Popiežius susitiko su Sardinijos akademine bendruomene (+video)
Sekmadienį po pietų Kaljario Popiežiškojo teologijos fakulteto didžiojoje auloje įvyko
popiežiaus Pranciškaus susitikimas su Sardinijos akademine bendruomene – su teologijos
fakulteto profesūra ir studentais, o taip pat su dviejų valstybinių Sardinijos saloje
veikiančių universitetų atstovais.
Susitikimo metu, Šventasis Tėvas pasidalijo
– jo paties žodžiais tariant – kai kuriomis mintimis, kurias subrandino jo kaip žmogaus
ir kaip Bažnyčios ganytojo patirtis. Dabartinės visuomenės, daugelio žmonių dvasinę,
kultūrinę situaciją savo kalboje Popiežius iliustravo pasakojimu apie Emauso mokinius,
kurie po Jėzaus mirties iš Jeruzalės keliauja į savo miestelį. Šių dviejų mokinių
širdyse kančia ir pasimetimas. Jėzui mirus, jie nusivylę. Panašius jausmus matome
šiandien: nepasiteisinusias iliuzijas, nusivylimą, sukeltą ekonominės ir finansinės,
bet taip pat ekologinės, edukacinės ir moralinės krizės.
Kaip reaguoti į šią
situaciją? Grįžkime prie Emauso mokinių. Nusivylę Jėzui mirus, jie palieka Jeruzalę,
bėga nuo tikrovės. Panašią laikysena matome ir dabartiniu istorijos metu. Krizės akivaizdoje
nusivylimas, pesimizmas, netikėjimas jokia veiksmingos intervencijos sėkme. Nusivylimas
taip pat skatina tam tikrą specifinę bėgimo rūšį, troškimą pasislėpti ramiose „salose“.
Tai kažkas panašaus į Piloto laikyseną, „rankų nusiplovimas“. Tai laikysena, kuri
gali atrodyti pragmatiška, bet iš tiesų tai teisingumo šauksmo nepaisymas, tai žmoniškumo
ir socialinės atsakomybės stoka, tai individualizmas ir veidmainystė, o kai kada taip
pat ir cinizmas.
Tad ką daryti? Yra išeitis ar turime pasiduoti? O gal turime
„nusiplauti rankas“ ir užsidaryti savyje? Manau, - sakė Popiežius, - kad ne tik yra
kelias, bet kad pats dabartinis istorijos metas mus verčia juo eiti ir siekti naujos
vilties, kuri atvertų naujus akiračius mūsų visuomenei. Čia ir glūdi labai svarbi
užduotis, keliama universitetui, kaip vietai, kurioje apdorojamas ir perduodamas pažinimas,
kurioje formuojama „išmintis“ pačia plačiausia šio žodžio prasme, kurioje vyksta integralus
žmogaus asmens formavimas.
Toliau savo kalboje popiežius Pranciškus palietė
kai kuriuos specifinius akademinės formacijos aspektus, visų pirma rimtą, neideologizuotą
dabartinio žmogaus tikrovės analizę, o taip pat žmonių bendrumo ir solidarumo ugdymą.
Baigdamas savo kalbą, Popiežius pridūrė, kad krikščionis jų išpažįstamas tikėjimas
skatina blaiviai žiūrėti į supančią tikrovę ir gyventi solidariai, nes pats Dievas
įeidamas į žmogaus istoriją, apsivilkdamas žmogaus silpnumu, tapdamas mums visiems
artimas ir paliudydamas solidarumą su žmonėmis, ypač su silpniausiais, mums atvėrė
beribės ir patikimos vilties akiračius. (Vatikano radijas)