Tikėjimo metų užbaigimo Mišios. Kristus – kūrinijos, Dievo tautos ir istorijos centras
(+video)
Sekmadienį šv. Petro aikštėje popiežius Pranciškus aukojo Tikėjimo metų uždarymo
šv. Mišias; jų metu buvo išstatytos šv. Petro relikvijos, buvo
renkamos aukos Filipinams ir simboliškai įteiktas apaštališkasis paraginimas
„Evangelii gaudium“.
Popiežiaus Pranciškaus homilija:
Šiandienė
Kristaus, Visatos Valdovo iškilmė, vainikuojanti liturginius metus, žymi ir Tikėjimo
metų pabaigą. Juos paskelbė popiežius Benediktas XVI, kurį šią akimirką su meile ir
dėkingumu prisimename. Šia palaiminga iniciatyva jis mus suteikė progą atrasti tikėjimo
kelio grožį. Jis prasidėjo mūsų Krikštu, kuriuo tapome Dievo vaikais ir broliais Bažnyčioje.
Šio kelio tikslas – galutinis susitikimas su Dievu. Šiame kelyje Šventoji Dvasia mus
nuskaistina, pakelia ir pašventina, kad galėtume pasiekti tą laimę, kurios trokšta
mūsų širdis.
Trokštu nuoširdžiai ir broliškai pasveikinti čia esančius Rytų
katalikų Bažnyčių Patriarchus ir Didžiuosius arkivyskupus. Taikos palinkėjimas, kuriuo
su jais pasikeisime, bylos apie Romos Vyskupo dėkingumą toms bendruomenėms, išpažįstančioms
Kristų su nepaprasta ištikimybe, už karią daug kartų joms teko brangiai sumokėti.
Taikos palinkėjimo gestu per juos noriu pasiekti visus krikščionis, gyvenančius Šventojoje
Žemėje, Sirijoje ir visuose Rytuose, visiems melsdamas taikos ir santarvės malonės.
Šios
dienos Šventojo Rašto skaitiniai skelbia, kad Kristus yra visko centras. Kristus yra
centre! Kristus yra centras! Kristus yra kūrinijos centras, Kristus yra tautos centras,
Kristus yra istorijos centras.
Apaštalas Paulius mums siūlo labai gilią Kristaus
centriškumo viziją. Pasak Pauliaus, Jis yra „visos kūrinijos pirmgimis“; Jame, per
Jį ir Jam buvo viskas sukurta. Jis yra visko centras ir pradžia. Jėzus Kristus, Viešpats!
Dievas jame apgyvendino visko pilnatvę, kad jame viską sutaikintų su savimi“ (plg.
Kol 1,12-20). Šis įvaizdis mums padeda suprasti, kad Kristus yra kūrinijos centras,
tad tikintysis, jie jis toks norti būti, priima Kristaus centriškumą į savo gyvenimą,
pripažįsta jį savo mintimis, žodžiais ir darbais. Šitaip mūsų mintys yra krikščioniškos
mintys, Kristaus mintys. Mūsų darbai yra krikščioniški darbai, Kristaus darbai. Mūsų
žodžiai yra krikščioniški žodžiai, Kristaus žodžiai. Jei šis centras prarandamas,
jei jo vietą užima kas kita, žmogus ir visa jo aplinka nukenčia.
Kristus yra
ne tik kūrinijos, bet ir Dievo tautos centras. Šiandien jis yra centre, tarp mūsų.
Dabar jis yra čia, Žodyje. Bus čia, ant altoriaus, gyvas, bus su mumis, savo tautoje.
Apie tai kalba pirmasis skaitinys, pasakojantis kaip Izraelio giminės susirado Dovydą
ir Viešpaties akivaizdoje patepė jį Izraelio karaliumi (plg. 2 Sam 5,1-3). Ieškodami
tinkamiausio asmens būti karaliumi, tie žmonės ieškojo paties Dievo: Dievo, kuris
būtų artimas, kuris sutiktų keliauti kartu su žmogumi, kuris būtų jo brolis. Kristus,
karaliaus Dovydo palikuonis, yra „brolis“, aplink kurį buriasi tauta. Jis savo gyvybės
kaina rūpinasi savo tauta, mumis visais. Jame mes esame viena; esame su juo suvienyti,
su jo likimu, einame su juo tuo pačiu keliu. Tik jame, tik jame kaip centre, mes save
suvokiame kaip tautą.
Ir galiausiai Kristus yra žmonijos ir kiekvieno žmogaus
istorijos centras. Jame yra mūsų džiaugsmai ir mūsų viltys, mūsų liūdesys ir nerimas,
kurių kupinas mūsų gyvenimas. Kai Jėzus yra centre, net ir tamsiausios mūsų gyvenimo
valandos nušvinta, jis mums suteikia viltį, kaip šios dienos Evangelijos gerajam nusikaltėliui.
