2013-06-06 12:03:28

Popiežius Pranciškus: išmesti maistą – tai tas pats kas jį pavogti nuo vargšų stalo (+video)


Trečiadienio bendrosios audiencijos katechezėje popiežius Pranciškus kalbėjo apie aplinkos apsaugą, apie pagarbų elgesį su maistu, apie pareigą juo dalintis. Šią temą pasiūlė birželio 5-ąją minima Pasaulinė aplinkos apsaugos diena, kurią įvedusi Jungtinių Tautų organizacija, šiemet paskelbė raginimą tausoti maistą, nepaversti jo atliekomis.

Kai kalbama apie gamtą, apie kūriniją, - sakė Šventasis Tėvas, - pirmiausia į galvą ateina pirmieji Biblijos puslapiai, Pradžios knyga, kurioje sakoma, jog Dievas apgyvendino vyrą ir moterį žemėje, kad ją dirbtų ir ja rūpintųsi (plg. Pr 2,15). Kyla klausimas: ką reiškia dirbti žemę ir ja rūpintis? Ar mes saugome kūriniją ir ja rūpinamės? O gal eikvojame ir nesirūpiname? Žodžiai „dirbti žemę“ mums primena valstiečio triūsą. Jis rūpinasi savo žeme, kad ji duotų derlių, kuriuo būtų galima dalintis su kitais. Koks rūpestingumas, užsidegimas, pasiaukojimas! Dirbti žemę ir ją saugoti – tai ne tik istorijos pradžioje duotas Dievo įsakymas. Šiandien jis skirtas kiekvienam iš mūsų. Tai Dievo projekto dalis. Turime atsakingai rūpintis mus supančiu pasauliu, kad jis būtų kaip sodas, kaip vieta, kurioje gali gyventi kiekvienas. Benediktas XVI daug kartų mums kalbėjo apie šią Dievo mums suteiktą pareigą, kuri skatina taip pat stengtis suvokti pasaulio sukūrimo ritmą ir logiką. Deja, mes dažnai vadovaujamės išdidumu ir noru viešpatauti, savintis, manipuliuoti, išnaudoti. Nesaugome, negerbiame gamtos, kuri mums duota, kad rūpintumės. Prarandame sugebėjimą stebėtis, kontempliuoti, klausytis kūrinijos, nesugebame joje įžvelgti to, ką Benediktas XVI yra pavadinęs „Dievo meilės žmogui istorijos ritmu“. Kodėl taip atsitinka? Dėl to, kad mes gyvename ir mąstome vien horizontaliai, nutolome nuo Dievo, neskaitome jo ženklų, - sakė Pranciškus.

Pareiga „dirbti ir rūpintis“ liečia ne tik mūsų santykį su kūrinija, ne tik žmogų ir gamtą, bet taip pat mūsų žmogiškuosius tarpusavio santykius. Popiežiai yra kalbėję apie „žmogaus ekologiją“, kuri labai artimai susijusi su „aplinkos ekologija“. Šiandien mes išgyvename krizę, kurios pasekmės akivaizdžios mūsų aplinkoje, bet visų pirma pačiame žmoguje. Žmogaus asmuo pavojuje! Būtina žmogaus ekologija! Pasak popiežiaus Pranciškaus, grėsmė yra didelė, nes jos priežastys ne paviršutiniškos, bet gilios: ne tik ekonominės, bet etinės ir antropologinės. Bažnyčia tai daug kartų pabrėžė. Ir daugelis sutinka: taip, tai tiesa... bet sistema nesikeičia, nes viskam vadovauja finansų ir ekonomikos dinamikos, kurios nesilaiko etikos. Šiandien valdo ne žmogus, bet pinigas. Dievas, mūsų Tėvas, liepė mums saugoti žemę, o ne pinigus, liepė rūpintis žmonėmis. Deja, moterys ir vyrai paaukojami pelno ir vartojimo stabams: tai „eikvojimo kultūra“. Jei mums sugenda kompiuteris – tragedija, bet daugelio žmonių skurdas, nepritekliai ir dramos virsta kasdienybe... Jei žiemos naktį miršta žmogus – tai ne naujiena. Jei daugelyje pasaulio šalių vaikai neturi ką valgyti – tai ne naujiena. Atrodo normalu. Tačiau taip negali būti! Jei benamis žmogus gatvėje miršta nuo šalčio – tai ne naujiena. Ir priešingai: jei kur nors biržos rodikliai nukrenta dešimčia balų – tai tragedija. Žmogaus mirtis – ne naujiena, biržos rodiklių smukimas – tragedija. Žmonės išmetami, mes, asmenys, išmetami, tarsi būtume atliekos.

Ši „eikvojimo kultūra“ siekia tapti visų mąstysena, visus užkrėsti, - tęsė katechezę popiežius Pranciškus. Žmogaus gyvybė, žmogaus asmuo nesuvokiami kaip pagrindinės vertybės, kurias reikia saugoti ir ginti, ypač jei tas asmuo vargšas ar neįgalus, jei jo dar nereikia – kaip negimusiojo, ar jau nereikia – kaip seno žmogaus. Ši eikvojimo kultūra mus padarė nejautrius ir maisto naikinimui, o tai ypatingai smerktina, žinant, kad visose pasaulio šalyse yra žmonių ir šeimų kenčiančių badą ir masto stygių. Kitados mūsų seneliai niekada neišmesdavo atliekančio masto. Konsumizmas mus pripratino prie pertekliaus ir kasdienio mūsų maisto pavertimo atliekomis. Mes kartais jau nesuvokiame tikros maisto vertės, kuri nesiriboja vien ekonominiais parametrais. Atsiminkime, kad išmesti maistą – tai tas pats kas jį pavogti nuo alkstančių vargšų stalo! Raginu visus pamąstyti apie maisto eikvojimą ir pavertimą atliekomis, ieškoti kelių ir būdų kaip rimtai spręsti šią problemą, kaip būti solidariems ir dalintis su vargstančiaisiais.

Prieš kelias dienas, - priminė Šventasis Tėvas, - švęsdami Devintines, girdėjome Evangelijos skaitinį apie duonos padauginimo stebuklą: penkiais duonos kepalėliais ir dviem žuvimis Jėzus pamaitino visą minią. Labai svarbi šios ištraukos pabaiga: „Dar buvo surinkta dvylika pintinių likučių“ (Lk 9,17). Viskas turi būti surinka, - liepa Jėzus. Jokių atliekų! Bet kodėl dvylika pintinių? Ką tai reiškia? Dvylika – tai Izraelio giminių skaičius, simboliškai reiškiantis visą tautą. Tai reiškia, jog kai teisingai ir solidariai dalijamasi maistu, niekam netrūksta to kas būtina, kiekviena bendruomenė gali pasirūpinti vargšais. Žmogaus ekologija ir gamtos ekologija eina išvien.

Norėčiau, - sakė baigdamas popiežius Pranciškus, - kad visi rimtai įsipareigotume gerbti ir saugoti kūriniją, kad būtume dėmesingi kiekvienam žmogui, kad priešintumės eikvojimui ir maisto išmetimui, kad ugdytume solidarumo ir susitikimo kultūrą. (Vatikano radijas)









All the contents on this site are copyrighted ©.