2013-09-17 17:37:32

Pietro Parolin. Šventasis Sostas tarptautinėje arenoje


Nuo spalio 15 dienos arkivyskupas Pietro Parolin, ką tik paskirtas naujuoju Popiežiaus valstybės sekretoriumi, perims visas galias iš savo pirmtako kardinolo Tarcisio Bertone. Viena iš svarbiųjų popiežiaus valstybės sekretoriaus pareigų yra Šventojo Sosto buvimo tarptautinėje arenoje orientavimas. Tačiau ką tai reiškia? Kokius uždavinius sau kelia Šventasis Sostas, tuo pačiu ir Popiežiaus valstybės sekretorius? Į šį klausimą padeda atsakyti arkivyskupo Parolin pranešimas, skaitytas 2007 metais Argentinos ambasadoje prie Šventojo Sosto Romoje, tuo metų jam einant Santykių su kitomis valstybėmis pasekretorio pareigas.

Katalikų Bažnyčia, - pasak Pietro Parolin, - yra vienintelė religinė institucija, kuri palaiko diplomatinius santykius ir domisi tarptautine teise, per tarptautinį ir suverenų, unikalių bruožų subjektą, kokiu yra Šventasis Sostas. Kodėl Šventasis Sostas taip gina savo tarptautinį statusą, kodėl nori pasakyti tarptautiniuose debatuose? Pirmasis atsakymas yra tai, kad tokiu būdu nori apsaugoti savo nepriklausomybę. Tačiau galima paklaust dar kartą – kodėl Šventasis Sostas nori būti nuo valstybių nepriklausančiu pokalbio dalyviu ir išreikšti autoritetingą vertinimą apie jų gyvenimą? Galutinis atsakymas yra fakte, kad Šventasis Sostas įsitikinęs, jog atstovauja tą žmogaus dimensiją, kuri nors ir svarbi tautų gyvenime, pilnai nepatenka į valstybių jurisdikciją ir nėra jos išsemiama. Būtent, žmogaus orumas yra pirmesnis už valstybės egzistenciją ir pagarba jam yra kiekvienos teisinės santvarkos pamatinė norma. Žmogaus orumo esminis elementas yra jo transcendentinė dimensija. Jei žmogus neviršytų materialios dimensijos, nebūtų pakankamų priežasčių, kad pagarba jo orumui būtų svarbesnė už bet kokį naudingą ar nacionalinį susiklostimą.

Individo orumo pirmumas ir nepriklausomybė, konkrečiau, jo transcendentinė dimensija yra galutinis moralinio Autoriteto, suverenaus ir nepriklausančio nuo valstybių, pateisinimas. To pasekmėje Šventasis Sostas savo tarptautiniuose, daugiašaliuose ar dvišaliuose santykiuose, nesikišdamas į valstybių terpę ir atsakomybę, siūlosi ginti žmogaus asmenį ir religijos laisvę, kuri yra asmens transcendencijos išraiška; taipogi skleidžia humanitarinę etiką tarp tarptautinės bendruomenės narių. Šioje perspektyvoje yra aiškesnis Šventojo Sosto vaidmuo, gilaus asmens suvokimo ir iš to išplaukiančių pasekmių akcentavimas, ypač kalbant apie gyvybę ir šeimą. Visuotinė juridinė taikos tvarka gali būti sukurta tik tada, jei atsispiriama nuo pagarbos pačių silpniausių gyvybei, nesaugant tik pavienių tautų, grupių ar individų pretenzijas ir interesus.

Kalbėdamas apie Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI tarptautinius pasisakymus, arkivyskupas Parolin pabrėžė nuoseklią moralinio reliatyvizmo, kaip demokratijos ir santykių tarp valstybių, kritiką, remiantis pačios tarptautinės bendruomenės sau suteiktais dokumentais. Antai, Jungtinių Tautų Organizacijos Chartijoje kalbama apie „tikėjimą“ pamatinėmis žmogaus teisėmis, jo orumu ir verte, kuriems apsaugoti skirta tarptautinė teisė ir socialinis progresas. Šventasis Sostas tame mato teiginį, jog egzistuoja universali ir transcendentinė tiesa apie žmogų ir jo orumą, kuris nėra istorinis produktas, tačiau pirmiau už bet kokią politinę veiklą esanti ir ją lemianti tikrovė. Jokia galios ideologija negali ištrinti šios tiesos. Į šį orumą turi atsielgti ir valstybių interesai, kurie negali manytis esantys absoliutūs ir neturi kenkti kitų valstybių teisėtiems interesams, greičiau ieškoti visų žmonių bendro gėrio. Šventasis Sostas nuolatos pabrėžia, kad pagarba žmogaus orumui yra giliausias taikos ieškojimo etinis ir tarptautinių santykių pagrindas, pateisinantis visų tautų poreikius ir viltis.

Taika yra būtina oraus gyvenimo vystymosi sąlyga, todėl Šventasis Sostas negali nesidomėti taika ir nori padėti tarptautinei bendruomenei neišleisti iš akių taikos siekio, tarnaujant visai žmonijai ir kiekvienam žmogui. Todėl Šventasis Sostas nuosekliai rėmė nusiginklavimo politikas ir konkrečias iniciatyvas, tokias kaip klasterinių sprogmenų uždraudimą arba taikos operacijas. Dėl tokių pat motyvų Šventąjį Sostą domina vystymosi ir aplinkos klausimai, nuo vystymosi politikų iki vartotojiško gyvenimo būdo keitimo. Žmogaus orumas yra motyvas, dėl kurio Šventasis Sostas pasisako prieš abortą ir eutanaziją: suteikti valstybei ar socialinei grupei teisę spręsti gyvybės klausimuose reikštų sureliatyvinti tiesą apie žmogaus orumą. Žmogaus orumo šviesoje turi būti sprendžiamos ir su migracija susietos problemos. (Vatikano radijas)








All the contents on this site are copyrighted ©.