2013-09-05 16:36:51

Jonas Paulius II Lietuvoje. Trečioji diena – pirmadienis, 1993 rugsėjo 6


Trečioji diena - pirmadienis, rugsėjo 6. Popiežius Jonas Paulius II Kaune: Mišios Santakoje; susitikimas ir pietūs su Vyskupų Konferencijos nariais; susitikimas su Lietuvos jaunimu.
Mišiose Santakoje pirmadienio priešpietį dalyvavo per 300 000 žmonių. Šventojo Tėvo homilija: RealAudioMP3


1. „Atsiųsk, Viešpatie, savo Dvasią ir atnaujinki žemės veidą“.

Šios dienos Mišių atliepiamoji psalmė skelbia Kūrėjo garbę. Regimasis ir neregimasis pasaulis yra Dievo liudytojai. Jį ypatingai liudija „žemės veidas“, kuris visad ritmiškai atsinaujina. Metų laikai žemę taip parengia, kad įdirbta ji subrandintų visus žmogaus gyvenimui reikalingus vaisius. Todėl žmogus iš kartos į kartą yra susijęs su žeme.

Šiandien giedodami minėtąją psalmę, šlovinančią Dvasią Kūrėją, norim padėkoti jūsų žemei, kad ji tapo tėvyne kartų kartoms. Žemė yra žmonių tėvynė!

2. Žemės veidas atsinaujina žmogaus pastangomis. Dievas, sukūręs žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą, žemę jam atidavė kaip palikimą. Jis, Dievo kūrinių paveldėtojas, ją valdo ir savo proto bei valios jėga iš jos semiasi vis naujų gėrybių. Žmogus padeda atnaujinti žemės veidą. Deja, jis tą žemės veidą taip pat sugeba sudarkyti ir sunaikinti. Šitai parodo karai ir ekologinės nelaimės, atnešančios žmonijai ir aplinkai tiek skaudžių pasekmių.

Argi Kūrėjas žemės neatidavė žmonėms ir tautoms kaip nuosavybės, kad šie ją rūpestingai ir stropiai saugotų?

Taigi žmogaus dėka žemės veidas atsinaujina. Atsinaujina tiek, kiek žmogaus dvasia paklūsta Dievo Dvasiai - Tiesos ir Meilės Dvasiai.

3. Šiandien, mano viešnagės pas jus metu, brangūs Broliai ir Seserys, trokštu su jumis pabūti Vakarienbutyje, kur Kristus apaštalams pažada atsiųsti Šventąją Dvasią Globėją.

Jis sako: „O Globėjas (…), kurį mano vardu Tėvas atsiųs, - jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“ (Jn 14, 26).

Kristus žmonijai paskelbė Tiesos pilnatvę. Tačiau - išganymo plane - reikia Šventosios Dvasios patepimo, kad ši tiesa paliestų žmogaus protą ir širdį, leistų atnaujinti žemės veidą.

Patepimas reiškia atnaujinimą ir jėgą. Savo Kryžiumi ir Prisikėlimu Kristus apaštalams ir visai Bažnyčiai, mums ir visiems laikams paliko tą jėgą - Tiesos jėgą.

Šia jėga Kristus visuomet pasilieka su mumis. Atėjęs pas mus, lieka per Šventąją Dvasią. Ateina pas mus ir lieka mumyse kartu su Tėvu - savo ir mūsų Tėvu. Štai kodėl visada galime melstis „Tėve mūsų“.

4. „Atsiųsk Šventąją Dvasią - ir atnaujinki žemės veidą!“ Šis kreipinys itin svarbus šiuo metu, kai jūsų žemės sūnūs ir dukterys, taip pat ir kaimyninės broliškos tautos jaučia būtiniausią poreikį iš pagrindų atnaujinti savo visuomeninį, šeimų, asmeninį ir tautinį gyvenimą.

Štai kodėl šventosios liturgijos žodžiai skamba dar garsiau:

„O Dvasia, Viešpatie, nuženk, savųjų sielose gyvenk,
pripilk malonių iš dangaus krūtinę tikinčio žmogaus“.

Pripildyk malonių krūtinę! Pripildyk sklidinai žmogaus „širdį“, kuri yra Šventosios Dvasios šventykla. Tiktai dėka žmogaus „širdies“, kurią aplanko tiesos ir meilės jėga, tegali atsinaujinti žemė.

