Pagrindinis puslapisVatikano radijas
Vatikano radijas   
Kitos kalbos  

     Pagrindinis puslapis > Apaštalinės kelionės >  2013-09-04 12:29:28
A+ A- print this page



„Lietuva, girdžiu tavo balsą!“ Jono Pauliaus II apsilankymas Lomžoje (Lenkija) 1991 metais



Rugsėjo mėnesį, 4-8 dienomis, sukanka dvidešimt metų nuo istorinio popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymo Lietuvoje. Tai svarbi sukaktis, dar labiau įprasminta žinios, kurią patvirtino popiežius Pranciškus, jog palaimintasis popiežius Jonas Paulius II netrukus bus paskelbtas Visuotinės Bažnyčios šventuoju. Iš tiesų, Jonas Pauliaus II ilgai puoselėjo mintį aplankyti Lietuvą. Vos ne ištisą dešimtmetį prieš kelionę į Lietuvą, 1984 metais kai buvo minimas Šv. Kazimiero mirties jubiliejus, iš Krokuvos kilęs popiežius viešai, per Viešpaties Angelo maldos susitikimą pasakė, jog sovietų valdžia neleido nei jam, nei jo sekretoriui (kard. A. Casaroli) nuvykti į Lietuvą. Jei Jonas Paulius II tada dar galėjo tik svajoti apie kelionę į sovietinę Lietuvą, 1991 metais padėtis buvo kur kas palankesnė. Ketvirtąjį kartą lankydamasis savo gimtinėje Lenkijoje, - tai buvo 51-oji tarptautinė Jono Pauliaus II kelionė iš 104-ių - Šventasis Tėvas viešai meldėsi, kad svajonė išsipildytų. Atvykęs į Lomžos katedrą susitikimui su Lenkijos lietuvių bendruomene (susitikime dalyvavo ir iš Lietuvos atvykęs kardinolas Vincentas Sladkevičius bei neseniai nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valdžios atstovai) popiežius savo „kelionės į Lietuvą reikalą“ pavedė Aušros Vartų Gailestingumo Motinos, Šv. Kazimiero ir pal. arkivyskupo Jurgio Matulaičio užtarimui. Įsimintinas susitikimas Lomžoje tapo popiežiaus trokštamos kelionės į Lietuvą pažadu, pranašyste:

„Lietuva, girdžiu tavo balsą ... atsiliepiu į jį iš čia, kai randuosi taip arti. Tikiuosi, kad susitikimas su lietuviais Lomžoje priartins tą dieną, kai keliaujančio Popiežiaus kelyje rasis ir Lietuva“, kalbėjo Lomžoje Jonas Paulius II. Trokštama diena priartėjo po kiek daugiau nei dviejų metu: 1993 metų rugsėjo 4 dieną Jonas Paulius II išlipęs iš lėktuvo Vilniaus oro uoste – kaip visuose pirmą sykį aplankytuose kraštuose – pabučiavo Lietuvos žemę.

Kelionės į Lietuvą ir kitas Baltijos šalis – Latviją ir Estiją – dvidešimtmetį paminėsime Vatikano radijo laidose. Tarsi įvadą į kelionę kviečiame pasiklausyti tai ką Jonas Paulius II kalbėjo Lomžos katedroje 1991 birželio 5 d.

Popiežius Lenkijos lietuviams kalbėjo lenkiškai, tačiau dalį kalbos perskaitė lietuviškai. Visa kalba (lenkiškai ir lietuviškai):

Jono Pauliaus II kalbos dalis pasakyta lietuviškai: RealAudioMP3

1. Broliai ir seserys! Brangūs lietuviai!, Eminencija, brangūs broliai vyskupai!

Nuoširdžiai troškau susitikti su jumis mano viešnagės Lomžoje dienomis, todėl pirmiausiai noriu didžiai pasidžiaugti, jog pagaliau galėjo įvykti šis maldos susitikimas, čia, Lomžos vyskupijos katedroje, vyskupijos, kurią ir jūs sudarote gyvendami šiame krašte, melsdamiesi ir liudydami savo tikėjimą. Visus jus nuoširdžiai sveikinu. Džiaugiuosi kartu su Jumis matydamas Lietuvos episkopato atstovus, taip pat ir kitus Lomžos vyskupo pakviestuosius svečius.

Šią valandą mano mintys nejučiomis nuklysta į gražų Seimų ir Suvalkų kraštą, kur gyvena darni lietuviška bendruomenė. Menu dailią Seinų baziliką, prie kurios esate artimai prisirišę, kurioje su Lenkijos primu, kardinolu Stefanu Višinskiu kartu vainikavome Seimų Dievo Motinos statulą. Gyvenate čionai savo tėvų žemėje, siejami bendros lietuviškos kalbos, kuriai ypač daug nusipelnęs vyskupas Antanas Baranauskas, palaidotas Seinų katedroje.

