ir Kauno seminarijos rektorius mons. Aurelijus Žukauskas su keliais dėstytojais ir studentais. Apie dalyvavimą Popiežiaus bendrojoje audiencijoje prie Vatikano radijo mikrofono kalba du seminaristais iš Vilniaus – Robertas ir Aleksandras. RealAudioMP3

(Vatikano radijas)





Pasidalink






Apie mus Laidų tvarkaraštis Retransliacijos Lietuvoje Rašyk redakcijai Vatikano radijo reklama Nuorodos Šventasis Sostas Vatikano Miesto Valstybė Popiežiaus liturginės apeigos
All the contents on this site are copyrighted ©. Webmaster / Credits / Legal conditions / Advertising