Šv. Arso klebono minėjimas, Kunigų kongregacijos prefekto laiškas kunigams

Sekmadienį, rugpjūčio 4 dieną, Bažnyčios liturginiame kalendoriuje minimas šv. Jonas Marija Vianėjus, dažnai vadinamas tiesiog Arso, nedidelės vietovės centrinėje Prancūzijos dalyje, klebonu.

Šis 1786 metais gimęs ir 1859 metų rugpjūčio 4-osios naktį miręs kunigas buvo paskelbtas palaimintuoju 1905 metais, o 1925-aisiais šventuoju, dar po ketverių metų buvo paskelbtas visų klebonų globėju. Įvairiomis kalbomis galima susipažinti su Arso klebono biografija, rodančia kaip paprastas, neturtingoje šeimoje gimęs vaikas, dėl kurio sugebėjimų ne vienas abejojo, tapo spindinčiu šventumo pavyzdžiu. Kai 2009 metais popiežius Benediktas XVI paskelbė Kunigų metus, šventąjį Arso kleboną jis visiems kunigams pasiūlė kaip modelį, kaip gyvenimo pavyzdį, kurį reikia pažinti ir iš kurio reikia mokytis.

Išsamią šv. Jono Vianėjaus šventumo apžvalgą yra pateikęs popiežius Jonas XXIII enciklikoje „Sacerdotii nostri primordia“. Čia jis cituoja paties Arso klebono žodžius: „Mano paslaptis,- sakydavęs šis, - yra labai paprasta: atiduoti viską ir nepasilikti nieko“.

Jonas XXIII vardija Arso klebono gyvenimo savybes, kurias yra kviečiami imituoti visi kunigai: evangelinį gyvenimo paprastumą ir neturtą. Tai nereiškia, patikslina popiežius, pulti į skurdą, nuo kurio kai kurie dvasininkai ir taip jau kenčia, visišką pinigų savo ir vargšų reikmėms atsisakymą. Tai reiškia dėl savo interesų neišsižadėti Dievo, dėl gerbūvio neišduoti teisingumo.

Arso klebonas taip pat garsėjo savo asketizmu, apsimarinimu ir skaistumu. Ir čia popiežius patikslina, kad „būtina skaistumo askezė neuždaro kunigo steriliame egoizme, tačiau labiau atveria jo širdį“, daro ją atidesne brolių poreikiams. Kaip sakė pats šv. Jonas Vianėjus, „kai širdis yra tyra, ji negali nemylėti, nes atrado tą meilės versmę, kuri yra Dievas“.

Arso klebonas taip pat teikia maldos gyvenimo pavyzdį: „Malda yra žmogaus laimė šiame pasaulyje“, „būti mylimam Dievo, būti vieningu su Dievu, gyventi Dievo artume: ah, koks gražus gyvenimas ir kokia graži mirtis“ – tai dar du šv. Vianėjaus pasakymai, cituojami enciklikoje.

Iš tiesų nepaprastas buvo šv. Arso klebono suvokimas apie savo, kunigiškos misijos kilnumą ir jo pamaldumas ir meilė Eucharistijai – pasak amžininkų, pakakdavo pamatyti jį aukojantį Mišias, kad tuo įsitikintum. Šv. Jonas Vianėjus labai stipriai suprato ir priėmė savo atsakomybę prieš tikinčiuosius, kurių sielos jam buvo pavestos. Kad galėtų jas vesti, pats turėjo siekti šventumo tiek vidiniame, tiek išoriniame gyvenime. Savo vyskupui Arso klebonas, pagarsėjęs ir kaip nuodėmklausys bei dvasios mokytojas, yra sakęs: „jei norite atversti savo vyskupiją, turite šventais padaryti savo klebonus“.

Savo 2009 metų rugpjūčio 5 dienos bendrosios audiencijos katechezėje Benediktas XVI parodė Arso klebono figūrą ne kaip labai gražų, bet abstraktų ir nepasiekiamą idealą, bet kaip konkretaus kunigo kelią, dažnai sunkų, tačiau davusį daug vaisių. Šiandien kai kurie šv. Jono Vianėjaus sielovadiniai metodai gali pasirodyti pasenę, tačiau nereikia apsiriboti ir jį laikyti vien, kad ir nuostabiu, XIX amžiaus pamaldumo pavyzdžiu. Reikia stengtis suvokti jo pranašišką jėgą, tuos gyvenimo būdo bruožus, kurie išsiskleidė tokiu dideliu šventumu ir vaisingumu.

Šv. Jono Vianėjaus, Arso klebono liturginės šventės proga į visus kunigus kreipiasi kardinolas Mauro Piacenza, Kunigų kongregacijos prefektas. Kardinolas kreipiasi ypač į tuos, kurie tyloje kasdien herojiškai liudija ištikimybę Kristui, Bažnyčiai ir visiems žmonėms, gerai suprasdamas didelę jų auką – gelbstint žmones iš vergovės, skleidžiant Dievo Žodį.

Esame tikri, - rašo kardinolas, - jog kunigų „geroji kareivija“, „taikos kareivija“, taip pat gėrio, tiesos ir meilės, šviesos ir gailestingumo, kasdien šluosto ašaras, kad Tikėjimo Šviesa suspindėtų žmonių širdyje ir prote, tų gyvenimuose, dėl kurių Tėvas pasiuntė savo Sūnų, kad visur pasklistų meilės ugnis. (Vatikano radijas)