Jonas Paulius II Lietuvoje. Trečioji diena – pirmadienis, 1993 rugsėjo 6
Trečioji diena - pirmadienis, rugsėjo 6. Popiežius Jonas Paulius II Kaune: Mišios
Santakoje; susitikimas ir pietūs su Vyskupų Konferencijos nariais; susitikimas su
Lietuvos jaunimu. Mišiose Santakoje pirmadienio priešpietį dalyvavo per
300 000 žmonių. Šventojo Tėvo homilija:
1. „Atsiųsk,
Viešpatie, savo Dvasią ir atnaujinki žemės veidą“.
Šios dienos Mišių atliepiamoji
psalmė skelbia Kūrėjo garbę. Regimasis ir neregimasis pasaulis yra Dievo liudytojai.
Jį ypatingai liudija „žemės veidas“, kuris visad ritmiškai atsinaujina. Metų laikai
žemę taip parengia, kad įdirbta ji subrandintų visus žmogaus gyvenimui reikalingus
vaisius. Todėl žmogus iš kartos į kartą yra susijęs su žeme.
Šiandien giedodami
minėtąją psalmę, šlovinančią Dvasią Kūrėją, norim padėkoti jūsų žemei, kad ji tapo
tėvyne kartų kartoms. Žemė yra žmonių tėvynė!
2. Žemės veidas atsinaujina žmogaus
pastangomis. Dievas, sukūręs žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą, žemę jam atidavė
kaip palikimą. Jis, Dievo kūrinių paveldėtojas, ją valdo ir savo proto bei valios
jėga iš jos semiasi vis naujų gėrybių. Žmogus padeda atnaujinti žemės veidą. Deja,
jis tą žemės veidą taip pat sugeba sudarkyti ir sunaikinti. Šitai parodo karai ir
ekologinės nelaimės, atnešančios žmonijai ir aplinkai tiek skaudžių pasekmių.
Argi
Kūrėjas žemės neatidavė žmonėms ir tautoms kaip nuosavybės, kad šie ją rūpestingai
ir stropiai saugotų?
Taigi žmogaus dėka žemės veidas atsinaujina. Atsinaujina
tiek, kiek žmogaus dvasia paklūsta Dievo Dvasiai - Tiesos ir Meilės Dvasiai.
3.
Šiandien, mano viešnagės pas jus metu, brangūs Broliai ir Seserys, trokštu su jumis
pabūti Vakarienbutyje, kur Kristus apaštalams pažada atsiųsti Šventąją Dvasią Globėją.
Jis
sako: „O Globėjas (…), kurį mano vardu Tėvas atsiųs, - jis išmokys jus visko ir viską
primins, ką esu jums pasakęs“ (Jn 14, 26).
Kristus žmonijai paskelbė Tiesos
pilnatvę. Tačiau - išganymo plane - reikia Šventosios Dvasios patepimo, kad ši tiesa
paliestų žmogaus protą ir širdį, leistų atnaujinti žemės veidą.
Patepimas reiškia
atnaujinimą ir jėgą. Savo Kryžiumi ir Prisikėlimu Kristus apaštalams ir visai Bažnyčiai,
mums ir visiems laikams paliko tą jėgą - Tiesos jėgą.
Šia jėga Kristus visuomet
pasilieka su mumis. Atėjęs pas mus, lieka per Šventąją Dvasią. Ateina pas mus ir lieka
mumyse kartu su Tėvu - savo ir mūsų Tėvu. Štai kodėl visada galime melstis „Tėve mūsų“.
4.
„Atsiųsk Šventąją Dvasią - ir atnaujinki žemės veidą!“ Šis kreipinys itin svarbus
šiuo metu, kai jūsų žemės sūnūs ir dukterys, taip pat ir kaimyninės broliškos tautos
jaučia būtiniausią poreikį iš pagrindų atnaujinti savo visuomeninį, šeimų, asmeninį
ir tautinį gyvenimą.
Štai kodėl šventosios liturgijos žodžiai skamba dar garsiau:
„O
Dvasia, Viešpatie, nuženk, savųjų sielose gyvenk, pripilk malonių iš dangaus krūtinę
tikinčio žmogaus“.
Pripildyk malonių krūtinę! Pripildyk sklidinai žmogaus „širdį“,
kuri yra Šventosios Dvasios šventykla. Tiktai dėka žmogaus „širdies“, kurią aplanko
tiesos ir meilės jėga, tegali atsinaujinti žemė.