Visiems su panieka kalbant Jėzui: „Jei tu esi Kristus, Karalius Mesijas, gelbėk save,
nuženk nuo kryžiaus“, šitas žmogus, gyvenime nusikaltęs, atgailaudamas maldauja nukryžiuotąjį
Jėzų: „Prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ (Lk 23,42). Ir Jėzus jam pažada:
„šiandien su manimi būsi rojuje“ (43). Jėzus taria ne pasmerkimo, bet tik atleidimo
žodžius, ir kai žmogus suranda savyje drąsos paprašyti atleidimo, Viešpats niekada
nepalieka tokio prašymo neišklausyto. Šiandien mes visi galime pagalvoti apie savo
istoriją, apie savo kelionę. Kiekvienas turime savo istoriją, kiekvienas turime savo
klaidas, savo nuodėmes, savo laimingas akimirkas ir savo tamsias akimirkas. Šiandien
pagalvokime apie savo istoriją ir žiūrėkime į Jėzų. Širdyje tyloje kiekvienas kartokime:
Atsimink mane, Viešpatie, dabar būdamas savo Karalystėje. Jėzau, atsimink mane! Aš
noriu būti geras, aš noriu būti gera, bet neturiu jėgų, nesugebu, esu nusidėjėlis,
esu nusidėjėlė. Atsimink mane Jėzau! Tu gali mane atsiminti. Tu esi cente, esi savo
Karalystėje. Šiandien visi tai kartokime, kiekvienas savo širdyje: Atsimink mane Viešpatie,
Tu, kuris esi centre, kuris esi savo Karalystėje.
Jėzaus pažadas gerajam nusikaltėliui
yra mūsų didžioji viltis. Jis byloja, kad Dievo malone visada didesnė už prašančiojo
maldą. Viešpats mums visada duoda daugiau. Jis labai dosnus. Duoda daugiau negu mes
prašome. Paprašyk Viešpatį, kad jis tave atsimintų ir priimtų tave į savo Karalystę!
Jėzus yra mūsų džiaugsmo ir išganymo troškimų centras. Visi kartu eikime šiuo keliu.
*
* *
Po Mišių, prieš Viešpaties Angelo maldą, sveikindamas piligrimus, popiežius
kreipėsi ir į ukrainiečius, kurie šiomis dienomis mini „holodomorą“, sovietų režimo
sukeltą „didįjį badą“, nuo kurio mirė milijonai žmonių.
Tikėjimo metų iškilmę
popiežius Pranciškus norėjo praturtinti artimo meilės gestu. Šventųjų Mišių metu surinktos
piniginės aukos bus skirtos Filipinams, kurie neseniai stipriai nukentėjo nuo taifūno.
Uraganinis vėjas ir didelės bangos nusinešė virš penkių tūkstančių gyvybių, apie pusantro
tūkstančio likimas dar nežinomas. Šaliai padaryta didžiulė materialinė ir ekonominė
žala.
Popiežius Pranciškus nuo pat savo pontifikato pradžios ypatingai pabrėžia,
kad Bažnyčia prarastų savo veidą, užtemdytų savo tikėjimą ir šventumą, jei liktų užsidariusi,
jei nesirūpintų silpniausiais, stokojančiais, atstumtaisiais, patekusiais į nelaimę.
Šventųjų
Mišių metu šv. Petro aikštėje pagerbimui pirmą kartą viešai buvo išstatytos apaštalo
Petro relikvijos. Sekmadienį prieš Šv. Mišias procesija atnešė relikvijorių ant pjedestalo
šalia altoriaus. Prieš Mišių pradžią relikvijorius buvo atidarytas, kad matytųsi jo
viduje patalpinti 8 kaulų fragmentai. Mišių pabaigoje procesija relikvijas nunešė
į baziliką, iš ten - į įprastą jų saugojimo vietą.
Vienas iš būdų išgyventi
Tikėjimo metus buvo atvykti piligriminėn kelionėn į Romą, sekant tūkstantmete tradicija
aplankyti apaštalų Petro ir Pauliaus kapus. Pasak Popiežiškosios naujojo evangelizavimo
tarybos pirmininko arkivyskupo Rino Fisichella, į Romą atvyko apie 8,5 milijono piligrimų.
Į šį skaičių nepatenka didžiulės minios, kurios spontaniškai susirenka įvairiuose
susitikimuose su popiežiumi Pranciškumi. Piligrimystė yra ne tik savo tikėjimo atnaujinimas,
bet taip pat Bažnyčios vienybės ir tikėjimo tradicijos, pradedant nuo apaštalų Petro
ir Pauliaus, išpažinimas. Tokia buvo ir apaštalo Petro relikvijų išstatymo reikšmė.
Po
Mišių popiežius Pranciškus 36 asmenims, atvykusiems iš įvairių kontinentų, iš 18 šalių,
simboliškai atstovaujantiems visos Bažnyčios tikrovei ir įvairovei, įteikė apaštalinį
paraginimą Evangelii gaudium. Tai paraginimas būti tikėjimo skelbėju, dalintis tikėjimo
džiaugsmu. Išsamiau paraginimo turinys bus pristatytas lapkričio 26 dieną.
Apaštalinis
paraginimas buvo įteiktas vienam vyskupui, kunigui ir diakonui, jauniausiems tarp
neseniai įšventintų, taip pat vienuoliams ir vienuolėms, svarbiausių Tikėjimo metų
susitikimų atstovams: seminaristui, novicijui, katechetui, priėmusiam sutvirtinimo
sakramentą. Paraginimas įteiktas ir vienam aklajam, kompaktinės plokštelės pavidalu.
Jį gavo du menininkai, tarp kurių japonas Etsuro Sotoo, garsiosios Sagrada Familia
bazilikos Barselonoje skulptorius, taipogi du žurnalistai, atstovaujantys tai naujai
kultūros formai, su kuria Bažnyčia nori dialoguoti ir bendradarbiauti. (Vatikano
radijas)