5. „O Dvasia, Viešpatie, nuženk…“

Šiais žodžiais meldžiamės per Sutvirtinimo sakramentą. To paties prašom per Jungtuves. Lygiai taip maldaujame ir per Kunigystės šventimus: „Dvasia, Viešpatie, ateik“.

Ką tik girdėjome apaštalo Pauliaus žodžius, kuriais jis skatina gyventi pagal savo pašaukimą, į kurį esame pakviesti (plg. Ef 4, 1).

Kiekvieno krikščionio pašaukimas - liudyti Kristų visu savo gyvenimu. Visų pirma liudyti Kristų asmeniniu gyvenimu: turime jį nuoširdžiai derinti prie Evangelijos, paklusti visiems dieviškiems įsakymams, kiekvienu metu elgtis taip, kaip moko Viešpats. Tai visų krikščionių pašaukimas, tačiau jis ypač svarbus sutuoktiniams, - mat šeima yra pirmoji „namų Bažnyčia“, kur prasideda naujosios kartos evangelizacija.

Šitai dar svarbiau kunigams - Dievo tautos ganytojams, sakramentiškai suvienytiems su Kristumi, Geruoju Ganytoju.

6. Šiandieniu Lietuvos istorijos tarpsniu kaip niekad svarbu, kad Šventosios Dvasios apšviesta visa krikščioniškoji Bendruomenė suvoktų uždavinį ir pasiuntinybę. Kiekvienas asmeniškai yra kviečiamas liudyti Kristų, bet šis kvietimas skirtas ir visai Dievo tautai, - galime sakyti, kad tikinčiųjų atsakomybė yra bendruomeninė.

Visus kuo nuoširdžiausiai sveikinu: jūsų Arkivyskupą Kardinolą Vincentą Sladkevičių, atvykusius Bažnyčios Vadovus, Kunigus, Vienuolius ir Vienuoles. Sveikinu į apaštalinį darbą įsijungusius pasauliečius. Sveikinu Vyriausybės atstovus ir visus, kurie norėjo pabūti su mumis.

Brangūs Broliai ir Seserys! Viešpats laukia jūsų bendros apaštalinės veiklos, kuri visiems atvertų Evangelijos naujieną. Užtat būtina ugdyti tikėjimą giliu Šventojo Rašto pažinimu, asmenine ir liturgine, nuolatine karšta malda. Šiam jūsų tikslui pasitarnaus maldos grupių, apaštalavimo Judėjimų, Bendrijų parama ir pagalba. O labiausiai jus, Pasauliečiai, norėčiau pakviesti - drąsiai ir tvirtai pasitikint Dievu - imtis ypatingos apaštalinės atsakomybės Bažnyčioje ir įvairiose visuomeninio gyvenimo srityse. Viešpaties Dvasia palaikys jūsų jėgas, pašvęstas Dievo Karalystei.

7. Jėzus byloja: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“ (Jn 14, 23).

Broliai Seserys! Sykiu pasimelskime, kad Švenčiausioji Trejybė apsigyventų mūsų širdyse. Lūpos kalba iš širdies apstumo. Iš jo taip pat gimsta Kristaus Evangelijos darbai.

O, kaip reikia to dieviško širdies apstumo, kad jumyse galėtų atgyti Evangelijos tiesa!

Visų Lietuvos dukterų ir sūnų žodžiai ir darbai tegul tampa „naująja evangelizacija“. Nauja ne turiniu, kuris visad lieka tas pats - tai dėl žmonijos išganymo mirusio ir prisikėlusio Kristaus skelbimas, - bet nauja savo metodais ir būdais, gebančiais atsakyti į mūsų laiko poreikius. Kad atsinaujintų viso jūsų krašto „veidas“, su tikėjimo įkarščiu tarkime:

„Ateik, Šventoji Dvasia, ateik ir atnaujink žemės veidą!“ Amen!

Popiežius kreipėsi italų kalba:

Norėčiau padėkoti Šv. Apvaizdai už šią dieną, už tą eucharistinį susitikimą, už tą šv. Mišių auką Kaune.

Kai tik buvau paskirtas į Petro Sostą, galvojau apie mūsų Motiną Aušros Vartų Mergelę, ir šiandien turiu padėkoti mūsų Motinai, kuri mane vedė iki Kauno.

