Arkivyskupas F. Chullikatt. Ką reiškia krikščioniška „labdaros“ sąvoka?

Rugsėjo 5-ąją Jungtinių Tautų Organizacijos kalendoriuje buvo minima Tarptautinė labdaros diena, „labdarą“ suprantant ne tik kaip materialių gėrybių paskirstymą, bet kaip visus gerus darbus vardan kitų. Data Labdaros dienai pasirinkta neatsitiktinai, tai yra palaimintosios Motinos Teresės mirties diena.

Pripažįstant labdaros vaidmenį lengvinant humanitarines krizes ir žmogišką kančią tautose ir tarp tautų, labdaros organizacijų ir pavienių asmenų, tarp jų ir Motinos Teresės darbą, JTO generalinė asamblėja rugsėjo 5-ąją, Motinos Teresės mirties sukaktį, dedikuoja Tarptautinei labdaros dienai, rašoma JT portale, Šią dieną valstybės, tarptautinės ir regioninės organizacijos, pilietinė visuomenė, nevyriausybinės organizacijos ir pavieniai žmonės kviečiami drąsinti labdarą, per visuomenės ugdymo ir sąmoningumo iniciatyvas.

Tarptautinės labdaros dienos proga arkivyskupas Francis Chullikatt, nuolatinis Šventojo Sosto stebėtojas JTO Niujorke, pateikė apmąstymą apie tai, ką reiškia labdara, geras darbas vardan kito žmogaus krikščioniškoje perspektyvoje.

Šiuolaikiniame pasaulyje, rašo arkivyskupas Chullikatt, nepaisant didžiulio mokslo ir technologijos progreso, milijonai asmenų dar patiria materialų ir dvasinį skurdą. Tačiau dėka komunikacijų, jų pagalbos šauksmas pasiekia kitus. Galima konstatuoti, jog jautrumas stokojantiems ir noras padėti auga.

Popiežius Benediktas XVI buvo nurodęs dvi augančio solidarumo priežastis. Pirma, tai žmogaus įgimtas troškimas mylėti ir būti mylimam, nepriklausomai nuo religijos. Antra, tai krikščioniškas postūmis pasauliui.

Su savo gilesniu meilės suvokimu krikščionybė ženkliai praturtino žmonijos kultūrą. Senovės mąstytojai meilę interpretavo kaip eros, kaip į save nukreiptą impulsą, arba philia, jausminį draugystės matmenį. Krikščionybėje Dievo, kuris yra Meilė, supratimas rodo, kad ir kiekvieno žmogaus egzistencijos motyvas yra meilė, kuri turėtų įgyti aukštesnę formą, tapti agape: savęs dovanojimu kitam. Šiai meilės sampratai nebepakanka nei eros savitiksliškumo, nei philia abipusiškumo. Jai reikia tikro rūpesčio kitu, gal net paaukojant savo gyvybę už kitą. Krikščioniškos meilės (caritas) samprata įsikūnija nukryžiuotame Kristuje, atidavusiame gyvybę už pasaulį.

Nuo pat pradžių Bažnyčia, pagal savo Steigėjo mokymą ir pavyzdį, teikė materialinę ir dvasinę pagalbą stokojančiam ir kenčiančiam. Bažnyčiai tai nėra vien pragmatinė ar filantropinė pagalba kaimynui, tačiau Dievo meilės žmonijai išraiška, už nugaros paliekant filantropijai būdingo paternalizmo riziką. Krikščioniškas geras darbas gimsta iš savęs atidavimo, o ne dėl naudos ar lūkesčių.

Krikščioniška labdaros sąvoka, anot arkivyskupo Chullikatt, yra tarnystė asmens integraliam vystymuisi. Labdaringa veikla mūsų laikais reikalauja aukšto profesionalumo lygio, tačiau vien to nepakanka. Dirbti su žmonėmis taip pat reiškia suprasti, jog asmeniui visada reikia daugiau, nei vien techninės pagalbos ar filantropinio rūpesčio. Krikščioniška perspektyva yra visapusiška, ji nedalija žmogaus į privatų ar viešą, fizinį ar psichologinį, religinį ar sekuliarų. Ji ieško sprendimų, kurie leidžia asmenims pilnai išvystyti savo kūniškus ir nekūniškus matmenis.

Nesuskaičiuojama daugybė vyrų ir moterų Bažnyčios istorijoje paliudijo, herojiškai, nesavanaudišką meilę artimui. Bažnyčia džiaugiasi ir yra dėkinga, kad tarptautinė bendruomenė rugsėjo 5-ąją dieną pripažįsta nepaprastą Motinos Teresės iš Kalkutos meilės artimui pavyzdį. Tiek jos, tiek visos Bažnyčios darbo kitų labui motyvas ir priežastis yra Jėzus Kristus, Jo mokymas. Kaip sakė pati Motina Teresė, „mes nesam tik socialiniai darbuotojai, nors žmonių akyse gali taip atrodyti, (...) mes liečiame Kristaus Kūną“.

Kartu su Motinos Teresės pripažinimu yra pripažįstami nesuskaičiuojami katalikų Bažnyčios kasdieniai darbai vargšų labui, ištikimai vykdant savo Steigėjo įsaką. Katalikų Bažnyčia išlieka didžiausia pasaulyje nevyriausybinė ugdymo teikėja, sveikatos apsaugos srityje teikianti nemažiau nei 26 procentus visos pasaulio sveikatos priežiūros, dažnai skurdžiausiuose regionuose. (Vatikano radijas)