Trečiadienį, minint šv. Ignacą Lojolą, Pranciškus apsilankė „Jėzaus“ bažnyčioje (+ video)

Liepos 31 dieną, trečiadienį, Bažnyčios liturginiame kalendoriuje minėtas šventasis yra Ignacas Lojola (1491-1556), Jėzaus Draugijos, jėzuitų steigėjas. Šia proga popiežius Pranciškus, taip pat jėzuitas, aplankė Romos centre esančią Švenčiausiojo Jėzaus vardo ar tiesiog „Jėzaus“ bažnyčią, kurią galima pavadinti jėzuitų ordino bažnyčia-motina. „Jėzaus“ bažnyčia buvo vienas iš šv. Ignaco Lojolos troškimų, tačiau buvo pradėta statyti dvylika metų po jo mirties, sukaupus pakankamai finansavimo fondų. Šioje bažnyčioje saugomos šv. Ignaco relikvijos, greta jos piligrimai gali aplankyti šventojo kambarius.

Popiežius į „Jėzaus“ bažnyčią atvyko ryte ir aukojo šventąsias Mišias, kuriose dalyvavo gausi Romos jėzuitų, studentų, šv. Ignaco dvasingumu siekiančių gyventi jų bičiulių, bendradarbių, moterų vienuolijų bendruomenė – per 800 asmenų.

Homilijoje Pranciškus kalbėjo apie tris krikščioniško gyvenimo principus: į centrą statyti Kristų ir Bažnyčią, leistis būti užkariaujamam Kristaus, kad tarnautume; jausti gėdą dėl savo ribų, kad būtumėm nuolankūs.

Kristaus buvimas mūsų gyvenimo centre, pasak popiežiaus, nėra savaime suprantama duotybė. Reikia nuolatos stengtis save „decentralizuoti“, kad Kristus būtų centre. Visada išlieka pagunda mąstyti apie save kaip apie centrą. O kai jėzuitas centre pastato save, o ne Kristų – klysta. Kristaus centriškumą atitinka Bažnyčios centriškumas: tai dvi ugnys, kurių negalima atskirti. Kristų galima sekti tik Bažnyčioje ir su Bažnyčia. Gali būti ieškojimo kelių, kūrybingų kelių, tačiau negali būti paralelinių ar izoliuotų kelių. Tarnauti Kristui yra mylėti konkrečią Bažnyčią ir dosniai patarnauti jai su paklusnumo dvasia.

Tiek apaštalo Pauliaus, tiek Ignaco Lojolos patirtis, anot Pranciškaus, rodo kelią kaip išgyventi šį dvigubą centriškumą: reikia leistis būti užkariautam Kristui, kuris yra pirmesnis už mus, kuris jau laukia mūsų ten, kur turime ateiti.

Labai žmogiškas ir labai kilnus jausmas yra gėda, žvelgiant į Kristaus išmintį ir savo nesupratimą, į jo visagalybę ir savo silpnumą, į jo gerumą ir savo piktumą. Reikia prašyti, pabrėžė popiežius Pranciškus, gėdos malonės: ši gėda mus harmonizuoja, suderina su Kristaus širdimi. Ši gėda veda prie didžios nuolankumo dorybės, prie supratimo, kad ne mes kuriame Dievo karalystę, bet Dievo malonė mumyse. Nuolankumas padeda tarnauti ne sau ar savo idėjoms, tačiau Kristui ir Bažnyčiai: būti trapiais, paprastais moliniais indais, kuriuose yra saugojamas neaprėpiamas lobis.

Galima priminti, kad grįždamas iš Brazilijos Šventasis Tėvas žurnalistams sakė, kad nors pasirinko šv. Pranciškaus vardą, savo širdyje jis jaučiasi jėzuitas ir išgyvena jėzuitišką dvasingumą, mąsto kaip jėzuitas, jis netapo pranciškonu. Beje, jėzuitų pagarba šv. Pranciškui, pranciškonų ordino įkūrėjui, nėra tokia naujovė, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Toje pat „Jėzaus“ bažnyčioje yra šv. Pranciškui Asyžiečiui dedikuota koplyčia, įrengta trečiojo jėzuitų ordino vyresniojo Pranciškaus Bordžijos 1599 metais. Gerai žinomas šio jėzuito vyresniojo, paties vėliau pripažinto šventuoju, pamaldumas šv. Pranciškui. Beje, lietuvių maldininkai ir keliautojai „Jėzaus“ bažnyčioje gali aplankyti 1600 metais čia palaidoto Jurgio Radvilos, vyskupo ir kardinolo kapą.

Po šventųjų Mišių ir po procesijos prie „Jėzaus“ bažnyčioje esančio šv. Ignaco Lojolos kapo popiežius Pranciškus grįžo į Vatikaną. (Vatikano radijas)