Tikėjimo metai. Popiežiaus Pranciškaus katechezė: Bažnyčioje niekas nėra nereikalingas; Bažnyčioje visi lygūs; Bažnyčią sudaro gyvieji akmenys; Visi esame Bažnyčia ir kartu Ją statome! (+video)

Popiežius Pranciškus birželio 26-sios trečiadienio bendrosios audiencijos katechezėje kalbėjo apie Bažnyčią kaip Šventosios Dvasios šventyklą. Kaip jau tapo įprasta Tikėjimo metais, taip pat šį sykį bendrosios audiencijos dalyviai pilnutinai pripildė Šventojo Petro aikštę. Popiežius dar prieš audiencijos pradžią apkeliavo aikštę džipu sveikindamas piligrimus ir turistus, laimindamas visus ir ypatingą dėmesį paskirdamas jam tiesiamiems mažamečiams.

Broliai seserys, laba diena! Šiandien norėčiau trumpai pakalbėti apie dar vieną Bažnyčios slėpinį, kuris padeda paaiškinti Bažnyčios, kaip Šventyklos, įvaizdį.

Kai ištariame žodį „šventykla“ pirmiausiai galvojame apie pastatą. Daug kam jis ypač primena Senojo Testamento istoriją apie Izraelio tautą. Jeruzalėje didžioji Saliamono Šventykla buvo vieta, kurioje įvykdavo šios tautos maldos susitikimai su Dievu; Šventykloje buvo saugojama Sandoros Skrynia, liudijanti apie Dievo buvimą tautoje. Sandaros Skrynioje buvo Dešimties įsakymų lentelės, mana ir Aarono lazda. Šie dalykai buvo priminimas, jog Dievas visą laiką dalyvavo savo tautos istorijoje, lydėjo jos kelią, vedė kiekviename žingsnyje. Šventykla visa tai primena. Taip pat mes kai apsilankome šventykloje, turime prisiminti šią istoriją, kuri yra mūsų visų istorija: tai kiekvieno iš mūsų istorija apie tai, kaip Jėzus su manimi susitiko, kaip Jėzus su manimi ėjo, kaip Jėzus mane myli ir mane laimina.

Tai, kas buvo pramatyta senojoje Šventykloje virto tikrove Šventosios Dvasios veikimu Bažnyčioje. Bažnyčia yra Dievo namai, Jo buvimo vieta, kurioje galime susitikti Viešpatį. Bažnyčia yra šventykla, kurioje gyvena Šventoji Dvasia, kuri Bažnyčiai teikia gyvybę, ją veda ir palaiko. Jei paklaustume: kur sutikti Dievą? Kur su Juo pradėti bendrystę per Kristų? Kur surasti Šventosios Dvasios šviesą, kuri apšviestų mūsų gyvenimą? atsakymas yra: Dievo tautoje, tarp mūsų, kurie esame Bažnyčia, mūsų tarpe, Dievo Tautoje ir Bažnyčioje; ten sutiksime Jėzų, ten sutiksime Šventąją Dvasią, sutiksime Dievą Tėvą.

Kristus yra gyvoji Tėvo Šventykla ir pats Kristus stato savo dvasinius namus. Nes Bažnyčia nėra pastatyta iš materialinių akmenų, o iš gyvųjų akmenų, kuriais esame mes patys. Apaštalas Paulius sako, kad esame pastatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, o Kristus – kertinis akmuo. Jame visas pastatas auga tvarkingai taip, kad būtų šventoji Viešpaties Šventykla. Tai gražu: mes esame Dievo šventyklos gyvieji akmenys, tampriai susivieniję su Kristumi, kuris yra atramos akmuo taip pat mums. Tai reiškia, kad mes patys esame Šventykla, gyvoji Šventykla, Bažnyčia, o kai esame kartu, su mumis drauge yra Šventoji Dvasia, kuri padeda, kad augtume kaip Bažnyčia. Mes nesame atskirti, izoliuoti, esame Dievo tauta. Dievo tauta ir yra Bažnyčia.

