Pokalbis su Vilniaus arkivyskupu ir Lietuvos kariuomenės kapelionais apie piligriminę kelionę Romoje, apie susitikimą su popiežiumi, apie karių sielovadą

Po bendrosios audiencijos mūsų redakciją aplankė joje dalyvavusi Lietuvos kariuomenės kapelionų grupė, kartu su kariuomenės ordinaru, taip pat Vilniaus arkivyskupu metropolitu Gintaru Grušu, atvykusi piligriminėn kelionėn į Romą Tikėjimo metų kontekste. Arkivyskupas po bendrosios audiencijos galėjo asmeniškai pasveikinti popiežių Pranciškų. Apie šį pokalbį pirmiausia ir paklausėme Ganytojo:

Arkivyskupas G. Grušas: Pirmiausia mano kalba prasidėjo nuo padėkos, nes tai mano pirmas susitikimas su Šventuoju Tėvu po paskyrimo Vilniaus arkivyskupu. Jis nustebo dėl mano jaunatviškumo, tačiau pats paskyrė tokį arkivyskupą. (Audiencijoje) popiežius kalbėjo apie Dievo tautą, tad perdaviau mūsų Dievo tautos Vilniuje maldą už jį, džiaugiamės jo visais darbais, asmeniškai atnaujinau pasiryžimą, sutikimą, ištikimybę Bažnyčiai ir jam. Tad tai buvo asmeninė proga padėkoti Šventajam Tėvui už jo didelį pasitikėjimą.

Jo kalba šiandien man ir tikintiesiems labai aktuali, aiškinant apie Dievo tautą – mes esam viena Dievo tauta. Nors pasaulyje yra įvairių etninių tautų, tačiau negalime užsidaryti nei savo tautose, nei bažnyčiose, turime atsiverti ir eiti pas žmones. Vilniuje, sostinėje, tai labai aktualu, nes turbūt esame pati etniškai įvairiausia vyskupija Lietuvoje: lietuviai, lenkai, baltarusiai. Prasidės Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungai, atvažiuos daug europiečių, tad turime būti atviri. Tas atvirumas ir mūsų tikėjimo skleidimas negali užsidaryti savyje.

Vilniaus arkivyskupijos vairą perėmėte Tikėjimo metų viduryje. Kokie darbai laukia, kokius akcentus paminėtumėte?

Arkivyskupas G. Grušas: Daug kas jau suplanuota, man kurti naujus planus neaktualu, dabar greičiau yra mokymosi laikas - grįžtu į mokyklą, reikia susipažinti su visa tauta Dievo Vilniaus vyskupijoje. Tačiau mums, šalia 600 metų krikščionybės Žemaitijoje jubiliejaus, labai aktualus popiežiaus Jono Pauliaus II vizito 20-etis ir tai bus labai didelis akcentas mūsų Tikėjimo metams. Jonas Paulius II atvyko kaip ganytojas, kaip pats sakė – „atvažiuoju sustiprinti jūsų tikėjimo“ - jis, kaip Petro įpėdinis vykdė šią tarnystę.

Mums šis 20-etis bus labai gera proga pažvelgti atgal, atnaujinti savo tikėjimą, ypač rugsėjo 4-8 dienomis, kai vizitas bus minimas visoje Lietuvoje. Jono Pauliaus II kalbos ir susitikimai Vilniaus arkikatedroje, šv. Jonų bažnyčioje, universitete su kultūros visuomenės, su politikais, bus proga pažvelgti į mūsų tikėjimą, kurį Jonas Paulius II atvažiavo sustiprinti ir, rodos, patyrėme, kad sustiprino.

Kaip Lietuvos vyskupai praėjusiam plenariniam posėdyje nusprendėme vėl iš naujo išklausyti jo kalbų žodžius, kuriuos jis mums tuo metu sakė (tiesa, tuomet dar nebuvau vyskupu ar kunigu).

Kai jis kalbėjo Lietuvos vyskupams (kalbą galima rasti internete), jis kalbėjo apie naująją evangelizaciją, jis kalbėjo prieš 20 metų apie tą būtinybę, kurią šiandien išgyvename, apie atsivėrimą žmonėms ir apie tikėjimą. Jo pranašiški žodžiai buvo tikėjimo sustiprinimas, prie kurio turime grįžti ir vėl atnaujinti. Man rodos, kad šis akcentas Tikėjimo metams labai savas, mums, Lietuvoje. 600 metų krikšto jubiliejaus paminėjimas ir Jono Pauliaus II atvykimas prieš 20 metų yra du ženklai, kurie ypatingu būdu paryškins šiuos metus mums, Vilniuje, ir visoje Lietuvoje.

