Panevėžyje vyskupu įšventintas Lionginas Virbalas SJ
Šeštadienį, rugpjūčio 10 dieną, Panevėžio katedroje buvo įšventintas naujas vyskupas
– Lionginas Virbalas, jėzuitas, pastaruoju metu buvęs Popiežiškosios Rusų kolegijos
Romoje rektoriumi.
Primename kelis momentus iš vyskupo šventimų. Pagrindiniam
vyskupo šventimų teikėjui, Vilniaus arkivyskupui emeritui kardinolui Audriui Juozui
Bačkiui ir visiems esantiems Panevėžio katedroje buvo perskaitytas popiežiaus Pranciškaus
raštas, kuriuo t. Lionginas Virbalas paskirtas vyskupu, primenant jo pareigas ir užduotis.
Kardinolas Audrys Juozas Bačkis pasakė homiliją, kurioje pabrėžė, kad vyskupas
yra ne sau, o Dievo Tautai, Bažnyčiai; kalbėjo apie tai, kad vyskupas turi būti maldos
ir tikėjimo vyras, tėvas savo kunigams ir visai vyskupijos bendruomenei.
Po
homilijos kardinolas Bačkis, kaip numato vyskupo įšventinimo apeigos, klausinėjo t.
Virbalo ar šis sutinka ir nori prisiimti įvairius įsipareigojimus, kurie tenka vyskupijos
pagrindiniam ganytojui.
Galiausiai kardinolas Bačkis, Kauno arkivyskupas Sigitas
Tamkevičius, visi kiti katedroje buvę Lietuvos vyskupai, apaštalinis nuncijus Luigi
Bonazzi ir vyskupai svečiai. Rankas uždėjo du naujojo Panevėžio vyskupo pirmtakai
– vyskupas Jonas Kauneckas ir vyskupas Juozas Preikšas. Rankų uždėjimas yra vyskupo
šventimų širdis, tai regimas apaštalinės tarnystės perdavimo ženklas, lydint Šventajai
Dvasiai. Vėliau naujam vyskupui įteikti kiti simboliai ir ženklai: Evangelijų knyga,
vyskupo mitra, žiedas ir lazda, jis pateptas šventąja chrizma.
Tapęs Vyskupų
kolegijos nariu, vyskupas Virbalas atsisėdo į savo Panevėžio vyskupo katedrą – sostą,
o po to jį brolišku apkabinimu sveikino kiti vyskupai. Prie ganytojų ir visų tikinčiųjų
sveikinimų vyskupui Lionginui Virbalui, su kuriuo yra tekę ne kartą bendradarbiauti,
su džiaugsmu prisideda ir mūsų, Vatikano radijo redakcija lietuvių kalba. (Vatikano
radijas)
Kardinolo Audrio Juozo Bačkio pamokslas vyskupo Liongino
Virbalo SJ šventimų šv. Mišiose
Brangūs Broliai ir Seserys
Kristuje,
Visa Bažnyčia Lietuvoje, o ypatingai Panevėžio vyskupija šiandien
su džiaugsmu pasitinka ir sveikina savo naująjį Ganytoją, kurį Viešpats paskyrė mokyti,
šventinti ir valdyti savąją tautą. Vyskupas Lionginas sugrįžta į gimtuosius namus
praturtėjęs patirtimi įgyta tarnaujant Bažnyčios jam patikėtose įvairiose vietose
tėvynėje ir Romoje. Priimkite jį atvira širdimi, melskitės ir padėkite jam atlikti
savąsias pareigas.
Popiežius Pranciškus, vadovaujamas Šventosios Dvasios,
išrinko jį būti apaštalų įpėdiniu, visų pirma - liudyti tvirtą tikėjimą, kad drauge
stiprintų kiekvieno jūsų tikėjimą. Švęsdami Tikėjimo metus, esame kviečiami dosniai
ir ištikimai patys tikėjimu gyventi ir perduoti jį mums patikėtiems žmonėms. Apaštalas
Paulius mus šiandien ragina: kas dosniai sėja, dosniai ir pjauna (2 Kor 9, 7). Šis
dosnumas kyla ne iš mūsų gerumo ar gabumų, bet iš Viešpaties malonės, kuriomis, pasak
apaštalo, visuomet ir visais atžvilgiais būtumėte aprūpinti ir galėtumėte dosniai
imtis bet kokio darbo (2 Kor 9, 9). Vyskupo tarnystė ypatingai reikalinga Dievo malonės
ir pagalbos.