5. „O Dvasia, Viešpatie, nuženk…“
Šiais
žodžiais meldžiamės per Sutvirtinimo sakramentą. To paties prašom per Jungtuves. Lygiai
taip maldaujame ir per Kunigystės šventimus: „Dvasia, Viešpatie, ateik“.
Ką
tik girdėjome apaštalo Pauliaus žodžius, kuriais jis skatina gyventi pagal savo pašaukimą,
į kurį esame pakviesti (plg. Ef 4, 1).
Kiekvieno krikščionio pašaukimas - liudyti
Kristų visu savo gyvenimu. Visų pirma liudyti Kristų asmeniniu gyvenimu: turime jį
nuoširdžiai derinti prie Evangelijos, paklusti visiems dieviškiems įsakymams, kiekvienu
metu elgtis taip, kaip moko Viešpats. Tai visų krikščionių pašaukimas, tačiau jis
ypač svarbus sutuoktiniams, - mat šeima yra pirmoji „namų Bažnyčia“, kur prasideda
naujosios kartos evangelizacija.
Šitai dar svarbiau kunigams - Dievo tautos
ganytojams, sakramentiškai suvienytiems su Kristumi, Geruoju Ganytoju.
6. Šiandieniu
Lietuvos istorijos tarpsniu kaip niekad svarbu, kad Šventosios Dvasios apšviesta visa
krikščioniškoji Bendruomenė suvoktų uždavinį ir pasiuntinybę. Kiekvienas asmeniškai
yra kviečiamas liudyti Kristų, bet šis kvietimas skirtas ir visai Dievo tautai, -
galime sakyti, kad tikinčiųjų atsakomybė yra bendruomeninė.
Visus kuo nuoširdžiausiai
sveikinu: jūsų Arkivyskupą Kardinolą Vincentą Sladkevičių, atvykusius Bažnyčios Vadovus,
Kunigus, Vienuolius ir Vienuoles. Sveikinu į apaštalinį darbą įsijungusius pasauliečius.
Sveikinu Vyriausybės atstovus ir visus, kurie norėjo pabūti su mumis.
Brangūs
Broliai ir Seserys! Viešpats laukia jūsų bendros apaštalinės veiklos, kuri visiems
atvertų Evangelijos naujieną. Užtat būtina ugdyti tikėjimą giliu Šventojo Rašto pažinimu,
asmenine ir liturgine, nuolatine karšta malda. Šiam jūsų tikslui pasitarnaus maldos
grupių, apaštalavimo Judėjimų, Bendrijų parama ir pagalba. O labiausiai jus, Pasauliečiai,
norėčiau pakviesti - drąsiai ir tvirtai pasitikint Dievu - imtis ypatingos apaštalinės
atsakomybės Bažnyčioje ir įvairiose visuomeninio gyvenimo srityse. Viešpaties Dvasia
palaikys jūsų jėgas, pašvęstas Dievo Karalystei.
7. Jėzus byloja: „Jei kas
mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“
(Jn 14, 23).
Broliai Seserys! Sykiu pasimelskime, kad Švenčiausioji Trejybė
apsigyventų mūsų širdyse. Lūpos kalba iš širdies apstumo. Iš jo taip pat gimsta Kristaus
Evangelijos darbai.
O, kaip reikia to dieviško širdies apstumo, kad jumyse
galėtų atgyti Evangelijos tiesa!
Visų Lietuvos dukterų ir sūnų žodžiai ir darbai
tegul tampa „naująja evangelizacija“. Nauja ne turiniu, kuris visad lieka tas pats
- tai dėl žmonijos išganymo mirusio ir prisikėlusio Kristaus skelbimas, - bet nauja
savo metodais ir būdais, gebančiais atsakyti į mūsų laiko poreikius. Kad atsinaujintų
viso jūsų krašto „veidas“, su tikėjimo įkarščiu tarkime:
„Ateik, Šventoji Dvasia,
ateik ir atnaujink žemės veidą!“ Amen!
Popiežius kreipėsi italų kalba:
Norėčiau
padėkoti Šv. Apvaizdai už šią dieną, už tą eucharistinį susitikimą, už tą šv. Mišių
auką Kaune.
Kai tik buvau paskirtas į Petro Sostą, galvojau apie mūsų Motiną
Aušros Vartų Mergelę, ir šiandien turiu padėkoti mūsų Motinai, kuri mane vedė iki
Kauno.