Ir noriu mūsų Švč. Motinos akivaizdoje padėkoti Dievui Tėvui, Sūnui ir Šv. Dvasiai už jūsų tikėjimą, kurį jūs išsaugojote ir apgynėte per sunkius laikus.

Dėkoju už šį lietuvių tautos tikėjimą, už jūsų Kunigų, jūsų Vyskupų, jūsų Kardinolo tikėjimą, jis yra didelis tikėjimo ir meilės Kristuje, Dievo tautos meilės liudytojas.

Būdamas tarp jūsų, dėkoju ir aukoju šv. Mišių auką kartu su jumis. Ačiū jums už jūsų dalyvavimą, už jūsų maldą, už mano priėmimą čia, šioje gražioje eucharistinės Aukos aikštėje, ir visame mieste, kur daug žmonių manęs laukė ir mane sveikino. Esu dėkingas ir visa tai jaučiu kaip to nugalinčio tikėjimo išraišką, kaip šio tikėjimo pergalę, kuri pasireiškia jumyse.

Linkiu jums, kad šis tikėjimas visada būtų jūsų galia, kuria galėtumėte dvasiškai ir išoriškai atkurti savo tėvynę, savo gyvenimą, savo lietuviškąjį ir krikščioniškąjį identitetą, Šv. Bažnyčios, mūsų Motinos, Europos ir žmonijos labui. (Homilija Kauno santakoje, 1993 m. rugsėjo 6 d., pirmadienis)

*/*/*

Po Mišiu Santakoje popiežius Jonas Paulius II pietavo su Lietuvos Vyskupu konferencijos nariais Kauno arkivyskupo rumuose. Pietu metu pasake kalba, ypac akcentavo naujojo evangelizavimo svarba, kviete plesti kunigijos atnaujinimo ir pasaulieciu apaštalavimo pastoracija (Garso irašo nera):

Gerbiamieji Broliai Vyskupai!

1. Tebūna jums malonė bei ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus!“ (Rom 1, 7).

Šiomis dienomis nepaprastai džiaugiuosi, kad pagaliau išsipildė nuo pat mano Pontifikato pradžios puoselėta svajonė - atvykti pas jus ir Lietuvos tikinčiuosius, Šventajam Sostui „semper fidelis“ - „visad ištikimą“ Tautą, kai bus atkurta religinė laisvė ir gerbiamos žmogaus teisės.

Vos tik prieš kelis mėnesius, per „ad limina“ vizitą, išreiškiau viltį ir minėjau apie gyvą susidomėjimą, su kuriuo seku jūsų mylimo Krašto religinį atgimimą.

Štai nūn, Lietuvos žemėje, kartoju tai, ką anuomet turėjau progos pasakyti. Visų pirma noriu paskatinti jus teikti pirmenybę jūsų bendruomenių evangelizacijai vis kruopštesne ir dabarties reikalavimus atitinkančia katecheze.

Po pusės amžiau tylos apie Dievą ir bažnytinio gyvenimo prievartinio apribojimo vien tik apeigine veikla Bažnyčios viduje Lietuvos tikintieji, be abejonės, trokšte trokšta pagilinti savo tikėjimą. Šiam tikslui labai padės neseniai išspausdintas „Katalikų Bažnyčios Katekizmas". Jis autoritetingai supažindina su visu krikščioniškuoju mokslu pagal Vatikano II Susirinkimo dvasią.

Toks Evangelijos skelbimo atnaujinimas bus ypač pravartus šiuo opiu istorijos laikotarpiu. Po pragaištingos marksistinės ideologijos įtakos lietuvių tauta dabar susiduria su kitokio pobūdžio kultūra, iš pirmo žvilgsnio ne tokia įžūlia, bet išties nė kiek ne mažiau klastinga, - jinai kiaurai persmelkta praktinio materializmo, kuris sėlina prie pačių religinės patirties šaknų.

2. Brangūs Broliai Vyskupai! Naujosios evangelizacijos sėkmę nulems jau sėkmingai Lietuvoje pradėtos dvi pastoracinio darbo kryptys - kunigijos atnaujinimas ir pasauliečių rengimas.