Šventasis Tėvas Pranciškus ne kartą kalbėjo apie vyskupo tarnystę
Bažnyčioje: Vyskupas, – sako jis, – yra vyskupas ne sau, bet Dievo tautai; kunigas
yra kunigas ne sau, bet Dievo tautai. Jis turi tarnauti kaimenei, turi ją ugdyti,
ją ganyti ir ginti nuo vilkų. Kai vyskupas šitaip tarnauja, kai užmezga artimą ir
nuoširdų ryšį su savo kaimene; kai kunigas šitaip bendrauja su žmonėmis, Bažnyčia
yra vieninga, jos vienybė stiprėja.
Vyskupo gyvenime yra labai svarbūs trys
dalykai: tikėjimas, malda ir tėviškumas.
Visų pirma, vyskupo tarnystė yra
tikėjimo tarnystė. Vyskupas negali vadovautis vien tik savo įgimtais gabumais ar įgytomis
žiniomis. Viešpats pasirenka konkretų asmenį, kuris Jo vardu darbuojasi Bažnyčioje.
Todėl tikėjimo kelionė prasideda nuo „kviečio grūdo mirties“ apie kurią kalba šios
dienos Evangelija. Reikia, kad mirtų mūsų žmogiški troškimai, ambicijos, baimės, ir
sudygtų tikėjimo daigas, kuris palaikomas vilties neštų meilės grūdą. Labai dažnai
gyvenime nepadeda vien žmogiški apskaičiavimai ir gabumai. Per tikėjimą žmogaus gyvenime
reiškiasi Dievo planas, kuriama Dangaus karalystė. Tik tvirtas tikėjimas ir visiškas
pasitikėjimas Viešpačiu įgalina Dievą daryti nuostabius darbus per trapų mūsų žmogiškumą.
Šių Dievo darbų reikia ne ką nors nustebinti ar sutrikdyti, bet priminti Dieviškosios
Apvaizdos veikimą Bažnyčioje.
Tikėjimas yra palaikomas nuolatine malda. Malda
yra gyvas mūsų ryšys su Viešpačiu. Šios dienos eilutė prieš Evangeliją sako: Kas seka
manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą. Maldoje mes atsigręžiame
į Dievą prašydami Jo šviesos. Šios šviesos reikia kiekvieno krikščionio gyvenime,
bet ypač jos reikia vyskupui. Kiek daug painių dalykų jam reikia sutvarkyti. Kiek
daug neaiškumų ir nesusipratimų iškyla. Be Dievo pagalbos jų neįmanoma išspręsti,
nes Viešpats pats nori aktyviai dalyvauti mūsų gyvenime. Malda yra stiprybės šaltinis
pačiam Ganytojui, kad nenusilptų kelyje, kad nesijaustų vienišas ir visų apleistas,
nes Dievas yra pažadėjęs: Niekad aš tavęs nepamesiu ir neapleisiu.
Šiais žodžiais
Dievas atskleidžia savo tėvišką širdį. Tėvystės malonę Jis dovanoja savo kunigams
ir vyskupams. Šių laikų tragedija yra tėvystės patirties stygius. Tikroji tėvystė
yra glaudžiai susijusi su auka. Todėl ji tapo nemėgiama ir nepriimama. Šiandien auga
daug vaikų, kurie nepažįsta tėvo, kurie nežino, ką reiškia tėviška meilė. Jiems nelengva
atskleisti Dievo Tėvo gailestingumą. Todėl dvasinė tėvystė ypatingai svarbi ir reikalinga
mūsų laikų žmonėms, nes troškimas sutikti tėvą glūdi jų širdyse. Šventasis Tėvas Pranciškus
gražiai kalba apie dvasinę tėvystę: Tėvystės troškimas, – sako jis, – yra įrašytas
į giliausias žmogaus sielos kerteles. Ir kunigas nėra išimtis, tačiau jo troškimas
yra išgyvenamas skirtingu būdu. Kai žmogus neturi šio troškimo, jame kažko trūksta.