Ir noriu mūsų Švč. Motinos akivaizdoje padėkoti Dievui Tėvui, Sūnui
ir Šv. Dvasiai už jūsų tikėjimą, kurį jūs išsaugojote ir apgynėte per sunkius laikus.
Dėkoju
už šį lietuvių tautos tikėjimą, už jūsų Kunigų, jūsų Vyskupų, jūsų Kardinolo tikėjimą,
jis yra didelis tikėjimo ir meilės Kristuje, Dievo tautos meilės liudytojas.
Būdamas
tarp jūsų, dėkoju ir aukoju šv. Mišių auką kartu su jumis. Ačiū jums už jūsų dalyvavimą,
už jūsų maldą, už mano priėmimą čia, šioje gražioje eucharistinės Aukos aikštėje,
ir visame mieste, kur daug žmonių manęs laukė ir mane sveikino. Esu dėkingas ir visa
tai jaučiu kaip to nugalinčio tikėjimo išraišką, kaip šio tikėjimo pergalę, kuri pasireiškia
jumyse.
Linkiu jums, kad šis tikėjimas visada būtų jūsų galia, kuria galėtumėte
dvasiškai ir išoriškai atkurti savo tėvynę, savo gyvenimą, savo lietuviškąjį ir krikščioniškąjį
identitetą, Šv. Bažnyčios, mūsų Motinos, Europos ir žmonijos labui. (Homilija Kauno
santakoje, 1993 m. rugsėjo 6 d., pirmadienis)
*/*/*
Po
Mišiu Santakoje popiežius Jonas Paulius II pietavo su Lietuvos Vyskupu konferencijos
nariais Kauno arkivyskupo rumuose. Pietu metu pasake kalba, ypac akcentavo naujojo
evangelizavimo svarba, kviete plesti kunigijos atnaujinimo
ir pasaulieciu apaštalavimo pastoracija (Garso irašo nera):
Gerbiamieji
Broliai Vyskupai!
1. Tebūna jums malonė bei ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir
Viešpaties Jėzaus Kristaus!“ (Rom 1, 7).
Šiomis dienomis nepaprastai džiaugiuosi,
kad pagaliau išsipildė nuo pat mano Pontifikato pradžios puoselėta svajonė - atvykti
pas jus ir Lietuvos tikinčiuosius, Šventajam Sostui „semper fidelis“ - „visad ištikimą“
Tautą, kai bus atkurta religinė laisvė ir gerbiamos žmogaus teisės.
Vos tik
prieš kelis mėnesius, per „ad limina“ vizitą, išreiškiau viltį ir minėjau apie gyvą
susidomėjimą, su kuriuo seku jūsų mylimo Krašto religinį atgimimą.
Štai nūn,
Lietuvos žemėje, kartoju tai, ką anuomet turėjau progos pasakyti. Visų pirma noriu
paskatinti jus teikti pirmenybę jūsų bendruomenių evangelizacijai vis kruopštesne
ir dabarties reikalavimus atitinkančia katecheze.
Po pusės amžiau tylos apie
Dievą ir bažnytinio gyvenimo prievartinio apribojimo vien tik apeigine veikla Bažnyčios
viduje Lietuvos tikintieji, be abejonės, trokšte trokšta pagilinti savo tikėjimą.
Šiam tikslui labai padės neseniai išspausdintas „Katalikų Bažnyčios Katekizmas". Jis
autoritetingai supažindina su visu krikščioniškuoju mokslu pagal Vatikano II Susirinkimo
dvasią.
Toks Evangelijos skelbimo atnaujinimas bus ypač pravartus šiuo opiu
istorijos laikotarpiu. Po pragaištingos marksistinės ideologijos įtakos lietuvių tauta
dabar susiduria su kitokio pobūdžio kultūra, iš pirmo žvilgsnio ne tokia įžūlia, bet
išties nė kiek ne mažiau klastinga, - jinai kiaurai persmelkta praktinio materializmo,
kuris sėlina prie pačių religinės patirties šaknų.
2. Brangūs Broliai Vyskupai!
Naujosios evangelizacijos sėkmę nulems jau sėkmingai Lietuvoje pradėtos dvi pastoracinio
darbo kryptys - kunigijos atnaujinimas ir pasauliečių rengimas.
