Bendroji audiencija. Popiežiaus Pranciškaus katechezė: Tikiu vieną Bažnyčią (+video)
Tikėjimo išpažinime sakome: „Tikiu vieną... Bažnyčią“, tai yra, išpažįstame, kad Bažnyčia
yra vienintelė ir kad Bažnyčia pati savyje yra vienybė. Bet jei žiūrime į Katalikų
Bažnyčią visame pasaulyje, matome, kad ją sudaro beveik trys tūkstančiai vyskupijų
visuose kontinentuose: daugybė kalbų, daugybė kultūrų! Ir tie tūkstančiai katalikų
bendruomenių sudaro vienybę. Kaip tai įmanoma?
Sintetiškai pateiktą atsakymą,
- sakė Popiežius, - randame Katalikų Bažnyčios katekizmo kompendiume, kuris tvirtina,
kad po visą pasaulį pasklidusi Katalikų Bažnyčia turi vieną tikėjimą, vieną sakramentinį
gyvenimą, vieną apaštališkąją įpėdinystę, visiems bendrą viltį ir meilę (plg. 161).
Tikėjimo, vilties, meilės vienybė, sakramentų ir tarnystės vienybė yra tarsi kolonos,
kuriomis remiasi visas didysis Bažnyčios pastatas. Kur benueitume, net į pačią mažiausią
parapiją tolimiausiame šios žemės pakrašty, rasime vieną Bažnyčią, būsime namuose,
šeimoje, broliai ir seserys. Tai didžiulė Dievo dovana. Bažnyčia visiems yra viena.
Nėra europiečių, afrikiečių, amerikiečių, azijiečių ar Okeanijos gyventojų Bažnyčios;
Bažnyčia visur yra ta pati. Ji kaip šeima: galime būti nutolę, išsibarstę po pasaulį,
tačiau šeimos narius jungiantys ryšiai lieka tvirti nepriklausomai nuo atstumo. Čia
popiežius Pranciškus priminė Pasaulio jaunimo dienas Rio de Žaneire, jose dalyvavusią
begalinę minia jaunų žmonių, daugybė kalbų, skirtingų veidų, įvairių kultūrų, bet
jie priklausė vienai Bažnyčiai, tarp jų buvo vienybė ir ją buvo galima jausti. Tad
klauskime savęs, - ragino Popiežius, - ar aš kaip katalikas jaučiu tą vienybę, gyvenu
Bažnyčios vienybe? O gal man ji visai nesvarbi, nes esu užsidaręs savo mažoje grupėje
ir savy pačiame? Gal priklausau tiems, kurie „privatizuoja“ Bažnyčią, savinasi ją
savo grupei, savo draugams, savo tautai? Liūdna matyti kai Bažnyčia privatuojama dėl
egoizmo, dėl tikėjimo stokos! Reikia žvelgti plačiau, neužsidaryti savo aptvare, jaustis
Bažnyčios, vienos Dievo tautos nariais.
Ženkime dar vieną žingsnį, - tęsė Popiežius,
- ir klauskime ar ši vienybė nepažeista. Gal ir mes žeidžiame šią vienybę? Deja, ir
istorijos tėkmėje, ir šiandien mes ne visada laikomės vienybės. Atsiranda nesusipratimų,
konfliktų, įtampų, susiskaldymų, kurie ją žeidžia ir matome Bažnyčios veidą ne tokį,
kokio norėtume, nematome meilės, kurios nori Dievas. Mes esame kalti dėl žaizdų! Gana
pažvelgti į dar tebeesančius krikščionių katalikų, ortodoksų, protestantų susiskaldymus.
Dievas mums dovanoja vienybę, o mes nesugebame ja gyventi. Reikia vienybės siekti,
ją kurti, reikia savyje ugdyti bendrystę, stengtis įveikti nesusipratimus ir susiskaldymą,
pradedant nuo šeimos, nuo bažnytinių bendruomenių, taip pat ir ekumeniniu dialogu.
