Popiežiaus bendroji audiencija. Mūsų gyvenimas nesibaigia mirtimi (+video)

Trečiadienio bendrojoje audiencijoje popiežius Pranciškus dar tęsė Tikėjimo metais pradėtą katechezę apie Tikėjimo išpažinimą. Šį kartą buvo kalbama apie vieną paskutinių į Credo simbolį sudėtų tikėjimo tiesų – apie tikėjimą kūno prisikėlimu iš numirusių.

Mirtis liečia mus visus. Dažnai ji mus verčia kelti labai rimtus klausimus. Ypač kai susiduriame su nekaltų vaikų mirtimi, ji mums atrodo tiesiog „skandalinga“. Ir aš pats, - sakė popiežius, - klausiu: kodėl kenčia vaikai, kodėl miršta vaikai? Jei į mirtį žiūrime kaip į visko pabaigą, ji mus gąsdina, ji virsta siaubu, kuris sugriauna visas svajones, panaikina bet kokią perspektyvą, suardo visus ryšius, nutraukia kelionę. Taip yra jei gyvenimą suvokiame tik kaip laiko atstumą tarp dviejų polių – gimimo ir mirties, kai netikime platesniu akiračiu, siekiančiu toliau nei dabartinis gyvenimas, jei gyvename taip tarsi Dievo nebūtų. Tokia mirties samprata būdinga ateizmui, kuris gyvenimą suvokia kaip visiškai atsitiktinį faktą, pasibaigiantį nebūtimi. Yra ir praktinis ateizmas, pasak kurio žmogus gyvena tik dėl savęs, tik dėl žemiškų dalykų. Jei patikime tokia klaidinga mirties samprata, mums nelieka nieko kito kaip neigti mirtį, slėpti ir banalizuoti mirties neišvengiamybę, kad ji mūsų negąsdintų.

Tačiau žmogaus širdis, maištauja prieš tokį klaidingą požiūrį, - sakė popiežius Pranciškus. Mes visi trokštame amžinybės. Tad kokia yra krikščioniška mirties samprata? Jei žiūrime į skaudžiausias mūsų gyvenimo akimirkas, į artimų žmonių – tėvų, brolio, sesers, sutuoktinio, vaiko, draugo mirtį – jaučiame, kad nepaisant netekties ir išsiskyrimo skausmo, širdies neapleidžia tvirtas įsitikinimas, kad dar ne viskas baigėsi, kad gėris, kurį gavome ir kurio netekome nėra beprasmis. Turime savyje galingą instinktą, kuris mums sako, kad mūsų gyvenimas nesibaigia mirtimi.

Geriausias ir patikimiausias atsakymas į šį mumyse esantį gyvybės troškimą yra Jėzaus Kristaus prisikėlimas. Jėzaus prisikėlimas ne tik byloja apie gyvybę po mirties, bet taip pat paaiškina kiekvieno iš mūsų laukiančios mirties slėpinį. Jei gyvename vienybėje su Jėzumi, jei esame jam ištikimi, sugebėsime su viltimi ir ramybe žengti per mirtį. Bažnyčia meldžiasi: „Nors liūdina mus mirties tikrumas, bet paguodžia žadėtasis nemarumas“. Kokia graži ši malda! Dažniausiai žmogus miršta taip, kaip gyveno. Jei mano gyvenimas buvo kelionė su Viešpačiu, kelionė pasitikint jo begaliniu gailestingumu, būsiu pasiruošęs sutikti paskutinę savo žemiško gyvenimo akimirką kaip galutinį, pasitikėjimo kupiną atsidavimą į Jo rankas, trokšdamas kontempliuoti Jo veidą. Tai pats gražiausiais dalykas koks mums gali nutikti: kontempliuoti nuostabų Viešpaties veidą, matyti Jį tokį, koks Ji yra, gražų, spindintį šviesa, meile ir gerumu.

Šitoks įsitikinimas, paaiškina ir Jėzaus raginimą budėti, - tęsė katechezę popiežius Pranciškus. Mes turime būti budrūs, turime nuolatos budėti, žinodami, kad šis gyvenimas mums duotas tam, kad pasiruoštume būsimajam gyvenimui pas dangiškąjį Tėvą. Patikimiausias kelias ten patekti: ruoštis mirčiai gyvenant su Jėzumi. Ką turime daryti? Melstis, priimti sakramentus, mylėti artimą. Gerai įsiminkime, kad Jėzus yra silpniausiuose mūsų broliuose. Jis su jais susitapatino garsiajame palyginime apie paskutinįjį teismą: „Buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane.... Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25,35-36.40). Solidari pagalba kenčiantiems yra mūsų būsimosios laimės pažadėtoje Karalystėje pažadas ir sąlyga. Gailestingieji nebijo mirties. Jei atversime savo gyvenimo ir širdies duris mažiausiems mūsų broliams, mūsų mirtis mums taps durimis į dangų, į palaimintąją tėvynę, kurią trokštame pasiekti ir joje gyventi su Dievu Tėvu, su Jėzumi, su Mergele Marija ir šventaisiais.

* * *

Prieš trečiadienio bendrąją audienciją popiežius Pranciškus susitiko su grupe Retto sindromu sergančių vaikų ir jų tėvų bei slaugytojų. Ši genetinė liga, prieš penkis dešimtmečius nustatyta vokiečių gydytojo Andreaso Retto, blokuoja vaiko nervų sistemos vystymąsi. Ja serga beveik vien tik mergaitės.

Visiems kartu sukalbėjus „Sveika, Marija“, popiežius Pranciškus priėjo prie kiekvienos šeimos, tarė po keletą paguodos ir padrąsinimo žodžių. (Vatikano radijas)