Jose Rodriguez Carballo. Kodėl pašaukimai tokie trapūs?

Spalio pabaigoje Romoje vyko konferencija apie „pašaukimų trapumą“, kurioje dalyvavo ir Pašvęstojo gyvenimo kongregacijos vadovai, prefektas kardinolas Joao Braz de Aviz ir arkivyskupas Jose Rodriguez Carballo, kongregacijos sekretorius. Pateikiame pastarojo pranešimo santrauką.

Sunku nustatyti kiek tiksliai asmenų kasmet palieka pašvęstąjį gyvenimą, nes jų bylos atkeliauja į skirtingas Šventojo Sosto dikasterijas: Pašvęstojo gyvenimo kongregaciją, Klero kongregaciją, Tikėjimo mokymo kongregaciją.

Vis dėlto galima pateikti patikimus apytikslius skaičius: 2008 – 2012 metų laikotarpyje Pašvęstojo gyvenimo kongregacija suteikė 11 805 atleidimus, o Klero kongregacija 1188. Atleidžiama nuo vienuolinių įžadų ir kunigystės. Susumavus visus atvejus, galima manyti, kad kasmet atleidžiama per 3000 pašvęstojo gyvenimo asmenų. Skaičiai, žinoma, nėra viskas, tačiau būtų naivu į juos neatsižvelgti – kai kurioms bendruomenėms iškyla reali išnykimo grėsmė.

Kokios yra pašvęstojo gyvenimo palikimo prielaidos? Kalbant apie jas reikia turėti galvoje, kad yra neįmanoma jas atskleisti visiškai tiksliai. Priežastis paprasta: parašoma viena, o gyvenama arba dokumentuojama kitkas, nebūtinai tikroji išėjimo priežastis.

Vis dėlto galima įvardinti kelias priežastis. Pirmiausia arkivyskupas Rodriguez Carballo paminėjo dvasinio gyvenimo nebuvimą, asmeninės, bendruomeninės, sakramentinės maldos trūkumą, susitelkiant vien į apaštalavimą, kol dvasinio gyvenimo trūkumas galiausiai tampa tikėjimo ir vienuolinio gyvenimo krize. Tada ir patys įžadai nebetenka prasmės ir išėjimas iš pašvęstojo gyvenimo pradeda atrodyti logiškas ir normalus sprendimas. Dažnai prieš išėjimą yra padaroma sunkių prasižengimų įžadų atžvilgiu.

Kita priežastis, priklausymo bendruomenei, o kartais ir Bažnyčiai jausmo praradimas. Daug atvejų, kai vienuolinio gyvenimo palikimo pradžioje yra nutolimas nuo bendruomenės, pasireiškiantis nuolatine kritika, ypač vyresniesiems, menku dalyvavimu bendrame gyvenime, pusiausvyros tarp bendruomeninio ir individualaus gyvenimo nebuvimu, ieškojimu išorėje to, ko nerandama namuose.

Broliško gyvenimo bendruomenėje problemos dažniausiai yra šios: problemos tarp asmenų, nesupratimai, dialogo ir komunikacijos trūkumas, nesugebėjimas spręsti konfliktus, pakelti bendruomeninio gyvenimo reikalavimus. Kalbant apie svetimumo Bažnyčiai jausmą, jis pasireiškia per tikros bendrystės nebuvimą, per prieštaravimą Bažnyčios mokymui specifiniais klausimais, pavyzdžiui, apie moterų kunigystę ir seksualinę moralę.

Praradus priklausomybės bendruomenei ar Bažnyčiai jausmą kartais liekama bendruomenės namuose dėl savo interesų, pavyzdžiui, suvokiant juos kaip „viešbutį“ ar „rezidenciją“.

Dar viena pašvęstojo gyvenimo palikimo priežastis yra problemos, susijusios su jausmais. Tai gali būti įsimylėjimas, kuris pasibaigia santuoka, skaistybės įžado pažeidimai, kartais homoseksualūs, ne tik tarp vyrų, bet ir tarp moterų.

Greta šių priežasčių reikia pažvelgti ir į visuomenę, iš kurios ateina vienuolinio gyvenimo ieškantys jaunuoliai ir kurioje gyvena juos priimančios bendruomenės.

Gyvename laikotarpiu, kuris apibūdinamas kaip perėjimas nuo modernybės iki postmodernybės. Vienas iš jo požymių yra tai, kad nebėra visuotinių suvokimo schemų, tačiau sudėtingas, netvarkingas ir prieštaringas gyvenimo būdo ir etinio elgesio pliuralizmas. Nebėra ašinių idėjų, švyturio elgesiui, viskas paskendę neužtikrintume, abejonėse, emocijose. Asmeniniame gyvenime nebėra orientacijos, patikimų atsispyrimo taškų. Net ir egzistenciniai klausimai tampa nenaudingi, nes juk ryt viskas bus kitaip, nei šiandien.

Taip pat gyvename rinkos ir rinkos mentaliteto laikais: didysis kriterijus yra naudingumas, pagal jį vertiname ir asmenis. Tačiau rinkoje vertė priklausos nuo paklausos. Pripratome „šokinėti“, keisti savo įsipareigojimus tarsi televizijos kanalus, patogiai, pagal malonumą, be aukos ar atsisakymo: be to, kas yra pašvęstojo gyvenimo dalis. Prie to reikia pridėti individualizmą, kai viskas vertinama tik iš savo perspektyvos, savo realizacijos. Mūsų laikų žmonės kalba daug, tačiau nėra gilaus pokalbio tarp jų, nes nepajėgia pamatyti kito.

Kokios išeitys: pirmiausia, vieno ir trejybinio Dievo patirtis. Ji yra pamatinė vienuolinio gyvenimo struktūra. Pašvęstasis gyvenimas turi būti Dievo ieškojimas ir gyvenimas Dieve, neužsidarant izoliuotame misticizme, tačiau jungiant vidinį ir išorinį gyvenimą.

Reikia taip pat radikalaus, evangeliško pašaukimų skyrimo, nuolatinio pašaukimų palydėjimų, vengiant daryti „nukainojimus“ svarbiuose dalykuose. (Vatikano radijas)