Negalime pamiršti, kad viena didžiausių blogybių, patirtų anais okupacijos ir persekiojimo metais, buvo kunigų izoliacija. Dėl to kunigai ilgą laiką neturėjo tinkamų ugdymo sąlygų. Tokias spragas iš tikrųjų dera ištaisyti. Tinkamai atsinaujinti padės dvasinės lavybos ir susitelkimai, nuolatinis ugdymas, pasidalijimas geriausia pastoracine patirtimi, taip pat ir tarptautine, bendravimas su naujais bažnytiniais judėjimais. Visa tai duos daug naudos asmeniniam kunigų gyvenimui ir jų ganytojiškai veiklai. Ne mažiau svarbus būsimųjų kunigų rengimas. Turi būti įvykdyta tinkama Seminarijų reforma pagal Susirinkimo ir vėlesnių Bažnyčios dokumentų nurodymus.

Be to, vienas iš skubiausiai spręstinų naujosios evangelizacijos uždavinių - duoti naują postūmį pasauliečių apaštalavimui. Jis gerai žinomais laisvės varžymo metais Lietuvoje buvo beveik visai nutrauktas, o tuo tarpu Visuotinėje Bažnyčioje plėtojosi daug vilčių teikianti pasauliečių veikla.

Pašauktų aktyviai dalyvauti bažnytiniame gyvenime ir savitu, nepakeičiamu būdu duoti savo liudijimą visuomenėje pasauliečių atsakomybė remiasi Krikštu. Ši atsakomybė augs, kai katalikai pasauliečiai kuo tobuliau suvoks Evangelijos reikalavimus. Be jokios abejonės, Lietuvos katalikiškoms Bendruomenėms daug padės bendravimas su bažnytinės vadovybės pripažintais ir jau visame pasaulyje paplitusiais pasauliečių judėjimais. Jie savo gyvumu ir veikla prieš Susitikimą ir po jo nemažai prisidėjo prie krikščioniško gyvenimo atnaujinimo. Tatai duos naudos visiems: jaunimui, besirenkančiam savo pašaukimą; suaugusiems, pašauktiems būti pasitikėjimo vertais liudytojais visuomenėje; šeimoms, kurios vis labiau turi tapti „namų bažnyčiomis“; visai lietuvių tautai. Ji pamatys su nauju ryžtu skelbiamų krikščioniškųjų vertybių gyvybingumą darbo, mokslo, universitetinio gyvenimo, visuomeninės ir politinės veiklos srityse.

3. Brangūs Broliai Vyskupai! Per Lietuvos Karalienės, taip lietuvių tautos gerbiamos Švenčiausiosios Mergelės, rankas pavedu Viešpačiui šiuos linkėjimus, kuriems, žinau, jūs visiškai pritariate. Pavedu iš visos širdies ir dar kartą dėkoju tiek už daugkartinį jūsų, ypač gerbiamo Kardinolo Vincento Sladkevičiaus kvietimą, tiek ir už malonų priėmimą per šią mano ganytojinę kelionę. Pažadu nuolat atminti jus maldoje.

Kuo širdingiausiai laiminu kiekvieną iš jūsų ir visus brangiosios Lietuvos tikinčiuosius.
(Kalba Lietuvos vyskupams Kaune, 1993 m. rugsėjo 6 d., pirmadienis)

*/*/*

Privačiai aplankęs Kauno katedrą Jonas Paulius II susitiko su Lietuvos jaunimu Dariaus ir Girėno stadione. Susitikimą įvedė arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, tuometinis Kauno vyskupas augzilijaras. Jaunimas išgyveno jaudinančių momentų, kai popiežius papamobiliu atvažiavo į stadioną, kai uždegė žvakę ragindamas jaunimą atnaujinti pasiryžimą būti „šviesos vaikais“, kai pakilęs nuo sosto pasveikino negalios kamuojama mergaitę, dalyvavusią dialoge su popiežiumi apie laisvę ir atsakomybę, žmogaus, kaip Dievo atvaizdo, orumą ir laikmečio prieštaravimus, vienijamus Kristaus meilės. Šventojo Tėvo palyda tada stebėjosi, kad dešimtys tūkstančių susitikimo dalyvių nepabūgo lietaus ir šalto oro, nesiskirstė, tačiau pagal planą tęsė programą. Šventasis Tėvas netgi pajuokavo, kad lietingą orą „užsakė“ pats jaunimas („Ne“ – sušuko popiežiui jaunimas iš minios), nes į susitikimą atsinešė skėčius, ką anot popiežiaus paprastai daro visada išmintingi vyskupai. „Jonai Pauliau, mes su tavimi!“ – skandavo jaunimas ir popiežius atsakė „Ir aš jus myliu!“.
Šventojo Tėvo kalba Lietuvos jaunimui: RealAudioMP3

Brangusis Lietuvos jaunime!

