Laukiant Sekminių. Kaip tikėjimo prašytojai

Šiais metais Sekminių šventimas Vatikane truks dvi dienas. Šeštadienio vakare popiežius Pranciškus susitiks su į Romą atvykusiais naujų bendruomenių, asociacijų, judėjimų nariais, dialoguos ir kartu su jais melsis. Sekmadienio ryte numatytas dar vienas popiežiaus ir naujų judėjimų bei bendruomenių susitikimas šv. Petro aikštėje, šventosiose Mišiose.

Popiežiaus Pranciškaus pirmtakai, Jonas Paulius II ir, vėliau, Benediktas XVI, savo pontifikatų metu daug kartų pabrėžė, kad pastaraisiais dešimtmečiais gimę nauji bažnytiniai judėjimai, naujos bendruomenės, yra Šventosios Dvasios dovanos.

Šis, rodos, paprastas pasakymas iš tiesų reiškia daug dalykų ir turi didelių pasekmių. Tame tarpe ir tai, kad jei judėjimai gimsta ne iš žmogiškos, bet iš dieviškos iniciatyvos, Bažnyčios atsakingieji, nuo parapijų klebonų iki paties popiežiaus, turi pareigą neužgesinti šių dovanų ir charizmų.

Kaip rodo ankstesnė Bažnyčios patirtis, suvokti šias dovanas, jas priimti, gali būti nelengva, tam reikia didelio atidumo, išmintingumo, kantrybės, dialogo ir daug meilės. 2007 metais popiežius Benediktas XVI minėjo pranciškonų atvejį.

Nebuvo lengva tuometiniam popiežiui atrasti kanoninį apibrėžimą tikrovei, kuri buvo didesnė už juridines taisykles. Kita vertus, šv. Pranciškus Asyžietis turėjo padaryti didelę auką, kad įtilptų į juridinius griaučius. Tačiau tokiu būdu gimė tikrovė, kuri gyva šiandien ir bus gyva rytoj.

Taigi, jei pirmoji taisyklė, pasak Benedikto XVI, yra Šventosios Dvasios dovanų saugojimas ir dėkingumas už jas, nors kartais ir nepatogias, tai antroji taisyklė yra tokia: Bažnyčia yra viena ir jei nauji judėjimai ir naujos bendruomenės yra Šventosios Dvasios dovanos, jos nėra savitikslės, tačiau tarnauja visai Bažnyčiai.

Nėra prieštaravimo, savo 1998 metų žinioje bažnytiniams judėjimams rašė Jonas Paulius II, tarp Bažnyčios institucinės dimensijos ir charizmatinės dimensijos, kurios apraiškos yra bažnytiniai judėjimai ir naujosios bendruomenės. Priešingai, yra papildomumas. Bažnyčia, judėjimai yra vienas ir tas pats Kristaus Kūnas, kurio ištakose yra Šventoji Dvasia.

Naujų bažnytinių judėjimų, būtų jie vienuoliniai ar šeimų judėjimai, parapijiniai ar nacionaliniai, vaisiai yra gausūs. Judėjimų nariai atranda buvimo ir priklausymo Bažnyčioje grožį bei džiaugsmą. Vis didesnis skaičius tikinčiųjų būtent naujose bendruomenėse gauna krikščioniškąją formaciją. Nauji judėjimai yra labai esmingai susiję su pasauliečių dvasine branda ir krikščioniško gyvenimo būdo sklaida. Juose sau suprantamą kalbą atranda jaunimas, naują gyvenimo etapą pradeda sutuoktinių šeimos. Nauji judėjimai yra gaivios vandens versmės sekuliarizmo dykumoje, kurioje dažnas žmogus rizikuoja pamiršti tai, kad jo širdžiai reikia Dievo. Naujosiose bendruomenėse gimsta apaštališkas veržlumas ir troškimas skelbti Evangeliją, neretai ieškant ir atrandant naujus sielovados būdus, naujas skelbimo formas.

*

Sekminių vigilijos su popiežiumi Pranciškumi išvakarėse Šventojo Sosto dienraštis „l’Osservatore Romano“ paskelbė t. Jullian Carron, vieno iš didžiausio Italijoje naujų judėjimų „Comunione e Liberazione“, pasklidusio ir kitose šalyse, vadovo apmąstymą, pavadintą „Kaip tikėjimo prašytojai“.

Kodėl nauji judėjimai atvyksta susitikti su popiežiumi? Todėl, kad, rašo t. Carron, popiežius yra istorinis atramos taškas, kurį Kristus davė mums ir kurio neįveiks blogis ir sumaištis. Tad pas popiežių einama, kad jis sutvirtintų ir paremtų tikėjime.

Tikėjimas, savo ruožtu, taip pat remiasi realiu, ne iš mūsų vaizduotės ar interpretacijos atsiradusiu Faktu iš didžiosios raidės: Kristumi, kuris gimė, gyveno, mirė ir prisikėlė. Tai nėra abstrakti idėja ar mintis.

Atvykimas į Romą, susitikimas su popiežiumi yra proga atskleisti ką reiškia šis Faktas mūsų gyvenime, ką reiškia jį išgyventi ne formaliai, o realiai, atverti jam savo širdį, kreiptis į kitų širdis. Krikščioniška tiesa persmelkia visą žmogaus egzistenciją. Todėl popiežius Pranciškus, primena „Comunione e Liberazione“ vadovas, ragina išgyventi tikėjimą kaip liudijimą. Tačiau tam pirmiausia reikia pažinti Kristų. Buvimas krikščionimi nėra paprasčiausias įsakų vykdymas, tačiau buvimas Kristuje, keitimasis Jame. Tad keliauti į Romą reiškia, rašo t. Carron, kaip išmaldos prašytojams prašyti Kristaus Dvasios, kad su dideliu paprastumu galėtume pasakyti: „Tu man buvai ir esi viskuo“. (Vatikano radijas)