Popiežius Pranciškus Kastelgandolfe aukojo Švč. M. Marijos Ėmimo į Dangų iškilmės Mišias (+video)

Mišių homilijoje popiežius Pranciškus, jam įprastu būdu, komentavo Žodžio liturgijos skaitinius, naudodamas tris raktažodžius: pirmasis žodis – kova, apie kurią kalba pirmasis skaitinys iš Apreiškimo Jonui knygos; antrasis – prisikėlimas, apie kurį šv. Paulius rašo savo laiške Korinto bendruomenei; trečiasis – viltis, evangelisto užrašytoje Marijos giesmėje. Pačioje pradžioje popiežius Pranciškus priminė kaip Marijos Ėmimo į Dangų slėpinį aiškina Vatikano II Susirinkimas.

Konstitucijos apie Bažnyčią pabaigoje Vatikano II Susirinkimas mus paliko labai gražią meditaciją apie Švenčiausiąją Mergele Mariją, - sakė popiežius Pranciškus. Primenu tik kelis sakinius, kurie liečia šiandien švenčiamą slėpinį. Pirmasis yra šis: „Nepalytėta jokios prigimtinės kaltės dėmės, baigusi žemiškojo gyvenimo kelią, Nekaltoji Mergelė buvo su kūnu ir siela paimta į dangaus garbę ir Viešpaties išaukštinta kaip visatos Karalienė“ (LG 59). Paskui, pačioje pabaigoje yra dar ir šis: „Kaip danguje jau pašlovinta kūnu ir siela Jėzaus Motina yra būsimajame amžiuje atbaigsimos Bažnyčios paveikslas ir pradžia, taip šioje žemėje, kol ateis Viešpaties diena, ji šviečia keliaujančiajai Dievo tautai kaip tikros vilties ir paguodos ženklas“ (LG 68). Ši nuostabi mūsų Motinos ikona, - sakė Šventasis Tėvas, - mums padeda suprasti žinią, kurią šiandien skelbia Šventojo Rašto skaitiniai.

Skaitinys iš Apreiškimo Jonui knygos kalba apie moters ir slibino kovą. Moteris, simbolizuojanti Bažnyčią, jau yra šlovinga nugalėtoja, bet kartu dar ji kenčia ir gimdymo skausmus. Tokia iš tiesų ir yra Bažnyčia. Jei danguje ji jau dalyvauja savo Viešpaties šlovėje, istorijoje ji dar susiduria su išbandymas ir iššūkiais, kurių priežastis – konfliktas tarp Dievo ir jo priešo piktosios dvasios. Šioje kovoje turi kautis ir Jėzaus mokiniai. Tačiau Marija jų nepalieka vienų. Kristaus ir Bažnyčios Motina visuomet yra su mumis. Ir Marijai, tam tikra prasme, būdinga tokia dviguba būsena. Ji, aišku, jau visiems laikams yra įžengusį į Dangaus šlovę. Tačiau tai nereiškia, kad ji būtų mums tolima, nuo mūsų atsiskyrusi. Kaip tik priešingai – Marija mus lydi, kovoja kartu su mumis, palaiko krikščionis kovoje su blogio jėgomis. Malda su Marija, ypač Rožinis, mus palaiko kovoje su piktąja dvasia ir jos bendrininkais.

Antrasis skaitinys kalba apie prisikėlimą. Apaštalas Paulius, rašydamas korintiečiams, pabrėžia, kad būti krikščionimis – reiškia tikėti, kad Kristus tikrai prisikėlė iš numirusių. Visas mūsų tikėjimas remiasi šia fundamentalia tiesa, kuri yra ne idėja, bet įvykis. Taip pat ir Marijos Ėmimo į Dangų slėpinys remiasi Kristaus prisikėlimu. Jėzus perėjo per mirtį ir visiems laikams įžengė į amžinąjį gyvenimą su visa savo žmogyste – su tąja žmogyste, kurią jis gavo iš Marijos. Dėl to jinai, Jo Motina, ištikimai Jį sekusi per visą gyvenimą, sekusį visa širdimi, kartu su Juo įžengė į amžinąjį gyvenimą, kurį vadiname Dangumi, Rojumi, Tėvo namais.

Ir Marijai teko kentėti Kryžiaus kančią: tai buvo širdies kančia, sielos kančia. Kai jos Sūnus kentėjo ant kryžiaus, ji baisias kančias kentėjo širdyje. Sūnaus kančią ji iki galo išgyveno savo sieloje. Ji buvo su juo suvienyta mirtyje, dėl to jai buvo suteikta ir prisikėlimo dovana. Kristus yra pirmasis prisikėlęs iš numirusių; Marija yra pirmoji išganytoji, pirmoji tarp „priklausančiųjų Kristui“. Ji yra mūsų Motina ir mūsų atstovė, mūsų sesuo, pirmoji mūsų sesuo, pirmoji pasiekusi dangų.

Evangelija mums siūlo trečiąjį žodį – viltį, - kalbėjo popiežius Pranciškus Kastelgandolfe aukotų Žolinės Mišių homilijoje. Viltis tai dorybė tų, kurie kasdieninėje kovoje tarp gėrio ir blogio tiki Kristaus prisikėlimu, meilės pergale. Girdėjome Marijos giesmę Magnificat: tai vilties giesmė, tai per istoriją keliaujančios Dievo tautos giesmė. Tai visų šventųjų, žinomų ir nežinomų, kuriuos gerai pažįsta Dievas giesmė: tėčių, mamų, katechetų, misionierių, kunigų vienuolių, jaunuolių, taip pat vaikų, senelių giesmė. Ji dalyvavo gyvenimo kovoje, širdyje kupini mažutėlių ir nuolankiųjų vilties. Marija sako: „Mano siela šlovina Viešpatį“. Šiandien šitaip gieda ir Bažnyčia visame pasaulyje. Ši giesmė ypatingai garsiai skamba ten, kur Kristaus Kūnas šiandien kenčia. Mums, krikščionims, kur yra kryžius, ten yra ir viltis. Dėl to kartoju: neleiskime, kad iš mūsų atimtų viltį, nes ji yra jėga ir malonė, Dievo dovana, kuri mums padeda eiti pirmyn žiūrint į Dangų. Marija visada yra su tomis bendruomenėmis, su tais mūsų broliais, keliauja kartu su jais ir gieda su jai vilties Magnificat.

Brangieji broliai ir seserys, ir mes iš visos širdies giedokime šią kantrybės ir pergalės, kovos ir džiaugsmo giesmę, kuri suvienija Dangų ir žemę, mūsų istoriją ir amžinybę, į kurią keliaujame. (Vatikano radijas)