1. Kaip troškau šio susitikimo! Štai pagaliau esu su jumis, Evangelijos keliaunininkas. Kaip Petras, ateinu skelbti Kristaus, jūsų padrąsinti, kad sektumėte pėdomis To, kuris duoda vienintelę tikrąją viltį. Ateinu kartu su jumis tarti šių žodžių: „Tiktai Tu, Viešpatie, turi amžinojo gyvenimo žodžius“ (Jn 6, 69).

Kristus nori, kad jūs būtumėte laimingi! Todėl ir Popiežius trokšta, kad būtumėte laimingi. Jis ateina Kristaus vardu parodyti tikrojo džiaugsmo kelią.

Tad su pasitikėjimu žvelgiu į priekį! Jau baigėsi ilgi pagrindinių žmogaus laisvių suvaržymo metai. Dabar jūsų Šalis, nors ir ne be vargo, žengia į ramesnę ateitį. Kur viešpatavo patvaldystė, dabar atsiveria vartai į atsakomybę, laisvę; kur vyravo nepasitikėjimas artimu, bręsta supratimas ir pakantumas; kur buvo stengiamasi materializmu nuslopinti tikėjimą, vėl religijai atsiveria laisvė, kuri skatina pagarbą ve vien tik Dievui, bet taip pat ir žmogui.

Lietuvos jaunime! „Atidarykite duris Kristui!“ Būkite pirmieji šaukliai naujosios evangelizacijos, kurios dabar taip stinga jūsų Tėvynei, Europai ir visam pasauliui! Kristus pažįsta žmogaus širdį, pažįsta kiekvieno jūsų širdį. Kristus jus pažįsta ir myli. Vien tik Jis gali visiškai patenkinti esminius žmogaus dvasios poreikius ir troškimus.

Evangelija, ši tikro atsinaujinimo ir vilties naujiena, tebėra svarbi kiekvienai epochai ir kiekvienam asmeniui. Priimkite ją kaip išganymo dovaną. Paverskite ją kasdienio gyvenimo norma. Ją skelbkite ir liudykite. Būkite Kristaus liudytojai!

2. Veltui ieško laimės tie, kurie paiso vien tik savęs ir klausosi klaidingų pranašų balso, eina vartotojiškumo ir pašlijusios dorovės keliu, egoizmą laiko gyvenimo būdu, abejingi religijai. Veltui kai kurie ieško laimės ir skaudžiai nusivilia, tikėdamiesi ją rasti sektose, kurios žaidžia su žmogumi, siūlo egzotikos ir magijos pokštus. Be to, čia proga prisiminti nevaisingą sinkretizmą, kuris iš Evangelijos pasiskolina tik kai kurias mintis, o kitų visai nepaiso, arba tas totalines ideologijas, kurios kėsinasi nubrėžti visa apimantį būties vaizdą, be būtino ir išganingo ryšio su Dievu ir amžinu Jo valios planu.

Nuo šių klystkeliuose augančių medžių nuraškyti vaisiai tučtuojau baisiai apkarsta. Kai kurie šiuolaikinio jaunimo bruožai, - sakykim, narkotikų platinimas ir vartojimas, dirbtinio rojaus paieškos, sekso ir pornografijos turgus, nepilnamečių savivalė ir nusikaltimai, rasizmo siautėjimas, savižudystės, - slepia gilią ir siaubingą tuštumą, vertybių krizę, kuri neišvengiamai veda į moralinę suirutę.

Kas galės būčiai įkvėpti prasmę, jei ne Tas, kuris vienintelis turi amžinojo gyvenimo žodžius (plg. Jn 6, 68)? Kas geriau, jei ne Kristus, atidavęs už žmogų savo gyvybę, gali pasakyti, kur rasti tikrosios laimės kelią?