Negalime pamiršti,
kad viena didžiausių blogybių, patirtų anais okupacijos ir persekiojimo metais, buvo
kunigų izoliacija. Dėl to kunigai ilgą laiką neturėjo tinkamų ugdymo sąlygų. Tokias
spragas iš tikrųjų dera ištaisyti. Tinkamai atsinaujinti padės dvasinės lavybos ir
susitelkimai, nuolatinis ugdymas, pasidalijimas geriausia pastoracine patirtimi, taip
pat ir tarptautine, bendravimas su naujais bažnytiniais judėjimais. Visa tai duos
daug naudos asmeniniam kunigų gyvenimui ir jų ganytojiškai veiklai. Ne mažiau svarbus
būsimųjų kunigų rengimas. Turi būti įvykdyta tinkama Seminarijų reforma pagal Susirinkimo
ir vėlesnių Bažnyčios dokumentų nurodymus.
Be to, vienas iš skubiausiai spręstinų
naujosios evangelizacijos uždavinių - duoti naują postūmį pasauliečių apaštalavimui.
Jis gerai žinomais laisvės varžymo metais Lietuvoje buvo beveik visai nutrauktas,
o tuo tarpu Visuotinėje Bažnyčioje plėtojosi daug vilčių teikianti pasauliečių veikla.
Pašauktų
aktyviai dalyvauti bažnytiniame gyvenime ir savitu, nepakeičiamu būdu duoti savo liudijimą
visuomenėje pasauliečių atsakomybė remiasi Krikštu. Ši atsakomybė augs, kai katalikai
pasauliečiai kuo tobuliau suvoks Evangelijos reikalavimus. Be jokios abejonės, Lietuvos
katalikiškoms Bendruomenėms daug padės bendravimas su bažnytinės vadovybės pripažintais
ir jau visame pasaulyje paplitusiais pasauliečių judėjimais. Jie savo gyvumu ir veikla
prieš Susitikimą ir po jo nemažai prisidėjo prie krikščioniško gyvenimo atnaujinimo.
Tatai duos naudos visiems: jaunimui, besirenkančiam savo pašaukimą; suaugusiems, pašauktiems
būti pasitikėjimo vertais liudytojais visuomenėje; šeimoms, kurios vis labiau turi
tapti „namų bažnyčiomis“; visai lietuvių tautai. Ji pamatys su nauju ryžtu skelbiamų
krikščioniškųjų vertybių gyvybingumą darbo, mokslo, universitetinio gyvenimo, visuomeninės
ir politinės veiklos srityse.
3. Brangūs Broliai Vyskupai! Per Lietuvos Karalienės,
taip lietuvių tautos gerbiamos Švenčiausiosios Mergelės, rankas pavedu Viešpačiui
šiuos linkėjimus, kuriems, žinau, jūs visiškai pritariate. Pavedu iš visos širdies
ir dar kartą dėkoju tiek už daugkartinį jūsų, ypač gerbiamo Kardinolo Vincento Sladkevičiaus
kvietimą, tiek ir už malonų priėmimą per šią mano ganytojinę kelionę. Pažadu nuolat
atminti jus maldoje.
Kuo širdingiausiai laiminu kiekvieną iš jūsų ir visus
brangiosios Lietuvos tikinčiuosius. (Kalba Lietuvos vyskupams Kaune, 1993 m.
rugsėjo 6 d., pirmadienis)
*/*/*
Privačiai aplankęs
Kauno katedrą Jonas Paulius II susitiko su Lietuvos jaunimu Dariaus ir Girėno stadione.
Susitikimą įvedė arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, tuometinis Kauno vyskupas
augzilijaras. Jaunimas išgyveno jaudinančių momentų, kai popiežius papamobiliu atvažiavo
į stadioną, kai uždegė žvakę ragindamas jaunimą atnaujinti pasiryžimą būti „šviesos
vaikais“, kai pakilęs nuo sosto pasveikino negalios kamuojama mergaitę, dalyvavusią
dialoge su popiežiumi apie laisvę ir atsakomybę, žmogaus, kaip Dievo atvaizdo, orumą
ir laikmečio prieštaravimus, vienijamus Kristaus meilės. Šventojo Tėvo palyda tada
stebėjosi, kad dešimtys tūkstančių susitikimo dalyvių nepabūgo lietaus ir šalto oro,
nesiskirstė, tačiau pagal planą tęsė programą. Šventasis Tėvas netgi pajuokavo, kad
lietingą orą „užsakė“ pats jaunimas („Ne“ – sušuko popiežiui jaunimas iš minios),
nes į susitikimą atsinešė skėčius, ką anot popiežiaus paprastai daro
visada išmintingi vyskupai. „Jonai Pauliau, mes su tavimi!“ – skandavo jaunimas
ir popiežius atsakė „Ir aš jus myliu!“. Šventojo Tėvo kalba Lietuvos jaunimui:
Brangusis
Lietuvos jaunime!
