2013-09-25 16:56:15

Bendroji audiencija. Popiežiaus Pranciškaus katechezė: Tikiu vieną Bažnyčią (+video)


Tikėjimo išpažinime sakome: „Tikiu vieną... Bažnyčią“, tai yra, išpažįstame, kad Bažnyčia yra vienintelė ir kad Bažnyčia pati savyje yra vienybė. Bet jei žiūrime į Katalikų Bažnyčią visame pasaulyje, matome, kad ją sudaro beveik trys tūkstančiai vyskupijų visuose kontinentuose: daugybė kalbų, daugybė kultūrų! Ir tie tūkstančiai katalikų bendruomenių sudaro vienybę. Kaip tai įmanoma?

Sintetiškai pateiktą atsakymą, - sakė Popiežius, - randame Katalikų Bažnyčios katekizmo kompendiume, kuris tvirtina, kad po visą pasaulį pasklidusi Katalikų Bažnyčia turi vieną tikėjimą, vieną sakramentinį gyvenimą, vieną apaštališkąją įpėdinystę, visiems bendrą viltį ir meilę (plg. 161). Tikėjimo, vilties, meilės vienybė, sakramentų ir tarnystės vienybė yra tarsi kolonos, kuriomis remiasi visas didysis Bažnyčios pastatas. Kur benueitume, net į pačią mažiausią parapiją tolimiausiame šios žemės pakrašty, rasime vieną Bažnyčią, būsime namuose, šeimoje, broliai ir seserys. Tai didžiulė Dievo dovana. Bažnyčia visiems yra viena. Nėra europiečių, afrikiečių, amerikiečių, azijiečių ar Okeanijos gyventojų Bažnyčios; Bažnyčia visur yra ta pati. Ji kaip šeima: galime būti nutolę, išsibarstę po pasaulį, tačiau šeimos narius jungiantys ryšiai lieka tvirti nepriklausomai nuo atstumo. Čia popiežius Pranciškus priminė Pasaulio jaunimo dienas Rio de Žaneire, jose dalyvavusią begalinę minia jaunų žmonių, daugybė kalbų, skirtingų veidų, įvairių kultūrų, bet jie priklausė vienai Bažnyčiai, tarp jų buvo vienybė ir ją buvo galima jausti. Tad klauskime savęs, - ragino Popiežius, - ar aš kaip katalikas jaučiu tą vienybę, gyvenu Bažnyčios vienybe? O gal man ji visai nesvarbi, nes esu užsidaręs savo mažoje grupėje ir savy pačiame? Gal priklausau tiems, kurie „privatizuoja“ Bažnyčią, savinasi ją savo grupei, savo draugams, savo tautai? Liūdna matyti kai Bažnyčia privatuojama dėl egoizmo, dėl tikėjimo stokos! Reikia žvelgti plačiau, neužsidaryti savo aptvare, jaustis Bažnyčios, vienos Dievo tautos nariais.

Ženkime dar vieną žingsnį, - tęsė Popiežius, - ir klauskime ar ši vienybė nepažeista. Gal ir mes žeidžiame šią vienybę? Deja, ir istorijos tėkmėje, ir šiandien mes ne visada laikomės vienybės. Atsiranda nesusipratimų, konfliktų, įtampų, susiskaldymų, kurie ją žeidžia ir matome Bažnyčios veidą ne tokį, kokio norėtume, nematome meilės, kurios nori Dievas. Mes esame kalti dėl žaizdų! Gana pažvelgti į dar tebeesančius krikščionių katalikų, ortodoksų, protestantų susiskaldymus. Dievas mums dovanoja vienybę, o mes nesugebame ja gyventi. Reikia vienybės siekti, ją kurti, reikia savyje ugdyti bendrystę, stengtis įveikti nesusipratimus ir susiskaldymą, pradedant nuo šeimos, nuo bažnytinių bendruomenių, taip pat ir ekumeniniu dialogu. Mūsų pasauliui reikia vienybės. Reikia susitaikinimo ir bendrystės. Bažnyčia yra Bendrystės namai. Šv. Paulius rašė Efezo bendruomenei: „Taigi aš, kalinys Viešpatyje, raginu jus elgtis, kaip dera jūsų pašaukimui, į kurį esate pašaukti. Su visu nuolankumu bei meilumu, su didžia kantrybe palaikykite tarpusavio meilę, uoliai sergėkite Dvasios vienybę taikos ryšiais“ (4,1-3). Vienybei reikia nuolankumo, meilumo, kantrybės ir meilės! Tai tikrieji Bažnyčios keliai. Jie tebūna mūsų visų keliai: nuolankumas prieš tuštybę, prieš išdidumą; meilumas, kantrybė ir meilė vardan vienybės. Toliau Paulius sako: Vienas kūnas, Kristaus Kūnas, kurį priimame Eucharistijoje, viena Dvasia, kuri nuolatos įkvepia Bažnyčią, viena viltis, amžinasis gyvenimas, vienas tikėjimas, vienas krikštas, vienas Dievas, visų Tėvas (plg. Ef 4,4-6).

Šitie turtai mus vienija. Tai Bažnyčios turtai. Vertinga tik tai kas vienija, o ne kas skaldo. Šiandien kiekvienas klauskime savęs: ar aš ugdau vienybę savo šeimoje, parapijoje, bendruomenėje? O gal esu tik plepys, esu susiskaldymo priežastis? Kad jūs žinotumėt kiek daug blogo Bažnyčiai, parapijoms, bendruomenėms padaro tuščios kalbos. Plepalai žeidžia. Krikščionis, prieš plepėdamas, turi prisikąsti liežuvį. Liežuvis ištins ir jis tuščiai neplepės. Šiandien paklauskime savęs: Ar turiu nuolankumo kantriai aukodamasis gydyti nesantaikos žaizdas?

Ir galiausiai dar vienas žingsnis gilyn: iš kur Bažnyčios vienybė? Iš Šventosios Dvasios. Ją visi gavome priimdami Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentus. Vienybė tai ne mūsų sutarimo, ne demokratijos Bažnyčioje, ne mūsų pastangų rezultatas. Ją mes gauname iš Šventosios Dvasios, kuri skirtingumus sujungia į vienybę. Ji pati yra darna ir viską darniai sujungia Bažnyčioje, sujungia į vieną dermę skirtingas kultūras, kalbas ir mintis. Tam reikalinga ir mūsų malda. Mes, vienybės trokštantys vyrai ir moterys, turime melsti Šventąją Dvasią, kad ji ateitų ir suvienytų Bažnyčią.

Trečiadienio bendrosios audiencijos katechezę popiežius Pranciškus baigė malda: Viešpatie, suteik mums malonę būti vis labiau vieningiems, nebūti susiskaldymo priežastimi, padėk mums, kaip sako graži pranciškonų malda, nešti meilę ten, kur neapykanta, atleidimą - kur įžeidimai, vienybę – kur nesantaika.

Po katechezės, tarp sveikinimų įvairioms piligrimų grupėms, popiežius Pranciškus atskirai paminėjo Tokijo Sophia universiteto delegaciją. Po bendrosios audiencijos Popiežius dar kartą privačiai susitiko su universiteto studentų ir profesūros atstovais. Tokijo Sophia universitetas savo istorijos pradžia laiko šv. Pranciškaus Ksavero bandymus šešioliktajame amžiuje Japonijoje įkurti katalikišką aukštąją mokyklą. Dabartinį Sophia universitetą prieš šimtą metų, popiežiui Pijui X laiminant, įkūrė tėvai jėzuitai. (Vatikano radijas)









All the contents on this site are copyrighted ©.