3. Visais laikais jaunimas yra vilties, ateities, veržlumo, jėgos, ieškojimų, lavinimosi troškulio matas. Lietuvoje, taip pat ir kitose šalyse, kurios taip ilgai buvo pasmerktos tam pačiam ateizmo utopijos ir neseniai pasibaigusiam nužmoginimo išbandymui, žodis „jaunimas“ primena ypatingą atsakomybę. Tavęs, Lietuvos jaunime, laukia sunkus, bet garbingas uždavinys: ne nuo langų, bet nuo pamatų pastatyti savo krašto ateitį.Bažnyčia žengia išvien su jumis. Ji dalijasi išbandymais ir sunkių ieškojimų viltimis (plg. Gaudium et Spes, 1). Ji visų pirma siūlo amžinąjį išganymo Žodį - Evangeliją.

Nesibaiminkit prašyti kunigų krikščioniškosios tiesos duonos, to dvasinio maisto, kuris priklauso jums, ir jų miela pareiga yra jus pasotinti. Nebijokite ieškoti Dievo ir Jo tiesos. Jau Augustinas, prieš savo atsivertimą širdyje jautęs nuodėmės svorį ir Dievo alkį, pastebėjo, jog žmogaus širdis nerimsta tol, kol nesuranda poilsio Dievuje (plg. Išpažinimai, 1, 1, 1). Šventojo Rašto, ypač Naujojo Testamento, ir neseniai išleisto naujojo Katalikų Bažnyčios Katekizmo skaitymas gali nušviesti ir pakreipti visą jūsų gyvenimą.

4. Lietuvos ir Baltijos kraštų jaunime! Savo būties gelmėse puoselėkite Dievo Žodį. Visada atsiminkite, kad, kaip tiksliai nurodo Katalikų Bažnyčios Katekizmas, „krikščioniškasis tikėjimas…nėra Knygos religija. Krikščionybė yra Dievo „Žodžio“ religija. Tatai ne koks vienas užrašytas, nebylus, bet įsikūnijęs ir gyvas Žodis“ (KBK, nr. 108).

Pirmutinė jūsų pareiga - pagilinkit asmeninį ryšį su Kristumi skaitydami Evangeliją, apmąstydami išganymo paslaptis ir melsdamiesi. Kai žmogus susitinka su Kristumi, Jo klausosi ir su Juo kalbasi, priartėja prie Dievo ir tampa „artimas“ savo broliams.

Meilė, draugystė, bičiulystė, pareiga, vyras, moteris, vedybos, darbas, duona, džiaugsmas - šie žodžiai, tariami ir vertinami krikščionišku požiūriu, gauna naują prasmę ir gylį. Kai šie ir kiti panašūs kasdienėje šnekoje pasitaiką žodžiai įgis naują, artimai su Evangelijos dvasia susijusią reikšmę, visuomenė, kurios jūs trokštate, iš tikrųjų gali atsinaujinti.

5. Be to, Bažnyčia nori parengti jums dirvą pokalbiui ir suteikti galimybę auklėtis. Po sunkių ir ganėtinai rizikingų metų parapijos ir kitos bažnytinės įstaigos deda pastangas, - sykiais itin vargingai, - ieško progų susitikimams, kur žmonės galėtų augti kaip asmenybės ir kaip bendruomenės nariai. Jau ženklūs Lietuvoje ir įvairūs dvasiniai judėjimai, kurie neretai yra kaip įžanga, o kartais kaip Vatikano II Susirinkimo vaisius. Ganytojų atidžiai ir rūpestingai vadovaujami, tokie judėjimai, bendrijos gali tapti rimta parama brandinant lietuvių jaunimą žmogiškąja ir dvasiškąja prasme.

Žvelkite su pasitikėjimu ir būkite pasirengę priimti tokias Apvaizdos progas, kurios padeda išauklėti visapusiškai stiprias asmenybes ir įsitikinusius krikščionis, kad šie kuo sparčiau plėstų Bažnyčios veiklą. Būkite pasirengę tapti tokiais vyrais ir tokiomis moterimis, kokiais jūs patys norėtumėte, kad būtų kiti: sąžiningi, dori, teisingi, draugiški, paslaugūs, ryžtingi, jautrūs kitiems labiau nei sau, mylintys laisvę, - kaip sąžinės išmėginimą, bet ne kaip progą pasireikšti egoizmui, - pasišventę darbui, trokštą prisiimti atsakomybę.

6. Be kita ko, Bažnyčioje jūs turite Sakramentus, kurie yra Kristaus padovanotojo naujo gyvenimo šaltiniai. Ypač pradiniai krikščioniškojo gyvenimo sakramentai - Krikštas, Sutvirtinimas, Eucharistija, - taip pat Susitaikinimas ir Santuoka gali jums padėti dvasinio gyvenimo kelyje.