Jūs į Romą atvykote su kapelionų grupe. Koks yra šios piligriminės kelionės tikslas?

Arkivyskupas G. Grušas: Mes Bažnyčioje turime piligriminių kelionių tradiciją ir Šventasis Tėvas kvietė jose dalyvauti, kaip Tikėjimo metų išraišką. Žinome, kad (Popiežiškoji )naujosios evangelizacijos taryba kviečia įvairias grupes. Kasmet su kapelionais turime piligrimystę Lietuvoje, Šiluvoje. Dažnai dalyvaujame ilgame piligriminiame Lenkijos kariuomenės žygyje, į Čenstakavą. Gal didžiausias akcentas – prieš pora savaičių grįžau iš Lurdo, kur vyko visų kariuomenių kasmetinė piligriminė kelionė, turinti nepaprastai gilias šaknis, nuo pat II Pasaulinio karo, kai Prancūzijos kariuomenė pakvietė Vokietijos kariuomenės karius susitikti Lurde ir melstis už taiką.

Tad kariuomenės ordinariatas turi piligriminių kelionių tradiciją, o šiais Tikėjimo metais viena iš centrinių vietų, žinoma, yra Roma. Ir vyskupams privalu atvažiuot ne tik susitikt su Šventu Tėvu, bet aplankyt Petro ir Pauliaus kapus, kaip tikėjimo išraišką; mes, kaip vyskupai, ten sukalbame tikėjimo išpažinimą, atnaujiname tikėjimą.

Tikėjimo metais mums, kaip kapelionams, kaip kunigams, labai svarbu prisiliesti prie tų vietų, atnaujinti tikėjimą. Verta prisiminti, kad tarp pirmųjų krikščionių buvo ir karių, per visą Bažnyčios tradiciją. Lionginas, kuris pasak tradicijos pervėrė Jėzaus širdį ir vėliau atsivertė, buvo karys.

Iš pirmųjų šimtmečių kankinių buvo daug karių. Ateit ir prisiliest prie tų tikėjimo liudytojų padės mums liudyti kariams ir jų šeimoms ta pačia kalba ir toje pat visuotinės Bažnyčios tradicijoje.

* * *

Vieno iš kapelionų piligriminės kelionės dalyvio, kun. Arnoldo Valkausko taip pat klausėme apie jų piligriminę kelionę Romoje ir apie tai, kaip maitinamas tikėjimas tų katalikų, kurie tarnauja kariuomenėje.

Kun. A. Valkauskas: Klausimas nėra vienareikšmis. Sakyčiau, visų pirma pačių kapelionų tikėjimo ugdymas labai svarbus. Skelbimo autentiškumas pasireiškia viskuo: Dievo Žodžio skelbimu, privačiuose pokalbiuose, laikysenoje, namų lankyme, pamaldumo praktikoje; gilesniu perteikimu, nes jei pats įsigyveni į tikėjimo paslaptį, tai jau visai kitaip žmonėms kalbi. Tai nėra, sakykim, tradicinė tikėjimo formų, tačiau surandi įvairių, kitokių tikėjimo formų – sunku būtų jas išvardinti.

Tačiau tai tik dalelė, kapeliono darbas savotiškai įdomus, tai kasdieniai susitikimai su tais, kurie tau paskirti – yra tikinčių, abejojančių, netikinčių, priešiškai nusistačiusių. Jie žiūri kaip tu gyveni. Tas tavo gyvenimas yra liudijimas , todėl reikia labai daug kantrybės, dėmesio tiems žmonėms. Ir to neužtenka – reikia Dievo ir artimo meilės. Reikia pamatyti tai, kas žmoguje glūdi, o kad tą padarytum, reikia kasdien vis naujai pažvelgti į tikėjimą, į save patį, atidžiau, pamatyt tuos trūkumus, kurie tavyje yra, kurie užstoja Dievą – pastovus buvimas misijoje.

Tikėjimo metai yra gera proga patiems prie šaknų (grįžt). Ir ši piligrimystė Romoje turi savo gilią prasmę, aplankyti šv. Petro baziliką, Petro kapą, aplankyti Pauliaus baziliką, Pauliaus kankinystės ir mirties vietą, katakombose pabūti ir sudalyvauti Mišiose su Vilniaus arkivyskupu katakombose. Kas tai yra katakombos? Tai liudijimo vieta – kad paskui grįžęs galėtum drąsiau liudyt, garsiau kalbėti, drąsiau gyventi ir tikėti. (Vatikano radijas)