Šventoji Dvasia su savo malonėmis nustato skirtumus. Tai svarbu. Šventoji Dvasia nustato skirtumus, kurie yra Bažnyčios turtas; tai turtas, kuris visus mus suvienija. Bažnyčia yra Šventykla, kurioje veikia Dievas, kuriame kiekvienas iš mūsų, būdami pakrikštyti, esame gyvas akmuo. Tai reiškia, kad nei vienas iš mūsų nėra nereikalingas Bažnyčioje. Ir jei kas nors atsitiktinai pasakytų kam nors iš jūsų, „grįžk iš kur atėjęs, tu čia nereikalingas“, tai netiesa! Niekas Bažnyčioje nėra nereikalingas: visi esame reikalingi šios šventyklos statydinimui. Be to, niekas nėra antraeilis. Taip nėra, kad kas nors galėtų tvirtinti, kad „tai aš, pats svarbiausias, Bažnyčioje“. Ne! Visi esame lygūs Dievo akyse, visi, visi! Kas nors iš jūsų galėtų sakyti: Na, klausyk, ponas Popiežiau, Tamsta gal nesate lygus su mumis? Taip, esu kaip kiekvienas iš jūsų, visi esame lygūs, visi esame broliai. Nei vienas nėra anonimas. Visi esame Bažnyčia ir kartu Ją statome. Tačiau kai kas sako: „Aš neturiu nieko bendra su Bažnyčia!“ Tačiau šioje gražioje Šventykloje trūksta tavo gyvenimo plytos. Niekas negali tik imti ir nueiti. Visi turime įnešti į Bažnyčią savo gyvenimą, savo širdį, savo meilę, savo mintis, savo darbą. Visi kartu.

Tačiau ar esame gyvieji akmenys, ar nuvargę akmenys, indiferentiški? O ar esame matę kaip negražiai atrodo pavargęs, nusibodęs, indiferentiškas krikščionis? Jis negražus. Toks krikščionis nėra gerai. Krikščionis turi būti gyvas, linksmas, turi džiaugtis, kad yra krikščionis. Turi patirti grožį buvimo Dievo tauta, kuri yra Bažnyčia. Ar mes atsiveriame Šventosios Dvasios veikimui taip, kad būtume savo bendruomenės veiksminga dalis, ar užsidarome savyje, susirūpinę vien tik savo užsiėmimais, manantys, kad ne mano reikalas rūpintis kitais? Reikia neužsisklęsti savyje. Viešpats tesuteikia malonę, idant būtume tampriai vieningi su Kristumi, kuris yra kertinis akmuo ir mūsų atrama. Melskimės, kad veikiami Šventosios Dvasios visuomet būtume gyvaisiais Jo Bažnyčios akmenimis.

Šventasis Tėvas po katechezės sveikino pavienes kalbines grupes. Pranciškus ragino prašyti Viešpatį suteikti malonę, kad visuomet liktume tamprioje vienybėje su Juo, kad su pasiaukojimu dosniai bendradarbiautume Bažnyčios statyboje ir vykdytume mums patikėtą misiją, linkėjo, kad apsilankymas Amžinajame mieste sutvirtintų Kristaus ir Bažnyčios meilėje, kvietė pasitikėti Šventąja Dvasia, suteikiančia naujo tvirtumo per savo meilės, uolumo ir entuziazmo ugnį gyventi pagal Kristaus pavyzdį, kvietė melsti Viešpatį, kad veikiami Šventosios Dvasios visuomet būtume Bažnyčios gyvaisiais akmenimis, kad prisidėtume prie vis gražesnės Bažnyčios statybos, ragino vienytis su Kristumi, kuris yra Bažnyčios ir mūsų gyvenimo kertinis akmuo, linkėjo, kad Kristus mums visuomet būtų džiaugsmo jėgos šaltinis. Galop palinkėjo trečiadienio bendrosios audiencijos dalyviams, kad šis susitikimas padrąsintų entuziastingai skleisti Kristaus atneštos pastoviai išganančios žinios naujieną.

Po sveikinimų dar ilgai tęsėsi popiežiaus Pranciškaus bendravimas su bendrosios audiencijos dalyviais. Jis daugelį jų sveikino asmeniškai, pasikalbėdamas, laimindamas, bučiuodamas, apkabindamas, atskirai individualiai palaimino audiencijoje dalyvavusius jaunavedžius.

Ypatingą dėmesį Šventasis Tėvas paskyrė kardinolui Salvatore De Giorgi jo kunigystės šešiasdešimtmečio ir vyskupystės keturiasdešimtmečio proga, dėkojo Palermo arkivyskupui emeritui už tėvišką tarnystę, paminėjo, kad trečiadienio rytą koncelebravo Mišias su juo ir jo įšventintais aštuoniasdešimčia kunigų. Išvykdamas iš Šv. Petro aikštės popiežius Pranciškus dar ilgai lankė bendrojoje audiencijoje dalyvavusius ligonius ir neįgaliuosius, individualiai juos guodė, laimino, su jais meldėsi. (Vatikano radijas)