Popiežius pasveikino seminaristus ir vienuolijų naujokus, Tikėjimo metų proga atvykusius į Romą (+video)

Popiežius Pranciškus šeštadienio pavakare susitiko su keliais tūkstančiais seminaristų ir vienuolijų naujokų bei naujokių, dalyvaujančių Tikėjimo piligrimystėje į Romą, prie apaštalų kapų. Būsimieji kunigai ir vienuoliai iš septyniasdešimties pasaulio šalių Romoje lankosi nuo ketvirtadienio. Tos dienos vakarą jie lankė apaštalo šv. Petro kapą Vatikano bazilikoje ir atnaujino Tikėjimo išpažinimą. Penktadienį keliose Romos bažnyčiose vyko katechezės keliomis pagrindinėmis kalbomis. Šeštadienis buvo skirtas Susitaikinimo sakramentui ir Švenčiausiojo Sakramento adoracijai tose pačiose bažnyčiose, kur dieną anksčiau vyko katechezės. Galiausiai šeštadienio pavakare visi piligrimystės dalyviai susirinko į Vatikano audiencijų salėje vykusį liudijimų vakarą, kurio antroje dalyje dalyvavo ir popiežius Pranciškus. Galiausiai kulminacinis ir baigiamasis seminaristų ir vienuolijų naujokų bei naujokių piligrimystės momentas – popiežiaus Pranciškaus aukojamos Mišios sekmadienio rytą.

Prieš šios piligrimystės pradžią, liepos 1-4 dienomis, Romoje vyko Europos pašaukimų kongresas, kuriame dalyvavo 21 Europos šalies ir JAV bei Kanados vyskupų konferencijų atstovai. Pirmoji kongreso diena buvo skirta šių metų kovo mėnesį Katalikiškojo ugdymo kongregacijos paskelbtoms sielovadinėms pašaukimų ugdymo gairėms. Antrąją dieną pagrindinį pranešimą - „Dievo Žodis - džiugių ir vaisingų liudijimų apie pašaukimus versmė“ – skaitė biblistas kun. Bernardo Estrada. Trečią ir ketvirtą dieną vyko mažesni teminiai susitikimai ir diskusijos.

Pirmasis europinis pašaukimų kongresas buvo surengtas 1990 m. Lozanoje. Ateinančiais metais toks kongresas vyks Varšuvoje.

Dabar grįžtame prie šeštadienio pavakare vykusio popiežiaus susitikimo su seminaristais ir naujokais ir siūlome keletą minčių, kuriomis su jais šeštadienio vakarą dalijosi Šventasis Tėvas.

Pasak Popiežiaus, dabartinis metas nėra palankus pašaukimams. Šiandien viešpatauja provizoriškumo, laikinumo kultūra, kuri yra rimta kliūtis galutiniams, visam gyvenimui priimamiems apsisprendimams. Su šia problema susiduriama ir šeimų gyvenime – vis dažniau girdime žmones samprotaujant: „kol vienas kitą mylėsime, gyvensime kartu, o kaip bus vėliau – pamatysime“. Panašiai ir su pašaukimais į kunigus ir vienuolius: aplink viešpataujanti provizoriškumo kultūra nepalanki rimtiems ir galutiniams, visam gyvenimui priimamiems sprendimams. Dėl to labai svarbu sugebėti sutikus Jėzų savo gyvenime, jam skirti visą save visam laikui galutinai, popiežiaus žodžiais tariant – „iš vidaus užsidaryti duris“

Daiktai, materialinės gėrybės, neteikia tikrojo džiaugsmo, - tęsė Popiežius. Tikrasis džiaugsmas kyla iš bendravimo su kitais žmonėmis, iš susitikimo, iš suvokimo, kad esame mylimi, kitų suprantami. Mus pašaukdamas, Jėzus mums sako: Tu man esi svarbus, aš tavimi pasitikiu ir daug iš tavęs tikiuosi. Pasiaukodami Jėzui, aukodami jam savo meilę, mes duodame skaistumo, celibato įžadą. Meilės Jėzui aukojamas nėra vienkartinis aktas. Jis tęsiasi laike, vis labiau bręsta, kol tampa vaisinga dvasine, sielovadine tėvyste ir motinyste. Jei kunigas nėra savo bendruomenės tėvas, jei vienuolė nėra motina visiems tiems, su kuriais kartu darbuojasi, juos apninka liūdnumas. Kunigo, vienuolio ar vienuolės liūdnumas – tai blogai išgyvenamo savo meilės paaukojimo Jėzui rezultatas. Kunigas negali būti dvasiškai nevaisingas. Sesuo vienuolė negali būti dvasiškai nevaisinga, - kalbėjo Šventasis Tėvas.

Tai tik keletas minčių iš gana ilgos expromptu sakytos Popiežiaus kalbos. Spontaniškas bendravimas, trukęs gerą valandą, baigėsi visų kartu įvairiomis kalbomis sukalbėtomis „Tėve mūsų“ ir „Sveika, Marija“ maldomis bei Popiežiaus suteiktu apaštališkuoju palaiminimu. (Vatikano radijas)