Kažkas ne taip. Kad būtume ir taptume pilnai išbaigti, subręstume, visi turime patirti
tėvystės džiaugsmą: taip pat ir mes, pasirinkę celibatą. Tėvystė tai reiškia duoti
kitam gyvybę... Mūsų atveju tai bus sielovadinė tėvystė, dvasinė tėvystė, tačiau taip
suteiksime gyvybę, tapsime tėvais. [...] Tai malonė, kurią suteikia Viešpats. Žmonės
mums sako: „Tėve, tėve, tėve...“, jie nori, kad mes tokiais būtume – tėvais, per sielovadinę
tėvystę, – sako Šventasis Tėvas.
Vyskupijos valdyme yra daugybė reikalų, daug
žmonių įsitraukia į vyskupijos struktūras, kurios rūpinasi įvairiausiomis sritimis:
evangelizacija, katecheze, karitatyvine pagalba vargšams, atstumtiesiems, ligoniams,
ir kitomis apaštalavimo sferomis. Visų pirma, vyskupas visiems jiems turi būti tėvu.
Jam turi rūpėti ne tik jų atliekami darbai, bet ir patys žmonės. Nuo tėviško santykio
su bendradarbiais priklausys ir žmonių tikėjimo augimas, ir jų troškimas tarnauti
Bažnyčiai.
Tėvu vyskupas turi būti savo kunigams. Tėviškas santykis su kunigais
yra nelengvas, nes jis turi vadovautis tiesa ir meile. Niekada nepasmerkti ir neatstumti
nė vieno, bet nesileisti į kompromisus su nuodėme ir negerovėmis. Tai didelis iššūkis
vyskupui, kuris, – vėlgi, – neįmanomas be Dievo pagalbos ir visiško pasitikėjimo Jo
teikiama šviesa. Tėvystės teikiamas gyvenimas yra vaisingas gyvenimas, pilnas Dievo
malonės ir didelio išsipildymo laikas. Su tėvystės dovana susijusi auka teikia vyriškos
brandos ir tvirtumo mūsų Motina Bažnyčiai.
Brangus vyskupe Lionginai, tuoj
po paskyrimo Ganytoju savo laiške tikintiesiems rašei: Priimu naują užduotį, pasitikėdamas
Dievu, kuris pats nepaliauja vadovavęs savo Bažnyčiai, taip pat ir jūsų malda ir geranorišku
bendradarbiavimu. Dievas vėl siunčia mane dalytis tikėjimu, stiprinti jį žodžiu, Viešpaties
slėpinių šventimu, veikliu atidumu stokojantiems. Tegul šie žodžiai įsikūnija tavo
vyskupiškame gyvenime ir neša gausių vaisių Bažnyčioje, o tavo sūniškas klusnumas
ir pasitikėjimas Viešpačiu teugdo tavyje tėvišką širdį.
Noriu nuoširdžiai
prašyti jūsų, brangūs kunigai, pašvęstieji asmenys ir visi tikintieji, lydėti savo
Ganytoją, priimti jo mokymą, palaikyti jį bendradarbiavimu ir ypač kasdiene malda.
Taip norėtųsi matyti vyskupiją kaip Dievo vaikų šeimą, kurioje visi darbuojasi dėl
vienintelio tikslo: Dievo garbės ir žmonių gerovės.
Negaliu nepaminėti ir
savo brolio vyskupo emerito Jono. Kaip geroje šeimoje yra gerbiami ir godojami senoliai,
taip tebus tau džiaugsmas matant nokstančius savo triūso vaisius. Te nepristigs tau
jėgų ir energijos malda ir auka, o kur galima, ir konkrečia tarnyste įsitraukti į
tau taip brangios vyskupijos gyvenimą. Atsiminkime apaštalo Pauliaus žodžius: Aš sodinau,
Apolas laistė, o Dievas augino (1 Kor 3, 5). Neužmirškime, kad visų darbų Šeimininkas
yra Dievas ir tik Jam vienam priklauso Bažnyčia ir misija, kurią Jo šlovei atliekame
žemėje. Todėl iš visos širdies meldžiu visiems jums darnos ir vienybės darbuojantis
Viešpaties vynuogyne. Pirmųjų krikščionių pavyzdžiu liudykite Kristų meile ir atjauta
vieni kitiems.
Pavedu Panevėžio vyskupiją, jos Ganytojus ir visus tikinčiuosius
Dievo Motinos meilingai globai ir užtarimui.