Gerai žinomi sunkumai, - laimė, jie jau praeityje, - daugeliui iš jūsų sukliudė priimti Sutvirtinimo sakramentą, kuris sustiprina Krikštu išpažintą tikėjimą. Dabar pats geriausias metas žengti šį įpareigojantį ir reikšmingą žingsnį.

Didžiulę pagalbą jūsų dvasiniame kelyje gali duoti Susitaikinimo sakramentas. Šiandien į šį sakramentą didžiuma nepatikliai žvelgia ir jo šalinasi. Jie nuodėmę laiko vien bažnytine sąvoka ir stengiasi save įtikinti, jog tai atgyvena. Iš tikrųjų nuodėmė yra gili antropologinė sąvoka, ir žmogus iš tikrųjų savęs nepažįsta, jei savyje nepripažįsta nuodėmės. Šventasis Jonas šitaip yra pasakęs: „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos“ (1 Jn 1, 8).

Susitaikinimo sakramente Kristus ateina mūsų išvaduoti iš slegiančios nuodėmės. Per tą atlaidumą, kurį Jis mums suteikia šiuo sakramentu, kiekvienas galime pajusti tikrąjį išlaisvinimą. Jaunuoliai, jei norite suprasti, ką reiškia vidinis išlaisvinimas ir tikrasis džiaugsmas, neužmirškite Susitaikinimo sakramento. Jame slypi nesibaigiančios dvasinės jaunystės paslaptis.

7. Brangūs jaunuoliai! Jūs galite pasikliauti Bažnyčia. Tačiau ir Bažnyčia kliaujasi jumis. Be jūsų įkarščio ir veržlumo džiaugsmas ir ryžtas Kristaus sužieduotinės veide silpniau spindėtų.

Bažnyčios ir visuomenės istorijoje jūs esate niekados neužbaigto ir tik vienam Dievui tepažįstamo spalvingo kilimo raštai. Jūs patys esate Bažnyčia! Būkite joje veiklūs, stiprūs, kupini šventos liepsnos. Krikšto galia jūs esate pašaukti būti aktyviais ir apaštalaujančiais krikščioniškosios bendruomenės nariais, atliekančiais gailestingumo darbus ir ieškančiais šventumo.

Išgirdę Viešpaties balsą, kuris nesiliauja kvietęs darbininkus į savo vynuogyną, kai kas iš jūsų nuspręs - tvirtai tikiu - tarnauti Bažnyčiai kaip pašventinti Eucharistijos ir sakramentų teikėjai arba kaip Dievui pašvęstojo gyvenimo asmenys. Kiti, eidami reikliu ir krikščioniškam gyvenimui svarbiu keliu, norės sukurti šeimą, palaimintą Moterystės sakramentu - tikrą „namų bažnyčią“. Kai kilniaširdiškai tarnaujate žmogui ir įtikinamai labiau savo gyvenimu nei žodžiu skelbiate Jėzaus Gerąją Naujieną, tada esate Bažnyčia.

Marija - pirmoji tikinčioji - pirmiausia priėmė Žodį, tapusį kūnu. Tapo ne tik Motina, bet ir Jo mokine. Jinai tepadeda jums sekti Jėzumi kiekvieną gyvenimo akimirką, pajusti, kad patys esate Bažnyčia, ir būti gyvais Bažnyčios nariais! Šitaip būsite pasaulio šviesa ir žemės druska: skaisti šviesa ir skalsi druska, kai jūsų Tėvynė atsiveria naujiems taikos ir vilties akiračiams.

Tokių didžiulių ir įpareigojančių gyvenimo uždavinių akistatoje tesustiprina jus mano nuoširdžiausias padrąsinimas ir kasdienė malda. Telaimina ir telydi jus Dievas, telaimina ir telydi visą Lietuvos jaunimą!