1. Kaip troškau šio susitikimo! Štai pagaliau esu su jumis,
Evangelijos keliaunininkas. Kaip Petras, ateinu skelbti Kristaus, jūsų padrąsinti,
kad sektumėte pėdomis To, kuris duoda vienintelę tikrąją viltį. Ateinu kartu su jumis
tarti šių žodžių: „Tiktai Tu, Viešpatie, turi amžinojo gyvenimo žodžius“ (Jn 6, 69).
Kristus
nori, kad jūs būtumėte laimingi! Todėl ir Popiežius trokšta, kad būtumėte laimingi.
Jis ateina Kristaus vardu parodyti tikrojo džiaugsmo kelią.
Tad su pasitikėjimu
žvelgiu į priekį! Jau baigėsi ilgi pagrindinių žmogaus laisvių suvaržymo metai. Dabar
jūsų Šalis, nors ir ne be vargo, žengia į ramesnę ateitį. Kur viešpatavo patvaldystė,
dabar atsiveria vartai į atsakomybę, laisvę; kur vyravo nepasitikėjimas artimu, bręsta
supratimas ir pakantumas; kur buvo stengiamasi materializmu nuslopinti tikėjimą, vėl
religijai atsiveria laisvė, kuri skatina pagarbą ve vien tik Dievui, bet taip pat
ir žmogui.
Lietuvos jaunime! „Atidarykite duris Kristui!“ Būkite pirmieji šaukliai
naujosios evangelizacijos, kurios dabar taip stinga jūsų Tėvynei, Europai ir visam
pasauliui! Kristus pažįsta žmogaus širdį, pažįsta kiekvieno jūsų širdį. Kristus jus
pažįsta ir myli. Vien tik Jis gali visiškai patenkinti esminius žmogaus dvasios poreikius
ir troškimus.
Evangelija, ši tikro atsinaujinimo ir vilties naujiena, tebėra
svarbi kiekvienai epochai ir kiekvienam asmeniui. Priimkite ją kaip išganymo dovaną.
Paverskite ją kasdienio gyvenimo norma. Ją skelbkite ir liudykite. Būkite Kristaus
liudytojai!
2. Veltui ieško laimės tie, kurie paiso vien tik savęs ir klausosi
klaidingų pranašų balso, eina vartotojiškumo ir pašlijusios dorovės keliu, egoizmą
laiko gyvenimo būdu, abejingi religijai. Veltui kai kurie ieško laimės ir skaudžiai
nusivilia, tikėdamiesi ją rasti sektose, kurios žaidžia su žmogumi, siūlo egzotikos
ir magijos pokštus. Be to, čia proga prisiminti nevaisingą sinkretizmą, kuris iš Evangelijos
pasiskolina tik kai kurias mintis, o kitų visai nepaiso, arba tas totalines ideologijas,
kurios kėsinasi nubrėžti visa apimantį būties vaizdą, be būtino ir išganingo ryšio
su Dievu ir amžinu Jo valios planu.
Nuo šių klystkeliuose augančių medžių nuraškyti
vaisiai tučtuojau baisiai apkarsta. Kai kurie šiuolaikinio jaunimo bruožai, - sakykim,
narkotikų platinimas ir vartojimas, dirbtinio rojaus paieškos, sekso ir pornografijos
turgus, nepilnamečių savivalė ir nusikaltimai, rasizmo siautėjimas, savižudystės,
- slepia gilią ir siaubingą tuštumą, vertybių krizę, kuri neišvengiamai veda į moralinę
suirutę.
Kas galės būčiai įkvėpti prasmę, jei ne Tas, kuris vienintelis turi
amžinojo gyvenimo žodžius (plg. Jn 6, 68)? Kas geriau, jei ne Kristus, atidavęs už
žmogų savo gyvybę, gali pasakyti, kur rasti tikrosios laimės kelią?