Jus vienija ir sieja rūpestis išsaugoti tikėjimą, kultūrą ir išlaikyti protėvių papročius savo šeimose ir parapijų bendruomenėse. Šitaip turtėja visa jūsų bendruomenė, o kartu ir Lenkija, kurios piliečiais jūs esate. Tokį nusistatymą turėjau omenyje rašydamas encikliką „Redemptoris missio“: „Krikščionis ir krikščioniškoji bendruomenė iš esmės įsijungia į atskirų tautų gyvenimą ir Evangelijos dvasios skatinami lygiai įsitraukia į ištikimą tarnystę savo tautai, savo nacionalinei kultūrai, taip pat visados siekia laisvės, kurią mums atnešė Kristus. Krikščionybė atvira visuotiniam broliškumui, nes visi žmonės yra to paties Tėvo vaikai ir broliai Kristuje.

Akivaizdžiu jūsų lietuviškos kalbos ir kultūros išlaikymo ir puoselėjimo pavyzdžiu yra Punsko bendrojo lavinimo licėjus. Tiktai šitokiu jaunimo švietimo keliu užsitikrinsite ateitį ir išlaikysite savo lietuvišką savastį. Savosios bendruomenės gyvenime stenkitės tobulai įgyvendinti tą Bažnyčios nuoširdžiai siūlomą mintį. (...)

2. Jėzus Kristus savo, kaip Vyriausiojo kunigo maldoje aprėpė visus, kurie tikės, meldėsi taip pat už jus, kad įvairialypiam tautų, genčių, ir kalbų pasaulio akiratyje ir jūsų tauta susirastų sau deramą vietą, „kad visi būtų viena“, „kad pasaulis įtikėtų“ (Jn 17, 21). Kristaus valia Bažnyčia vienija visas tautas, įvairiopai rūpinasi jų dvasiniais turtais. Jūsų kunigų sielovadinis darbas remia teisėtus tautinius siekius, stiprina Jūsų sąmoningumą ir Jūsų savastį. Todėl itin svarbu, kad atsirastų pašaukimų kunigystėn iš pačių vietinių lietuviškų šeimų, kuriose gyva tikroji krikščioniška dvasia. Puikiai suprantate, kaip nepaprastai reikia lietuvių kunigų ne vien tik jums, bet ir kitiems.

Brangūs broliai ir seserys lietuviai! Tėvai ir motinos! Tebūna pašaukimas kunigystėn ir į vienuolius Jūsų maldų tikslas ir uolaus tikėjimo vaisius. Štai ko šiandien jūsų nuoširdžiausiai prašo Popiežius.

3. Be to, kas jau ankščiau minėta, susitikimas su lietuvių bendruomene Lomžos bažnyčioje dar turi platesnę ir gilesnę reikšmę. Susitikimas su jumis dar labiau įprasmina mintis ir atveria širdį visai lietuvių tautai, kuri taip netoli, kad išties mus teskiria vien Lomžos vyskupija. Kaipgi šią akimirką mums to neprisiminti? Argi šio bendro mūsų susitikimo metu, nepaisant jokių sienų, nepasiekia tikėjimo ir vilčių atbalsis tos tautos – Lietuvos šalies – kuri man tokia artima ir brangi! Su dideliu susijaudinimu dabar prisimenu 1987 metų birželio 28 dieną, kai Lietuvos Bažnyčia Vilniuje ir Visuotinė Bažnyčia Romoje, Šv. Petro bazilikoje, šventė Lietuvos Krikšto 600 metų sukaktį. Anuomet Europos episkopato atstovų akivaizdoje pasakiau žodžius, kurie ir nūnai nenustojo savo reikšmės, o rasi paskutinių metų ir mėnesių atžvilgiu tie žodžiai dar labiau išreiškia mano jausmus Jums ir mylimai Lietuvai.

Brangūs Lietuvos broliai ir seserys! Visa savo širdimi esu su Jumis ir nuo seno trokštu būti su Jumis: kasdien malda lankau jūsų Tėvynę. Su tąja malda ir tuo jūsų prisiminimu kartu su manimi jungiasi visa Bažnyčia. Ypač Europos žemyno Bažnyčia jaučia gyvą ryšį, mieli broliai sesės, su Jumis, kurių jau pati geografinė padėtis, visa jūsų istorija, priklauso didžiajai krikščioniškai šio žemyno tautų šeimai.

Šiandien prisimenu tą ypatingą katalikiškos tautos šventę – 600 metų Lietuvos krikšto sukaktį, - kuri priartino Europos bendruomenei ir pasauliui turtingą krikščionišką paveldą, kuris per amžius suleido stiprias šaknis, giliai persmelkė tautos dvasią ir tapo šio Baltijos krašto Bažnyčios tvirtovės dvasingumo, kultūros ir civilizacijos skatintoju. (...)