Susitikimo pabaigoje Popiežius į jaunimą kreipėsi itališkai:

O dabar keletą žodžių itališkai ir lietuviškai. Jūs parengėte puikią programą. Šia programa išreiškėte visą savo sielą, lietuvišką dvasią. Taip pat išreiškėte savo rūpesčius, kentėjimus, visa, ką turėjo iškęsti jūsų tauta paskutiniais dešimtmečiais, kad atgautų laisvę ir nepriklausomybę. Taigi atnešėte didelę dovaną Popiežiui ir visiems čia dalyvaujantiems vyskupams. Ir šita dovana turi sugrįžti jums. Nes kiekviena dovana praturtina davėją. Jūs taip pat pateikėte ir savo klausimus. Manau, kad tai, ką kartu su arkivyskupu Audriu Bačkiu kalbėjome, ir buvo atsakymas į jūsų klausimus. Dar norėčiau apibendrinti, nes tie jūsų užduoti klausimai yra esminiai. Tai klausimai, apimantys esmines kiekvieno iš mūsų problemas. Kiekvieno žmogaus - tiek seno, tiek jauno, kiekvieno vyro ir kiekvienos moters, kiekvieno jaunuolio ir jaunuolės. Jaunimas ypač jaučia egzistencines problemas.

Norint rasti atsakymą į jūsų iškeltas problemas, pakanka pažvelgti į pirmąją Šventojo Rašto knygą - Pradžios knygą. Ten parašyta, kad žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą. Ir tą atsakymą giliausiai patvirtino Jėzus Kristus: jei Dievas sutvėrė žmogų - vyrą ir moterį - pagal savo paveikslą, šitai patvirtino daugiau nei pakankamai siųsdamas savo Sūnų, kaip vieną iš mūsų. Kristuje yra išsamiausias atsakymas į laisvės ir atsakomybės klausimą. Atsakomybė duoda pilnatvę mūsų laisvei; be atsakomybės mūsų žmogiška laisvė gali virsti dideliu pavojumi, didele grėsme kiekvienam iš mūsų ir aplinkiniams. Taigi nėra pilnutinės laisvės be atsakomybės. Nėra meilės be atsakomybės. Tai sakau atsimindamas savo knygos, parašytos prieš daugelį metų, pavadinimą.

Ir toliau: jeigu žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą ir jei tas paveikslas ir panašumas sutvirtintas Jėzaus Kristaus įsikūnijimu, taigi taip pat kas skausmingiausia - žmogiški kentėjimai, ką išgyvename kartu su likimo nuskriaustaisiais, - taip pat ir čia galime rasti pilnutinį atsakymą į savo klausimus. Jeigu Dievo Sūnus priėmė kryžių, taigi ir mūsų kryžiuose - žmogiškuose, lietuviškuose, jaunatviškuose ir senatvės kryžiuose - slypi paslaptis, išganinga paslaptis, kurią apreiškia Viešpats Jėzus Kristus. Ir tai yra jūsų tikėjimo gyvastingas paveldas, sukauptas lietuviško tikėjimo amžiais, krikščionių tikėjimo amžiais. Noriu palinkėti vyresniajai kartai sugebėti perteikti tą tikėjimą jaunimui. Bet taip pat norėčiau palinkėti ir jaunimui naujai priimti tą tikėjimą ir dalytis juo su vyresniąja karta. Taip šis išganingas apsikeitimas tikėjimu ir Evangelija tarp skirtingų kartų sudarys jūsų tėvynės, krikščioniškos Lietuvos, gyvenimą - ką ir turėtų simbolizuoti šiandien uždegtos žvakės lietuvių jaunuolių iš visų vyskupijų rankose.

Baigdamas norėčiau ir jums užduoti vieną klausimą. Jūs suplanavote ir parengėte nuostabų susitikimą su Popiežiumi ir savo vyskupais, bet nežinau, ar buvote numatę šio susitikimo programoje ir lietų? Ar buvote numatę? (Ne! - jaunimo balsai.) Bet man atrodo, kad jūs numatėte, nes kitaip nepaaiškintum, kodėl visi susirinkote su skėčiais? Ne tik vyskupai, kurie visada yra išmintingi, bet ir jūs, jaunimas, numatydami lietų, atsinešėte skėčius…

Taigi šiandien užteks. Dar kartą jums dėkoju, linkiu jums Viešpaties palaimos, linkiu jums vis brandesnės ir vaisingesnės ateities, jums, čia susirinkusiems, jūsų šeimoms ir jūsų Tėvynei. Ir sakau jums: „Garbė Jėzui Kristui!“ (Kalba jaunimui Kaune, Dariaus ir Girėno stadione, 1993 m. rugsėjo 6 d., pirmadienis)







All the contents on this site are copyrighted ©.