3. Visais
laikais jaunimas yra vilties, ateities, veržlumo, jėgos, ieškojimų, lavinimosi troškulio
matas. Lietuvoje, taip pat ir kitose šalyse, kurios taip ilgai buvo pasmerktos tam
pačiam ateizmo utopijos ir neseniai pasibaigusiam nužmoginimo išbandymui, žodis „jaunimas“
primena ypatingą atsakomybę. Tavęs, Lietuvos jaunime, laukia sunkus, bet garbingas
uždavinys: ne nuo langų, bet nuo pamatų pastatyti savo krašto ateitį.Bažnyčia žengia
išvien su jumis. Ji dalijasi išbandymais ir sunkių ieškojimų viltimis (plg. Gaudium
et Spes, 1). Ji visų pirma siūlo amžinąjį išganymo Žodį - Evangeliją.
Nesibaiminkit
prašyti kunigų krikščioniškosios tiesos duonos, to dvasinio maisto, kuris priklauso
jums, ir jų miela pareiga yra jus pasotinti. Nebijokite ieškoti Dievo ir Jo tiesos.
Jau Augustinas, prieš savo atsivertimą širdyje jautęs nuodėmės svorį ir Dievo alkį,
pastebėjo, jog žmogaus širdis nerimsta tol, kol nesuranda poilsio Dievuje (plg. Išpažinimai,
1, 1, 1). Šventojo Rašto, ypač Naujojo Testamento, ir neseniai išleisto naujojo Katalikų
Bažnyčios Katekizmo skaitymas gali nušviesti ir pakreipti visą jūsų gyvenimą.
4.
Lietuvos ir Baltijos kraštų jaunime! Savo būties gelmėse puoselėkite Dievo Žodį. Visada
atsiminkite, kad, kaip tiksliai nurodo Katalikų Bažnyčios Katekizmas, „krikščioniškasis
tikėjimas…nėra Knygos religija. Krikščionybė yra Dievo „Žodžio“ religija. Tatai ne
koks vienas užrašytas, nebylus, bet įsikūnijęs ir gyvas Žodis“ (KBK, nr. 108).
Pirmutinė
jūsų pareiga - pagilinkit asmeninį ryšį su Kristumi skaitydami Evangeliją, apmąstydami
išganymo paslaptis ir melsdamiesi. Kai žmogus susitinka su Kristumi, Jo klausosi ir
su Juo kalbasi, priartėja prie Dievo ir tampa „artimas“ savo broliams.
Meilė,
draugystė, bičiulystė, pareiga, vyras, moteris, vedybos, darbas, duona, džiaugsmas
- šie žodžiai, tariami ir vertinami krikščionišku požiūriu, gauna naują prasmę ir
gylį. Kai šie ir kiti panašūs kasdienėje šnekoje pasitaiką žodžiai įgis naują, artimai
su Evangelijos dvasia susijusią reikšmę, visuomenė, kurios jūs trokštate, iš tikrųjų
gali atsinaujinti.
5. Be to, Bažnyčia nori parengti jums dirvą pokalbiui ir
suteikti galimybę auklėtis. Po sunkių ir ganėtinai rizikingų metų parapijos ir kitos
bažnytinės įstaigos deda pastangas, - sykiais itin vargingai, - ieško progų susitikimams,
kur žmonės galėtų augti kaip asmenybės ir kaip bendruomenės nariai. Jau ženklūs Lietuvoje
ir įvairūs dvasiniai judėjimai, kurie neretai yra kaip įžanga, o kartais kaip Vatikano
II Susirinkimo vaisius. Ganytojų atidžiai ir rūpestingai vadovaujami, tokie judėjimai,
bendrijos gali tapti rimta parama brandinant lietuvių jaunimą žmogiškąja ir dvasiškąja
prasme.
Žvelkite su pasitikėjimu ir būkite pasirengę priimti tokias Apvaizdos
progas, kurios padeda išauklėti visapusiškai stiprias asmenybes ir įsitikinusius krikščionis,
kad šie kuo sparčiau plėstų Bažnyčios veiklą. Būkite pasirengę tapti tokiais vyrais
ir tokiomis moterimis, kokiais jūs patys norėtumėte, kad būtų kiti: sąžiningi, dori,
teisingi, draugiški, paslaugūs, ryžtingi, jautrūs kitiems labiau nei sau, mylintys
laisvę, - kaip sąžinės išmėginimą, bet ne kaip progą pasireikšti egoizmui, - pasišventę
darbui, trokštą prisiimti atsakomybę.
6. Be kita ko, Bažnyčioje jūs turite
Sakramentus, kurie yra Kristaus padovanotojo naujo gyvenimo šaltiniai. Ypač pradiniai
krikščioniškojo gyvenimo sakramentai - Krikštas, Sutvirtinimas, Eucharistija, - taip
pat Susitaikinimas ir Santuoka gali jums padėti dvasinio gyvenimo kelyje.
