Popiežius Pranciškus: Katechetas saugo Dievo atminimą savo gyvenime ir jį žadina kitų
žmonių širdyse (+video)
Sekmadienio rytą beveik 100 tūkstančių žmonių dalyvavo popiežiaus Pranciškaus šv.
Petro aikštėje aukotose Mišiose, kurios vainikavo šiomis dienoms vykusį Tarptautinį
katechezės kongresą ir katechetų iš viso pasaulio Tikėjimo metų piligrimystę į Romą.
Popiežiaus
Pranciškaus homilija:
„Vargas be rūpesčių gyvenantiems Sione... drybsantiems
drambliakaulio lovose“ (Am 6,1.4). Jie valgo, geria, dainuoja, linksminasi ir nesirūpina
kita žmonių bėdomis.
Pranašo žodžiai kieti, bet jie įspėja prieš pavojus, kurie
gresia mums visiems. Ką smerkia šis Dievo pasiuntinys? Ką iškelia savo amžininkų ir
mūsų akivaizdon? Jis kalba apie riziką patogiai atsisėsti, supasaulėti gyvenime ir
širdyje, centre pastatyti savo paties gerovę. Panašiai ir Evangelijos turtuolis apsivilkęs
prabangiais rūbais ištisas dienas puotauja ir jam tai svarbiausia. O vargšas stovi
prie jo durų, neturėdamas ką valgyti. Turtuoliui tai nerūpi, tai ne jo reikalas. Jei
daiktai, pinigai, supasaulėjimas tampa svarbiausia mūsų gyvenime, jie mus pasisavina
ir mes prarandame savo žmogiškąją tapatybę. Evangelijoje minimas turtuolis neturi
vardo, jis paprasčiausiai „turtuolis“. Jo veidas – tai jo turimi daiktai, kito veido
jis neturi.
Pabandykime savęs paklausti: kodėl taip atsitinka? Kodėl žmonės,
galbūt ir mes, užsisklendžiame, savo saugumą matome materialiniuose dalykuose, kurie
galiausiai atima iš mūsų veidą, mūsų žmogiškąjį veidą. Tai atsitinka kai mumyse nelieka
Dievo atminimo. Jei neatsimename Dievo, viskas pasidaro plokščia, viskas orientuota
tik į mane, į mano gerovę. Gyvenimas, pasaulis, kiti žmonės pasidaro nesvarbūs, ima
nieko nereikšti, viskas susitraukia iki vieno lygmens: noro turėti. Jei neatsimename
Dievo, ir mes patys imame nieko nereikšti, pasidarome tušti, prarandame veidą kaip
Evangelijos turtuolis. Kas vaikosi beverčių dalykų, pats pasidaro bevertis – sako
kitas pranašas, Jeremijas (plg. Jer 2,5). Mes esame sukurti ne pagal daiktų ir ne
pagal stabų, bet pagal Dievo paveikslą ir panašumą!
Tad, žiūrėdamas į jus,
klausiu: kas yra katechetas? Tai tasai, kuris saugo ir puoselėja Dievo atminimą, saugo
savyje ir moka pažadinti jį kituose žmonėse. Tai gražu: atsiminti Dievą, kaip Mergelė
Marija, kuri matydama nuostabius dalykus, kuriuose Dievas padarė jos gyvenime, negalvoja
apie garbę, prestižą, turtus, neužsidaro savyje. Bet priešingai – priėmusi angelo
žinią ir pradėjusi Dievo Sūnų, ką ji daro? Keliauja, skuba pas savo giminaitę Elzbietą,
kuri irgi yra nėščia; skuba jai padėti, o pas ją nuvykusi pirmiausia atsimena Dievo
darbus, Dievo ištikimybę savo gyvenime, savo tautos istorijoje, mūsų istorijoje: „Mano
siela šlovina Viešpatį... nes jis pažvelgė į savo nuolankią tarnaitę... maloningas
iš kartos į kartą“ (Lk 1,46.48.50).
Šioje Marijos giesmėje glūdi ir Marijos
asmeninė istorija, Dievo su ja istorija, jos tikėjimo patirtis. Taip yra ir su kiekvienu
iš mūsų. Kiekvieno krikščionio tikėjime glūdi Dievo istorijos su mumis atminimas,
atminimas susitikimo su Dievu, kuris pirmas išeina mūsų pasitikti, kuris mus sukūrė
ir išgelbėjo, kuris mus perkeičia. Tikėjimas yra atminimas širdis sušildančio Dievo
Žodžio, jo išganingų darbų, kurie mus nuskaistina, pagydo ir pamaitina. Katechetas
yra krikščionis kuris šį atminimą skelbia, ne tam kad pats būtų matomas, ne tam, kad
apie save kalbėtų, bet kad kalbėtų apie Dievą, apie jo meilę ir ištikimybę, kad perduotų
visa tai, ką Dievas apreiškė, tai yra visą mokymą nieko neatmesdamas ir nieko nepridėdamas.
Šv.
Paulius savo mokiniui ir bendradarbiui Timotiejui sako: Prisimink prikeltąjį iš numirusių
Jėzų Kristų, dėl kurio man tenka kentėti (plg. 2 Tim 2,8-9). Apaštalas taip gali kalbėti
dėl to, kad pirmiausia Kristus jį prisiminė ir jį pašaukė dar tuomet, kai jis buvo
krikščionių persekiotojas, jį palietė ir perkeitė savąja malone.
Katechetas
yra krikščionis, kuris savyje turi Dievo atminimą, kuris leidžia, kad Dievo atminimas
vadovautų jo gyvenimui ir sugeba jį pažadinti kitų žmonių širdyse. Tai rimta užduotis!
Tai užduotis visam gyvenimui! Taip pat ir Katekizmas, kas gi jis jei ne Dievo atminimas,
jo veikimo istorijoje atminimas, jo tapimo mums artimu Jėzuje Kristuje, buvimo jo
Žodyje, Sakramentuose, Bažnyčioje, jo meilėje? Brangieji katechetai, aš jus klausiu:
ar esame Dievo atminimas? Ar mes žadiname kituose žmonėse Dievo atminimą, kuris sušildo
širdis?
„Vargas be rūpesčių gyvenantiems Sione“. Kuriuo keliu eiti, kad nebūtume
„gyvenantys be rūpesčių“, pasitikintys materialiniais dalykais, bet būtume vyrai ir
moterys, atsimenantys Dievą? Antrajame skaitinyje šv. Paulius, rašydamas Timotiejui,
duoda nurodymų, kurie gali būti naudingi ir katecheto, kiekvieno iš mūsų kelyje: siek
teisumo, maldingumo, tikėjimo, meilės, ištvermės, romumo (plg. 1 Tim, 6,11). Katechetas
yra Dievą atsimenantis žmogus jei jis palaiko nuolatinį gyvą ryšį su Dievu ir su artimu,
jei yra tikėjimo žmogus, jei rimtai pasitiki Dievu ir juo visur pasikliauja, jei myli,
jei į visus žmones žiūri kaip į brolius, jei jis yra kantrus ir ištvermingas, jei
pasitikėdamas Viešpačiu moka pakelti sunkumus ir nesėkmes, jei yra romus, supratingas
ir gailestingas.
Melskime Viešpatį, kad sugebėtume saugoti ir puoselėti Dievo
atminimą savo gyvenime ir jį žadinti kitų žmonių širdyse. Amen. (Vatikano radijas)