4. Lietuva! Šventųjų, kankinių ir didvyrių Tėvyne! Marijos žeme! – kaip kadaise su nuostaba pasakė Apaštališkasis vizitatorius, vėliau Popiežius Pijus XI.Lietuva, jogailaičių dinastijos Šv. Kazimiero, Lietuvos istorijos liudininko, taip artimai susijusio su Lenkijos istorija, kraštas. Šis vyras gimė karališkoje Vavelio pilyje, o po ankstyvos savo žemiškosios mirties grįžo į Vilnių, iš kur į Vavelį kadaise atkeliavo jo prosenelis – lietuvis Jogaila. Tasai šventasis, Lietuvos globėjas, buvo išskirtinis lietuvių vienybės simbolis amžiais, ypač sunkiaisiais istorijos išbandymų metais.

Šv. Kazimiero asmuo, kurį kaip savo globėją lygiai kartu su broliais lietuviais garbina lenkai, paryškina bendrą abiejų kaimyninių tautų istoriją ir kaip vilties spindulys švystelį į darnią, vaisingą ir visų veiklos sričių bendradarbiavimo ateitį, visados gerbiant pripažintus tarptautinio bendradarbiavimo principus, kurie padėtų išsaugoti tvirtą taiką šioje Europos dalyje.

Lietuva – Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio, vienuolinių bendruomenių atkūrėjo ir atnaujintojo, uolaus Nekaltai Pradėtosios garbintojo, nenuilstančio ir bebaimio Vilniaus Bažnyčios ganytojo gimtinė!

Toliau popiežius kalbėjo lietuviškai:

Lietuva! – girdžiu tavo balsą! Girdžiu balsą prie Baltijos gyvenančios ir po pasaulio kontinentus išsisklaidžiusios tautos. Ir atsiliepiu į šį balsą iš čia, kai randuosi taip arti. Tikiuosi, kad susitikimas su lietuviais Lomžoje priartins tą dieną, kai keliaujančio Popiežiaus kelyje rasis ir Lietuva.

Iš Lomžos katedros mano kelionės į Lietuvą reikalą pavedu Tai, kuri spindi Aušros Vartų šventovėje ir yra mums visiems: jums, lietuviai ir Popiežiui, - Aušra, šviečianti viltimi. Šia intencija dvasiškai persikeliu kartu su jumis prie šv. Kazimiero karsto Vilniaus katedroje, taip pat prie karsto palaimintojo Jurgio Matulaičio-Matulevičiaus Mariampolės šventovėje.

Kalbą popiežius užbaigė lenkiškai:

Dar neišmokau kalbėti taip kaip kardinolas Sladkevičius, turiu pasimokyti. Ačiū Dievui, kad yra šis etapas Lomžoje prieš mano nuvykimą į Lietuvą!

5. Jums ir visiems jūsų broliams prie Nemuno, Neries, Baltijos ir visur, kur tik plaka lietuviška širdis, tariu: reikia melstis, reikia tikėti, reikia vieningai ištverti tikėjime ir meilėje. Iš Aušros Vartų, kurie yra nepalaužiamos tautinės dvasios simbolis, kurie nepajudinamai stovi besikeičiančių, nesyk skausmingų ir dramatiškų istorijos įvykių verpete, Gailestingumo Motina yra paguoda ir dvasinė atrama ne tik lietuviams, bet ir kaimynams, vilties ženklas tautai, kuri supranta iš šios šventovės sklindantį išsigelbėjimą – meilės, taikos, teisingumo ir laisvės spindesį.

Kristaus, skelbiančio vienybės, taikos ir meilės Evangeliją: „kad jie pasiektų tobulą vienybę ir pasaulis pažintų, jog tu esi mane siuntęs ir juos myli taip, kaip mane mylėjai (Jn 17, 23) – maldos dvasia linkiu Jums, jūsų bendruomenėms ir visai lietuvių tautai: broliai ir sesės, meile tikinčias širdis vienijančių geidžiamų vaisių.

Mylimi lietuviai! Su Jumis Kristus! Su Jumis Gailestingoji Motina Marija! Su Jumis Bažnyčia! Su Jumis Popiežius! Jus, čia susirinkusius, jūsų šeimas, parapijas, bendruomenes ir visus, kuriuos jungia dvasios vienybė. Iš visos širdies laiminu.

* * *

Pasakęs kalbą popiežius Jonas Paulius II lietuviškai sukalbėjo „Tėve mūsų“ maldą ir visus palaimino, užtikrinęs, jog palaiminimas skirtas taip pat tiems, kurie dvasia dalyvavo susitikime su juo Lomžos katedroje 1991 metų birželio 5 d. Nuo šio susitikimo praėjus kiek daugiau nei dvejiems metams pal. popiežius Jonas Paulius II 1993 metų rugsėjo 4 dieną pirmą kartą atkeliavo į Lietuvą su Apaštališkąja kelione. Šios kelionės dvidešimtąsias metines išsamiau paminėsime kitose Vatikano radijo programose. (Vatikano radijas)




Pasidalink






Apie mus Laidų tvarkaraštis Retransliacijos Lietuvoje Rašyk redakcijai Vatikano radijo reklama Nuorodos Šventasis Sostas Vatikano Miesto Valstybė Popiežiaus liturginės apeigos
All the contents on this site are copyrighted ©. Webmaster / Credits / Legal conditions / Advertising