Gerai
žinomi sunkumai, - laimė, jie jau praeityje, - daugeliui iš jūsų sukliudė priimti
Sutvirtinimo sakramentą, kuris sustiprina Krikštu išpažintą tikėjimą. Dabar pats geriausias
metas žengti šį įpareigojantį ir reikšmingą žingsnį.
Didžiulę pagalbą jūsų
dvasiniame kelyje gali duoti Susitaikinimo sakramentas. Šiandien į šį sakramentą didžiuma
nepatikliai žvelgia ir jo šalinasi. Jie nuodėmę laiko vien bažnytine sąvoka ir stengiasi
save įtikinti, jog tai atgyvena. Iš tikrųjų nuodėmė yra gili antropologinė sąvoka,
ir žmogus iš tikrųjų savęs nepažįsta, jei savyje nepripažįsta nuodėmės. Šventasis
Jonas šitaip yra pasakęs: „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys
save, ir nebūtų mumyse tiesos“ (1 Jn 1, 8).
Susitaikinimo sakramente Kristus
ateina mūsų išvaduoti iš slegiančios nuodėmės. Per tą atlaidumą, kurį Jis mums suteikia
šiuo sakramentu, kiekvienas galime pajusti tikrąjį išlaisvinimą. Jaunuoliai, jei norite
suprasti, ką reiškia vidinis išlaisvinimas ir tikrasis džiaugsmas, neužmirškite Susitaikinimo
sakramento. Jame slypi nesibaigiančios dvasinės jaunystės paslaptis.
7. Brangūs
jaunuoliai! Jūs galite pasikliauti Bažnyčia. Tačiau ir Bažnyčia kliaujasi jumis. Be
jūsų įkarščio ir veržlumo džiaugsmas ir ryžtas Kristaus sužieduotinės veide silpniau
spindėtų.
Bažnyčios ir visuomenės istorijoje jūs esate niekados neužbaigto
ir tik vienam Dievui tepažįstamo spalvingo kilimo raštai. Jūs patys esate Bažnyčia!
Būkite joje veiklūs, stiprūs, kupini šventos liepsnos. Krikšto galia jūs esate pašaukti
būti aktyviais ir apaštalaujančiais krikščioniškosios bendruomenės nariais, atliekančiais
gailestingumo darbus ir ieškančiais šventumo.
Išgirdę Viešpaties balsą, kuris
nesiliauja kvietęs darbininkus į savo vynuogyną, kai kas iš jūsų nuspręs - tvirtai
tikiu - tarnauti Bažnyčiai kaip pašventinti Eucharistijos ir sakramentų teikėjai arba
kaip Dievui pašvęstojo gyvenimo asmenys. Kiti, eidami reikliu ir krikščioniškam gyvenimui
svarbiu keliu, norės sukurti šeimą, palaimintą Moterystės sakramentu - tikrą „namų
bažnyčią“. Kai kilniaširdiškai tarnaujate žmogui ir įtikinamai labiau savo gyvenimu
nei žodžiu skelbiate Jėzaus Gerąją Naujieną, tada esate Bažnyčia.
Marija -
pirmoji tikinčioji - pirmiausia priėmė Žodį, tapusį kūnu. Tapo ne tik Motina, bet
ir Jo mokine. Jinai tepadeda jums sekti Jėzumi kiekvieną gyvenimo akimirką, pajusti,
kad patys esate Bažnyčia, ir būti gyvais Bažnyčios nariais! Šitaip būsite pasaulio
šviesa ir žemės druska: skaisti šviesa ir skalsi druska, kai jūsų Tėvynė atsiveria
naujiems taikos ir vilties akiračiams.
Tokių didžiulių ir įpareigojančių gyvenimo
uždavinių akistatoje tesustiprina jus mano nuoširdžiausias padrąsinimas ir kasdienė
malda. Telaimina ir telydi jus Dievas, telaimina ir telydi visą Lietuvos jaunimą!
Susitikimo
pabaigoje Popiežius į jaunimą kreipėsi itališkai:
O dabar keletą žodžių
itališkai ir lietuviškai. Jūs parengėte puikią programą. Šia programa išreiškėte visą
savo sielą, lietuvišką dvasią. Taip pat išreiškėte savo rūpesčius, kentėjimus, visa,
ką turėjo iškęsti jūsų tauta paskutiniais dešimtmečiais, kad atgautų laisvę ir nepriklausomybę.