Mūsų pasauliui reikia vienybės. Reikia susitaikinimo ir bendrystės. Bažnyčia yra Bendrystės
namai. Šv. Paulius rašė Efezo bendruomenei: „Taigi aš, kalinys Viešpatyje, raginu
jus elgtis, kaip dera jūsų pašaukimui, į kurį esate pašaukti. Su visu nuolankumu bei
meilumu, su didžia kantrybe palaikykite tarpusavio meilę, uoliai sergėkite Dvasios
vienybę taikos ryšiais“ (4,1-3). Vienybei reikia nuolankumo, meilumo, kantrybės ir
meilės! Tai tikrieji Bažnyčios keliai. Jie tebūna mūsų visų keliai: nuolankumas prieš
tuštybę, prieš išdidumą; meilumas, kantrybė ir meilė vardan vienybės. Toliau Paulius
sako: Vienas kūnas, Kristaus Kūnas, kurį priimame Eucharistijoje, viena Dvasia, kuri
nuolatos įkvepia Bažnyčią, viena viltis, amžinasis gyvenimas, vienas tikėjimas, vienas
krikštas, vienas Dievas, visų Tėvas (plg. Ef 4,4-6).
Šitie turtai mus vienija.
Tai Bažnyčios turtai. Vertinga tik tai kas vienija, o ne kas skaldo. Šiandien kiekvienas
klauskime savęs: ar aš ugdau vienybę savo šeimoje, parapijoje, bendruomenėje? O gal
esu tik plepys, esu susiskaldymo priežastis? Kad jūs žinotumėt kiek daug blogo Bažnyčiai,
parapijoms, bendruomenėms padaro tuščios kalbos. Plepalai žeidžia. Krikščionis, prieš
plepėdamas, turi prisikąsti liežuvį. Liežuvis ištins ir jis tuščiai neplepės. Šiandien
paklauskime savęs: Ar turiu nuolankumo kantriai aukodamasis gydyti nesantaikos žaizdas?
Ir
galiausiai dar vienas žingsnis gilyn: iš kur Bažnyčios vienybė? Iš Šventosios Dvasios.
Ją visi gavome priimdami Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentus. Vienybė tai ne mūsų
sutarimo, ne demokratijos Bažnyčioje, ne mūsų pastangų rezultatas. Ją mes gauname
iš Šventosios Dvasios, kuri skirtingumus sujungia į vienybę. Ji pati yra darna ir
viską darniai sujungia Bažnyčioje, sujungia į vieną dermę skirtingas kultūras, kalbas
ir mintis. Tam reikalinga ir mūsų malda. Mes, vienybės trokštantys vyrai ir moterys,
turime melsti Šventąją Dvasią, kad ji ateitų ir suvienytų Bažnyčią.
Trečiadienio
bendrosios audiencijos katechezę popiežius Pranciškus baigė malda: Viešpatie, suteik
mums malonę būti vis labiau vieningiems, nebūti susiskaldymo priežastimi, padėk mums,
kaip sako graži pranciškonų malda, nešti meilę ten, kur neapykanta, atleidimą - kur
įžeidimai, vienybę – kur nesantaika.
Po katechezės, tarp sveikinimų įvairioms
piligrimų grupėms, popiežius Pranciškus atskirai paminėjo Tokijo Sophia universiteto
delegaciją. Po bendrosios audiencijos Popiežius dar kartą privačiai susitiko su universiteto
studentų ir profesūros atstovais. Tokijo Sophia universitetas savo istorijos pradžia
laiko šv. Pranciškaus Ksavero bandymus šešioliktajame amžiuje Japonijoje įkurti katalikišką
aukštąją mokyklą. Dabartinį Sophia universitetą prieš šimtą metų, popiežiui Pijui
X laiminant, įkūrė tėvai jėzuitai. (Vatikano radijas)