Popiežius Pranciškus apie homiliją: neatsakinėkite į klausimus, kurių niekas neužduoda

Popiežiaus Pranciškaus sugebėjimas kreiptis į žmonių širdis, sielovadiškai žadinti jose tikėjimą yra vienas iš bruožų, kurį pamini visi jo pontifikato apžvalgininkai. Galima būtų pasakyti, kad tai natūralaus talento, asmeninės charizmos apraiška. Tačiau savo apaštaliniame paraginime Evangelii gaudium popiežius Pranciškus skyrė daug dėmesio tikėjimo perdavimui per žodį, pridurdamas daug patarimų, kurie rodo, jog paliesti žmogaus širdį yra išmokstama.

Skyriuose apie pamokslavimą liturgijos viduje, homiliją (135-144), popiežius rašo, jog tai matas, pagal kurį galime vertinti ganytojo artumą ir sugebėjimą susitikti su savo tauta. Iš faktų žinome, kad homilijai teikiama daug reikšmės ir kad dažnai nuo jos kenčia tiek tie, kurie klausosi, tiek tie, kurie pamokslauja. Liūdnai, kai taip yra. Homilija gali būti iš tiesų intensyvi ir laiminga Dvasios patirtis, paguodžiantis susitikimas su Žodžiu, nuolatinė atsinaujinimo ir augimo versmė.

Pamokslavimas remiasi prielaida, kad Dievas trokšta pasiekti kitus per pamokslininką ir kad jis parodo savo galią per žmogišką žodį.

Svarbu atsiminti, kad liturginis Dievo Žodžio skelbimas, ypač eucharistiniame susirinkime, nėra meditacijos ar katechezės momentas. Tai Dievo dialogas su savo tauta, per šį dialogą skelbiamas išgelbėjimo nuostabumas ir sandoros poreikiai. Šis dialogas viršija katechezę.

Homilija nėra spektaklis pasilinksminimui, ji yra liturgijos dalis ir todėl, pabrėžia popiežius Pranciškus, negali būti labai ilga, panaši į konferenciją ar paskaitą. Galbūt pamokslininkas gali būti pajėgus išlaikyti žmonių susidomėjimą valandai, tačiau tada jo žodis tampa svarbesniu už tikėjimo šventimą. Per ilga homilija pažeidžia liturgijos dalių harmoniją ir jos ritmą. Homilija turi orientuoti susirinkimą link bendrystės su Kristumi Eucharistijoje, keičiančiu gyvenimą. Iš to išplaukia, kad pamokslininkas neturi užimti per daug vietos, Viešpats turi spindėti labiau už savo tarną.

Pamokslininkas ir asamblėja, pasak popiežiaus Pranciškaus, turi persiimti Bažnyčios motiniškumo nuostata. Pamokslininkas kalba tautai taip, kaip motina vaikui, o tauta pasitiki jo mokymu, nes žino, kad yra mylima ir kad tai sakoma dėl jos gėrio. Pamokslininkas turi kalbėti savo tautos žodžiais, turi būti jautrus savo tautai: ne dėl diplomatinių motyvų, bet dėl gilios sielovadinės nuostatos.

Viešpačiui iš tiesų patinka dialoguoti su savo tauta ir pamokslininkas turi padėti tautai suvokti šį Viešpaties malonumą, priduria Pranciškus.

Dialogas, rašo jis, yra kai kas daugiau už tiesos perdavimą, jis realizuojasi malonume bendrauti ir konkrečiame gėryje tų, kurie trokšta gero vienas kitam per žodžius. Pamokslavimas, kuris yra tik moralistinis, indoktrinuojantis, kuris tampa egzegezės pamoka, silpnina širdžių bendravimą per homiliją. Homilijoje tiesa yra lydima grožio ir gėrio.

Homilijoje yra perduodama evangelinės žinios sintezė, o ne pabiros idėjos ar vertybės. Kur tavo sintezė, ten tavo širdis.

Reikia ruoštis (145-159) pamokslavimui studijomis, apmąstymu, malda ir sielovadiniu kūrybingumu. Tam reikia skirti pakankamai laiko, net jei ir atrodo, kad yra skubių reikalų. Pamokslo pagrindas yra biblinis tekstas, kurį reikia skaityti su nuolankumu, pagarba, dėmesiu ir iškraipymo baime. Reikia kantrybės. Neverta net prasidėti, jei trokštama greitų, lengvų ir betarpiškų rezultatų. Pamokslavimui reikia skirti laiko, panašiai kaip atrandame laiko mylimiems žmonėms: juk pamokslaujama apie mylintį Dievą, kuris kalba.

Reikia gerai suprasti, ką sako biblinis tekstas, ką nori perduoti biblinis autorius, kam skirtas tekstas: jei paguodai, jis neturi būti naudojamas pataisymui, jei paraginimui, neturi būti naudojamas mokymui. Svarbu tekstą suvokti bendrame bibliniame kontekste. Biblija nėra savų sprendimų ar metalinių schemų patvirtinimui.

Svarbu, kad pamokslininkas pats gerai pažinotų Dievo Žodį ir pats būtų jo paliestas, jo sužeistas, įsileidęs jį iki pat gelmių. Jis turi būti įsitikinęs, kad Dievas jį myli, kad Jėzus jį išgelbėjo, kad Jo meilė visada taria paskutinį žodį. Kitaip pamokslininkas rizikuoja tapti netikru pranašu, tuščiu šarlatanu. Studijuojant Dievo Žodį ypač pravartu tai daryti maldoje: tai lectio divina. Kitas akcentas: pozityvi kalba apie tai, ką galima padaryt geriau, o ne apie tai, kas daroma blogai. Pozityvus pamokslavimas atveria vilčiai ir ateičiai, nepalieka įkalintais negatyvume.

Yra normalu susidurti su pagundomis: jaustis prislėgtu, taikyti tekstą kitų, bet ne savo gyvenimui, ieškoti pateisinimų teksto žinios pridengimui arba manyti, kad Dievas iš mūsų nori per daug. Dėlto žmonės praranda susitikimo su Žodžiu džiaugsmą, bet svarbu atsiminti, kad Dievas yra labai kantrus Tėvas. (Vatikano radijas)