Taigi atnešėte didelę dovaną Popiežiui ir visiems čia dalyvaujantiems vyskupams. Ir
šita dovana turi sugrįžti jums. Nes kiekviena dovana praturtina davėją. Jūs taip pat
pateikėte ir savo klausimus. Manau, kad tai, ką kartu su arkivyskupu Audriu Bačkiu
kalbėjome, ir buvo atsakymas į jūsų klausimus. Dar norėčiau apibendrinti, nes tie
jūsų užduoti klausimai yra esminiai. Tai klausimai, apimantys esmines kiekvieno iš
mūsų problemas. Kiekvieno žmogaus - tiek seno, tiek jauno, kiekvieno vyro ir kiekvienos
moters, kiekvieno jaunuolio ir jaunuolės. Jaunimas ypač jaučia egzistencines problemas.
Norint
rasti atsakymą į jūsų iškeltas problemas, pakanka pažvelgti į pirmąją Šventojo Rašto
knygą - Pradžios knygą. Ten parašyta, kad žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą. Ir
tą atsakymą giliausiai patvirtino Jėzus Kristus: jei Dievas sutvėrė žmogų - vyrą ir
moterį - pagal savo paveikslą, šitai patvirtino daugiau nei pakankamai siųsdamas savo
Sūnų, kaip vieną iš mūsų. Kristuje yra išsamiausias atsakymas į laisvės ir atsakomybės
klausimą. Atsakomybė duoda pilnatvę mūsų laisvei; be atsakomybės mūsų žmogiška laisvė
gali virsti dideliu pavojumi, didele grėsme kiekvienam iš mūsų ir aplinkiniams. Taigi
nėra pilnutinės laisvės be atsakomybės. Nėra meilės be atsakomybės. Tai sakau atsimindamas
savo knygos, parašytos prieš daugelį metų, pavadinimą.
Ir toliau: jeigu žmogus
yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą ir jei tas paveikslas ir panašumas
sutvirtintas Jėzaus Kristaus įsikūnijimu, taigi taip pat kas skausmingiausia - žmogiški
kentėjimai, ką išgyvename kartu su likimo nuskriaustaisiais, - taip pat ir čia galime
rasti pilnutinį atsakymą į savo klausimus. Jeigu Dievo Sūnus priėmė kryžių, taigi
ir mūsų kryžiuose - žmogiškuose, lietuviškuose, jaunatviškuose ir senatvės kryžiuose
- slypi paslaptis, išganinga paslaptis, kurią apreiškia Viešpats Jėzus Kristus. Ir
tai yra jūsų tikėjimo gyvastingas paveldas, sukauptas lietuviško tikėjimo amžiais,
krikščionių tikėjimo amžiais. Noriu palinkėti vyresniajai kartai sugebėti perteikti
tą tikėjimą jaunimui. Bet taip pat norėčiau palinkėti ir jaunimui naujai priimti tą
tikėjimą ir dalytis juo su vyresniąja karta. Taip šis išganingas apsikeitimas tikėjimu
ir Evangelija tarp skirtingų kartų sudarys jūsų tėvynės, krikščioniškos Lietuvos,
gyvenimą - ką ir turėtų simbolizuoti šiandien uždegtos žvakės lietuvių jaunuolių iš
visų vyskupijų rankose.
Baigdamas norėčiau ir jums užduoti vieną klausimą.
Jūs suplanavote ir parengėte nuostabų susitikimą su Popiežiumi ir savo vyskupais,
bet nežinau, ar buvote numatę šio susitikimo programoje ir lietų? Ar buvote numatę?
(Ne! - jaunimo balsai.) Bet man atrodo, kad jūs numatėte, nes kitaip nepaaiškintum,
kodėl visi susirinkote su skėčiais? Ne tik vyskupai, kurie visada yra išmintingi,
bet ir jūs, jaunimas, numatydami lietų, atsinešėte skėčius…
Taigi šiandien
užteks. Dar kartą jums dėkoju, linkiu jums Viešpaties palaimos, linkiu jums vis brandesnės
ir vaisingesnės ateities, jums, čia susirinkusiems, jūsų šeimoms ir jūsų Tėvynei.
Ir sakau jums: „Garbė Jėzui Kristui!“ (Kalba jaunimui Kaune, Dariaus ir Girėno
stadione, 1993 m. rugsėjo 6 d., pirmadienis)