Popiežius Pranciškus apie tarpreliginį dialogą: dialoguoti nereiškia atsisakyti savo tapatybės (+video)

Katalikų Bažnyčia supranta draugystės ir pagarbos tarp žmonių, priklausančių skirtingoms religinėms tradicijoms, vertę, - sakė popiežius Pranciškus, priimdamas Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos plenarinės sesijos narius ir šios tarybos pirmininką kardinolą Jean-Louis Tauran.

Tos draugystės ir pagarbos svarba auga vis labiau pasauliui tampant vis „mažesniu“ dėl migracijos reiškinio, kuris plečia skirtingų tradicijų, kultūrų ir religijų žmonių kontaktus. Tai paliečia krikščionišką sąžinę, yra iššūkis tikėjimui ir Bažnyčių, parapijų, tikinčiųjų gyvenimui.

Pasak popiežiaus, tokiais atvejais reikia atvirumo tiesoje ir meilės nuostatos, virš sunkumų ir abipusių fundamentalizmų. Netrūksta pasaulyje kontekstų, kuriuose sugyvenimas yra sunkus: dažnai ekonominiai ir politiniai motyvai persidengia su kultūriniais ir religiniais skirtumais, neretai prie to prisideda praeities klaidos ir nesusipratimai: visa tai rizikuoja skleisti baimę ir nepasitikėjimą. Vienintelis kelias įveikti šią baimę yra dialogas, draugiškas ir pagarbus susitikimas.

Dialoguoti nereiškia atsisakyti savo tapatybės ar priimti kompromisus apie tikėjimą krikščionišką moralę. Priešingai, tikras atvirumas apima savo giliausių įsitikinimų tvirtumą. Todėl suprantami ir kito motyvai, susitikimas tampa augimo brolystėje, turtingume ir liudijime proga. Tarpreliginis dialogas ir evangelizavimas neišskliaudžia vienas kito, bet turtina vienas kitą. Neprimetame nieko, nenaudojame jokių abejotinų strategijų, kad pritrauktume tikinčiųjų, tačiau su džiaugsmu ir paprastumu liudijime tai, kuo tikime ir kuo esame. Susitikimas, kuriame kiekvienas atsisakytų to, kuo tiki, kas jam brangiausio, tikrai nebūtų autentiškas santykis. Tai būtų sumeluota brolybė. Kaip Jėzaus mokiniai, turime stengtis įveikti baimę, visada žengti pirmą žingsnį, neprarasti drąsos sutikus sunkumus ir nesupratimus.

Dialogas tarp skirtingų religinių tradicijų asmenų praverčia įveikti ir dar kitą baimę, kurią dažnai sutinkame stipriai sekuliarizuotose visuomenėse: religinių tradicijų ir religinės dimensijos kaip tokios baimę. Religija yra suvokiama kaip kažkas nereikalingo ar net pavojingo. Kartais pretenduojama, kad krikščionys atsisakytų savo religinių ir moralinių tradicijų dėl to, kad galėtų dirbti. Yra paplitusi mintis, kad sugyvenimas įmanomas tik slepiant savo religinius įsitikinimus, susitinkant neutralioje erdvėje, be užuominų į transcendenciją. Bet ir čia kyla klausimas: kaip būtų įmanoma kurti tikrus santykius ir tokią visuomenę, kuri būtų visų bendri namai priverčiant atsisakyti to, kas kiekvienam atrodo esant svarbiausia egzistencijos dalis? Neįmanoma galvoti apie tokią „laboratorinę“ brolybę. Žinoma, būtina gerbti kitų įsitikinimus, taip pat netikinčių, tačiau turime turėti drąsos ir kantrybės sutikti kitą būdami tokie, kokie esame. Ateitis yra pagarbiame skirtingumų sugyvenime, o ne suvienodinime iki vieno teoriškai neutralaus mąstymo. Yra būtinas religijos laisvės pripažinimas. Apie tai Bažnyčios Mokymas pastaraisiais dešimtmečiais nekartą pasisakė. Esame įsitikinę, kad šiuo keliu eina taikos pasaulyje kūrimas, - baigdamas savo kalbą sakė popiežius Pranciškus. (Vatikano radijas)