Kai kalbama apie religijos laisvę, nekalbama apie religijas, bet apie pamatinę žmogaus
teisę, gerai apibrėžtą tarptautinėje teisėje. Ši laisvė priklauso kiekvienam žmogui,
ji nėra valstybės ar vyriausybės geranoriškas gestas piliečių atžvilgiu. Žinant kad
dešimtys milijonų krikščionių yra diskriminuojami, daugybė tapo aukomis, buvo ištremti
ar nužudyti, aišku, kodėl religijos laisvės tema tokia svarbi, šiomis dienomis kalbėdamas
judėjimo „Comunione ir Liberazione“ Rimini mieste surengtame susitikime sakė kardinolas
Jean-Louis Tauran, Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos pirmininkas.
Pasak
jo, šiandien kaip niekad daug kalbama apie religijos laisvę. Žodis „Dievas“, kurį
praėjusio amžiaus ideologijos buvo ištrėmusios, sugrįžo į žiniasklaidą. Tuo pat metu
sekuliarizuotoje Europoje auga religijos baimė, ypač dėl kai kurių islamo išpažinėjų
smurtingų veiksmų. Tačiau tokiu būdu tyra Dievo tiesa yra pažeminama iki savo aklumo
ir moralinio iškrypimo masto, kaip yra pasakęs Benediktas XVI.
Taigi, religijos
laisvė yra teisė ir laisvė: laisvė palaikyti santykį su transcendencija; laisvė viešai
praktikuoti tikėjimą; laisvė laisvai išpažinti tikėjimą. Kulto ir minties laisvė yra
religijos laisvės būtinos prielaidos, tačiau jos neišsemia.
Valstybė turi išlaikyti
pozityvų neutralumą: neturi būti nei abejinga, nei priešiška, turi nesitapatinti su
viena konfesija, nepropaguoti antireliginės ideologijos, tačiau būti asmenų ir bendruomenių
religijos laisvės garantu, atsižvelgiant į viešos tvarkos ir bendro gėrio poreikius.
Moderni demokratiška valstybė „nepripažįsta“ vienos religijos, kad „pripažintų“ jas
visas.
Religijos laisvė kyla iš apsisprendimo sąžinėje, kuri neturi patirti
jokios prievartos ir priima tiesą dėl pačioje tiesoje esančios jėgos. Be to, tikima
ne pavieniui, o tikinčiųjų bendruomenės viduje.
Asmuo yra laisvas, kai gali
pasirinkti ir nuspręsti ką manyti ir daryti. Kiekvienas iš mūsų renkasi kurie gėriai
man yra geriausi ir kuriems teikiu pirmenybę. Tuo tarpu sprendimui sekti religiniais
nurodymais reikia matomumo, reikia priemonių pasiekti tikslui.
Tad vidujai
pasirenkame vieną kurią religiją kaip geriausią ir nusprendžiame ją sekti, per išorinius
veiksmus: kultą, mokymą, doktrinos sklaidą. Religijos laisvė yra asmens laisvė pasirinkti
santykį su Dievu, visagaliu ir tobulu, ir nuspręsti gyventi atitinkamai pagal jį.
Ir tai svarbiausias dalykas, kurį žmogus gali padaryti, pripažindamas savo, ribotos
būtybės, priklausomumą nuo Dievo.
Kokie santykiai turėtų būti tarp pasaulietinių
lyderių ir religinių lyderių? Pirmiausia, pasitikėjimo, nes abu tarnauja tam pačiam
asmeniui, piliečiui ir tikinčiam. Žinoma, tikintieji turi gerbti demokratijos vertybes,
viešą tvarką, teisėtus autoritetus. Visuomenės lyderiai turi pripažinti ir ginti kulto
apraiškas, kuriomis žmonės pagarbina aukščiausią Būtį, kurią vadiname „vieninteliu
Dievu“. Žmogui esant socialiu, kiekviena religija turi bendruomeninę dimensiją. Tad
valdžia turi užtikrinti kad kiekvienas tikintysis galėtų priimti tam tikrą gyvenimo
būdą, pripažinti kolektyvinę tikėjimo dimensiją, nekliudyti tikintiems skleisti lobio,
kuriuo jiems yra jų tikėjimas.
Tikėjimas yra taikos kūrimo jėga, nes tikima,
kad kiekvienas asmuo iš Kūrėjo gavo nepakartojamą orumą, kad kiekvienas yra neatimamų
laisvių ir teisių turėtojas, kad patarnauti artimui reiškia augti žmogiškume. Tikinčiųjų
bendruomenė yra milžiniškas kapitalas, išteklius kuriant sutaikytą ir taikingą visuomenę.
Tikintieji, nepaisant jų skirtingumo, teikia naudą visuomenei. Beveik visos
religijos skelbia brolybę ir atmeta prievartą, siekia prisidėti prie socialinės darnos.
Katalikų Bažnyčia, savo ruožtu, liudija savo universalumą ir vienybę, savo priešus
mylėjusius šventuosius, politikus, kurie Evangelijoje atrado drąsą konfliktus išgyventi
su artimo meile.
Religijos laisvė reikalinga, kad kiekvienas galėtų išpažinti
savo religiją, pasiūlyti kitiems savo dvasinį lobį, kad būtų pripažįstamas ir išlaikomas
asmens orumas, kad būtų ugdoma brolybė ir solidarumas, kad tikintieji kartu su netikinčiais
įtvirtintų etikos pirmenybę prieš ideologijas, asmens prieš daiktus, proto prieš materiją.
(Vatikano radijas)