Popiežius Pranciškus sekmadienio vidudienį: tikėjimas – ne dekoracija (+video)
Sekmadienio vidudienį į Šv. Petro aikštę susirinkusiems maldininkams, prieš Viešpaties
Angelo maldą sakytoje trumpoje kalboje komentuodamas sekmadienio Mišių skaitinius,
popiežius Pranciškus pirmiausia atkreipė dėmesį į liturgijoje girdėtą Laiško žydams
raginimą: „Ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse, žiūrėdami į savo tikėjimo
vadovą ir ištobulintoją Jėzų“ (12,1-2). Šį raginimą turime atsiminti ypač dabartiniais
Tikėjimo metais. Ir mes, per visus šiuos metus, žiūrime į Jėzų, nes iš Jėzaus mes
gauname tikėjimą, kuris yra mūsų „taip“ Dievui, mūsų sūniškas santykis su juo. Jėzus
yra vienintelis tarpininkas mūsų santykiuose su mūsų Tėvu, kuris yra danguje. Jėzus
yra Dievo Sūnus ir mes jame esame Dievo vaikai.
Šio sekmadienio Dievo Žodis,-
kalbėjo Popiežius, - skelbia ir kitą žinią, kuri mus glumina ir kurią reikia paaiškinti,
kad nebūtų nesusipratimų. Jėzus sako mokiniams: „Gal manote, kad esu atėjęs atnešti
žemei ramybės?! Ne, sakau jums, ne ramybės, o nesantarvės“ (Lk 12,51). Ką tai reiškia?
Tai reiškia, kad tikėjimas nėra dekoracija, ornamentas. Gyventi tikėjimu nereiškia
papuošti gyvenimą trupučiu religijos, tarsi jis būto tortas, papuoštas grietinėle.
Ne tai yra tikėjimas. Tikėjimas reikalauja rinktis Dievą pagrindiniu gyvenimo kriterijumi.
Dievas nėra tuščias; Dievas nėra neutralus; Dievas visuomet yra pozityvus, Dievas
yra meilė ir meilė visada yra pozityvi! Po Jėzaus atėjimo į pasaulį neįmanoma gyventi
taip tarsi Dievo nepažintume, tarsi jis būtų tik visiškai abstraktus, tik nominali
sąvoka. Dievas turi veidą ir vardą: Dievas yra gailestingumas; Dievas yra ištikimybė;
Dievas yra mums visiems dovanojama gyvybė. Dėl to Jėzus sako: aš atnešiau nesantarvę.
Tačiau tai nereiškia, kad jis nori žmones tarpusavyje supriešinti. Kaip tik priešingai,
Jėzus yra mūsų taiką ir susitaikinimas! Tačiau jo taika nėra kapų ramybė, nėra neutralumas;
Jėzaus neatneša neutralumo. Jo taika nėra kompromisas bet kokia kaina. Sekti Jėzų,
reiškia atsisakyti blogio ir egoizmo, rinktis gėrį, tiesą, teisingumą, net jei dėl
to reikia aukotis ir atsisakyti savo interesų. Ir tai kartais supriešina, sutrauko
ir labai artimus ryšius. Tačiau, dėmesio! Ne Jėzus supriešina. Jis tik iškelia kriterijų:
gyventi sau patiems arba gyventi Dievui ir kitiems žmonėms; siekti, kad mums būtų
tarnaujama ar tarnauti; paklusti savajam egoizmui ar Dievui. Štai kokia prasme Jėzus
yra „prieštaravimo ženklas“ (Lk 2,34). Šie Evangelijos žodžiai jokiu būdu nepateisina
jėgos naudojimo tikėjimo skelbimui, - pabrėžė popiežius Pranciškus. Priešingai: tikroji
krikščionio jėga yra tiesa ir meilė, kurios reikalauja atsakyti bet kokio smurto.
Tikėjimas ir smurtas nesuderinami! Krikščionis nėra smurtautojas. Krikščionis yra
stiprus. Kas yra jo stiprybė? Nuolankumas, nuolankumo ir meilės jėga.
Brangieji,
- sakė popiežius Pranciškus, - iš Evangelijos žinome, kad netgi tarp Jėzaus giminaičių
buvo nepritariančiųjų tokiam gyvenimo ir skelbimo būdui (plg. Mk 3,20-21). Tačiau
jo Motina visada ištikimai jį sekė, neišleisdama iš savo širdies akių Jėzaus, Aukščiausiojo
Sūnaus ir jo slėpinio. Galiausiai, Marijos tikėjimo dėka, Jėzaus giminaičiai tapo
pirmosios krikščionių bendruomenės nariais (plg. Apd 1,14). Ir mes prašykime Mariją,
kad padėtų mums neišleisti Jėzaus iš akių, visada jį sekti, net jei tai kainuoja.
Visada atsiminkite, - sakė popiežius Pranciškus, - Jėzaus sekimas nėra neutralus,
sekti Jėzų reiškia visiškai įsitraukti, nes tikėjimas nėra dekoracija, bet yra sielos
jėga.
Po vidudienio maldos Šventasis Tėvas priminė tragišką nelaimę Filipinuose,
kur nuskendus keltui žuvo daug žmonių. Popiežius Pranciškus taip pat dar kartą paprašė
melstis už Egiptą. Visi kartu sakykime: Marija, Taikos Karaliene, melski už mus! (Vatikano
radijas)