Popiežius Pranciškus: Krikščionimi reikia būti visada ir visiškai (+video)

Kalbėdamas trečiadienio bendrosios audiencijos dalyviams, popiežius Pranciškus tęsė prieš savaitę pradėtą katechezę apie Šventąją Dvasią.

Šiandien norėčiau kalbėti apie Šventosios Dvasios veikimą, apie tai kaip ji Bažnyčią ir kiekvieną iš mūsų veda į tiesą. Pats Jėzus sako mokiniams: Šventoji Dvasia „ves į tiesos pilnatvę“ (Jn 16,13), nes ji yra „Tiesos Dvasia“ (plg. Jn 14,17; 15,26; 16,13).

Gyvename laikais, kuriais skeptiškai žiūrima į tiesą. Benediktas XVI daug kartų yra kalbėjęs apie reliatyvizmą, apie tendenciją manyti, kad nėra nieko galutinio, galvoti, kad tiesa – tai tik tai kam pritariame ir ko norime. Kyla klausimas: ar tikrai yra Tiesa? Ar galime ją pažinti, surasti? Prisimename Poncijaus Piloto klausimą, kai Jėzus jam aiškino kokia tikroji jo misijos prasmė: „Kas yra tiesa“ (Jn 18,37.38). Pilotas nesugeba suprasti, kad Tiesa štai stovi prieš jį, neįstengia Jėzuje matyti tiesos veido, kuris yra Dievo veidas. Jėzus kaip tik ir yra Tiesa, kuri atėjus laiko pilnatvei „tapo kūnu“ (Jn 1,1.14), apsigyveno tarp mūsų, kad mes ją pažintume. Apie tiesą neįmanoma kalbėti taip kaip apie daiktą, ją reikia sutikti. Neįmanoma tiesos turėti, nes ji yra susitikimas su Asmeniu.

Kieno dėka mes žinome, kad Jėzus yra tiesos Žodis, viengimis Tėvo Sūnus? Šv. Paulius moko, kad „nė vienas negali ištarti: „Jėzus yra Viešpats“, jei Šventoji Dvasia nepaskatina“ (1 Kor 12,3). Šventosios Dvasios, kurią mums dovanoja Prisikėlęs Kristus, dėka mes galime atpažinti Tiesą. Jėzus ją vadina „Guodėja“, tąja, kuri ateina mums padėti, kuri yra šalia mūsų, palaiko mus kelyje į tiesos pažinimą. Per Paskutinę vakarienę Jėzus pažadėjo apaštalams atsiųsti Šventąją Dvasią, kuri visko išmokys ir primins jo žodžius (plg. Jn 14,16).

Kaip Šventoji Dvasia veikia mūsų ir Bažnyčios gyvenime, kaip veda mus į tiesą? Visų pirma, – sakė Popiežius, - ji primena ir įspaudžia tikinčiųjų širdyse Jėzaus žodžius. Tuo pačiu – kaip skelbė jau Senojo Testamento pranašai – mūsų širdyse įrašomas ir Dievo įstatymas, kuris tampa principu mūsų kasdieniams pasirinkimams, tampa mūsų gyvenimo taisykle. Šitaip išsipildo didžioji Ezekielio pranašystė: „Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia. Išimsiu iš jūsų akmeninę širdį ir duosiu jums jautrią širdį. Duosiu jums savo dvasią ir padarysiu, kad gyventumėte pagal mano įstatus“ (Ez 36,25-27). Mūsų veiksmai gimsta mūsų viduje, dėl to pirmiausia mūsų širdis turi atsiversti į Dievą. Šventoji Dvasia mus perkeičia, jei mes jai atsiveriame.

Šventoji Dvasia, kaip Jėzus pažadėjo, mus veda į „tiesos pilnatvę“ (Jn 16,13); mus veda ne tik į susitikimą su Jėzumi, bet į pačią pilnatvę, į Tiesos „vidų“, mus veda į gilią bendrystę su Jėzumi, moko mus apie Dievą. Savo jėgomis to mes nepasiektume. Jei Dievas nesuteiktų mums savo šviesos, mūsų krikščioniškumas būtų paviršutiniškas. Bažnyčios Tradicija moko, kad tiesos Dvasia mumyse sužadina „tikėjimo jausmą“ („senus fidei“), kurio dėka, kaip sako Vatikano II Susirinkimas, Dievo tauta, Bažnyčios mokoma, pritaria perduotoms tikėjimo tiesoms, jas apmąsto ir pritaiko savo gyvenime (plg. Lumen gentium). Pabandykime savęs paklausti: ar esu atviras Šventosios Dvasios veikimui, prašau, kad ji man suteiktų savo šviesos, mane paskatintų daugiau dėmesio skirti Dievui? Šito turime melsti kiekvieną dieną. Turiu melsti, kad Šventoji Dvasia atvertų mano širdį Dievo Žodžiui, kad mano širdis būtų atvira gėriui, kad mano širdis kiekvieną dieną būtų atvira Dievo grožiui. Norėčiau jūsų paklausti, - kalbėjo popiežius Pranciškus, - kiek mūsų kasdien meldžiasi Šventajai Dvasiai. Deja, nedaug. O juk turėtume paklausyti Jėzaus ir kiekvieną dieną šauktis Šventosios Dvasios, kad ji atvertų mūsų širdis.

Atsiminkime Mariją, kuri „dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje“ (Lk 2,19.51). Šventosios Dvasios veikimo dėka sugebame priimti ir gyvenime taikyti tikėjimo žodžius ir tiesas. Turime mokytis iš Marijos, kuri savuoju „taip“, savo besąlyginiu pritarimu priėmė Dievo Sūnų į savo gyvenimą ir jis jį perkeitė. Šventosios Dvasios veikimu, Tėvas ir Sūnus apsigyvena su mumis, mes gyvename Dieve ir Dievu. Bet ar tikrai mes gyvename taip kaip Dievas nori? Kiek dalykų mums svarbiau už Dievą?

Brangieji broliai ir seserys, leiskime, kad mus užtvindytų Šventosios Dvasios šviesa, leiskime, kad jis mus vestų į Dievo tiesos pažinimą, kad vestų pas vienintelį mūsų gyvenimo Viešpatį. Šiais tikėjimo metais klauskime savęs ar darome ką nors kas mums padėtų geriau pažinti Kristų, ar skaitome ir medituojame Šventąjį Raštą, ar studijuojame Katekizmą, ar priimame Sakramentus. Klauskime savęs ką darome, kad tikėjimas vadovautų mūsų gyvenimui. Neįmanoma būti „laikinais“ krikščionims, tik kartais ir tik tam tikromis sąlygomis, tik priimant tam tikrus sprendimus. Krikščionimi reikia būti visada! Visiškai! Kristaus tiesa, kurios Šventoji Dvasia mus moko ir kurią mums dovanoja, liečia visą mūsų kasdienį gyvenimą. Dažniau jos šaukimės, kad padėtų mums eiti Kristaus mokinių keliu. Šaukimės jos kasdien. Pasižadėkime kasdien šauktis Šventosios Dvasios. (Vatikano radijas)