Popiežius Pranciškus: išmesti maistą – tai tas pats kas jį pavogti nuo vargšų stalo
(+video)
Trečiadienio bendrosios audiencijos katechezėje popiežius Pranciškus kalbėjo apie
aplinkos apsaugą, apie pagarbų elgesį su maistu, apie pareigą juo dalintis. Šią temą
pasiūlė birželio 5-ąją minima Pasaulinė aplinkos apsaugos diena, kurią įvedusi Jungtinių
Tautų organizacija, šiemet paskelbė raginimą tausoti maistą, nepaversti jo atliekomis.
Kai
kalbama apie gamtą, apie kūriniją, - sakė Šventasis Tėvas, - pirmiausia į galvą ateina
pirmieji Biblijos puslapiai, Pradžios knyga, kurioje sakoma, jog Dievas apgyvendino
vyrą ir moterį žemėje, kad ją dirbtų ir ja rūpintųsi (plg. Pr 2,15). Kyla klausimas:
ką reiškia dirbti žemę ir ja rūpintis? Ar mes saugome kūriniją ir ja rūpinamės? O
gal eikvojame ir nesirūpiname? Žodžiai „dirbti žemę“ mums primena valstiečio triūsą.
Jis rūpinasi savo žeme, kad ji duotų derlių, kuriuo būtų galima dalintis su kitais.
Koks rūpestingumas, užsidegimas, pasiaukojimas! Dirbti žemę ir ją saugoti – tai ne
tik istorijos pradžioje duotas Dievo įsakymas. Šiandien jis skirtas kiekvienam iš
mūsų. Tai Dievo projekto dalis. Turime atsakingai rūpintis mus supančiu pasauliu,
kad jis būtų kaip sodas, kaip vieta, kurioje gali gyventi kiekvienas. Benediktas XVI
daug kartų mums kalbėjo apie šią Dievo mums suteiktą pareigą, kuri skatina taip pat
stengtis suvokti pasaulio sukūrimo ritmą ir logiką. Deja, mes dažnai vadovaujamės
išdidumu ir noru viešpatauti, savintis, manipuliuoti, išnaudoti. Nesaugome, negerbiame
gamtos, kuri mums duota, kad rūpintumės. Prarandame sugebėjimą stebėtis, kontempliuoti,
klausytis kūrinijos, nesugebame joje įžvelgti to, ką Benediktas XVI yra pavadinęs
„Dievo meilės žmogui istorijos ritmu“. Kodėl taip atsitinka? Dėl to, kad mes gyvename
ir mąstome vien horizontaliai, nutolome nuo Dievo, neskaitome jo ženklų, - sakė Pranciškus.
Pareiga
„dirbti ir rūpintis“ liečia ne tik mūsų santykį su kūrinija, ne tik žmogų ir gamtą,
bet taip pat mūsų žmogiškuosius tarpusavio santykius. Popiežiai yra kalbėję apie „žmogaus
ekologiją“, kuri labai artimai susijusi su „aplinkos ekologija“. Šiandien mes išgyvename
krizę, kurios pasekmės akivaizdžios mūsų aplinkoje, bet visų pirma pačiame žmoguje.
Žmogaus asmuo pavojuje! Būtina žmogaus ekologija! Pasak popiežiaus Pranciškaus, grėsmė
yra didelė, nes jos priežastys ne paviršutiniškos, bet gilios: ne tik ekonominės,
bet etinės ir antropologinės. Bažnyčia tai daug kartų pabrėžė. Ir daugelis sutinka:
taip, tai tiesa... bet sistema nesikeičia, nes viskam vadovauja finansų ir ekonomikos
dinamikos, kurios nesilaiko etikos. Šiandien valdo ne žmogus, bet pinigas. Dievas,
mūsų Tėvas, liepė mums saugoti žemę, o ne pinigus, liepė rūpintis žmonėmis. Deja,
moterys ir vyrai paaukojami pelno ir vartojimo stabams: tai „eikvojimo kultūra“. Jei
mums sugenda kompiuteris – tragedija, bet daugelio žmonių skurdas, nepritekliai ir
dramos virsta kasdienybe... Jei žiemos naktį miršta žmogus – tai ne naujiena. Jei
daugelyje pasaulio šalių vaikai neturi ką valgyti – tai ne naujiena. Atrodo normalu.
Tačiau taip negali būti! Jei benamis žmogus gatvėje miršta nuo šalčio – tai ne naujiena.
Ir priešingai: jei kur nors biržos rodikliai nukrenta dešimčia balų – tai tragedija.
Žmogaus mirtis – ne naujiena, biržos rodiklių smukimas – tragedija. Žmonės išmetami,
mes, asmenys, išmetami, tarsi būtume atliekos.
Ši „eikvojimo kultūra“ siekia
tapti visų mąstysena, visus užkrėsti, - tęsė katechezę popiežius Pranciškus. Žmogaus
gyvybė, žmogaus asmuo nesuvokiami kaip pagrindinės vertybės, kurias reikia saugoti
ir ginti, ypač jei tas asmuo vargšas ar neįgalus, jei jo dar nereikia – kaip negimusiojo,
ar jau nereikia – kaip seno žmogaus. Ši eikvojimo kultūra mus padarė nejautrius ir
maisto naikinimui, o tai ypatingai smerktina, žinant, kad visose pasaulio šalyse yra
žmonių ir šeimų kenčiančių badą ir masto stygių. Kitados mūsų seneliai niekada neišmesdavo
atliekančio masto. Konsumizmas mus pripratino prie pertekliaus ir kasdienio mūsų maisto
pavertimo atliekomis. Mes kartais jau nesuvokiame tikros maisto vertės, kuri nesiriboja
vien ekonominiais parametrais. Atsiminkime, kad išmesti maistą – tai tas pats kas
jį pavogti nuo alkstančių vargšų stalo! Raginu visus pamąstyti apie maisto eikvojimą
ir pavertimą atliekomis, ieškoti kelių ir būdų kaip rimtai spręsti šią problemą, kaip
būti solidariems ir dalintis su vargstančiaisiais.
Prieš kelias dienas, - priminė
Šventasis Tėvas, - švęsdami Devintines, girdėjome Evangelijos skaitinį apie duonos
padauginimo stebuklą: penkiais duonos kepalėliais ir dviem žuvimis Jėzus pamaitino
visą minią. Labai svarbi šios ištraukos pabaiga: „Dar buvo surinkta dvylika pintinių
likučių“ (Lk 9,17). Viskas turi būti surinka, - liepa Jėzus. Jokių atliekų! Bet kodėl
dvylika pintinių? Ką tai reiškia? Dvylika – tai Izraelio giminių skaičius, simboliškai
reiškiantis visą tautą. Tai reiškia, jog kai teisingai ir solidariai dalijamasi maistu,
niekam netrūksta to kas būtina, kiekviena bendruomenė gali pasirūpinti vargšais. Žmogaus
ekologija ir gamtos ekologija eina išvien.
Norėčiau, - sakė baigdamas popiežius
Pranciškus, - kad visi rimtai įsipareigotume gerbti ir saugoti kūriniją, kad būtume
dėmesingi kiekvienam žmogui, kad priešintumės eikvojimui ir maisto išmetimui, kad
ugdytume solidarumo ir susitikimo kultūrą. (Vatikano radijas)