Popiežius Pranciškus apie tarpreliginį dialogą: dialoguoti nereiškia atsisakyti savo
tapatybės (+video)
Katalikų Bažnyčia supranta draugystės ir pagarbos tarp žmonių, priklausančių skirtingoms
religinėms tradicijoms, vertę, - sakė popiežius Pranciškus, priimdamas Popiežiškosios
tarpreliginio dialogo tarybos plenarinės sesijos narius ir šios tarybos pirmininką
kardinolą Jean-Louis Tauran.
Tos draugystės ir pagarbos svarba auga vis labiau
pasauliui tampant vis „mažesniu“ dėl migracijos reiškinio, kuris plečia skirtingų
tradicijų, kultūrų ir religijų žmonių kontaktus. Tai paliečia krikščionišką sąžinę,
yra iššūkis tikėjimui ir Bažnyčių, parapijų, tikinčiųjų gyvenimui.
Pasak popiežiaus,
tokiais atvejais reikia atvirumo tiesoje ir meilės nuostatos, virš sunkumų ir abipusių
fundamentalizmų. Netrūksta pasaulyje kontekstų, kuriuose sugyvenimas yra sunkus: dažnai
ekonominiai ir politiniai motyvai persidengia su kultūriniais ir religiniais skirtumais,
neretai prie to prisideda praeities klaidos ir nesusipratimai: visa tai rizikuoja
skleisti baimę ir nepasitikėjimą. Vienintelis kelias įveikti šią baimę yra dialogas,
draugiškas ir pagarbus susitikimas.
Dialoguoti nereiškia atsisakyti savo tapatybės
ar priimti kompromisus apie tikėjimą krikščionišką moralę. Priešingai, tikras atvirumas
apima savo giliausių įsitikinimų tvirtumą. Todėl suprantami ir kito motyvai, susitikimas
tampa augimo brolystėje, turtingume ir liudijime proga. Tarpreliginis dialogas ir
evangelizavimas neišskliaudžia vienas kito, bet turtina vienas kitą. Neprimetame nieko,
nenaudojame jokių abejotinų strategijų, kad pritrauktume tikinčiųjų, tačiau su džiaugsmu
ir paprastumu liudijime tai, kuo tikime ir kuo esame. Susitikimas, kuriame kiekvienas
atsisakytų to, kuo tiki, kas jam brangiausio, tikrai nebūtų autentiškas santykis.
Tai būtų sumeluota brolybė. Kaip Jėzaus mokiniai, turime stengtis įveikti baimę, visada
žengti pirmą žingsnį, neprarasti drąsos sutikus sunkumus ir nesupratimus.
Dialogas
tarp skirtingų religinių tradicijų asmenų praverčia įveikti ir dar kitą baimę, kurią
dažnai sutinkame stipriai sekuliarizuotose visuomenėse: religinių tradicijų ir religinės
dimensijos kaip tokios baimę. Religija yra suvokiama kaip kažkas nereikalingo ar net
pavojingo. Kartais pretenduojama, kad krikščionys atsisakytų savo religinių ir moralinių
tradicijų dėl to, kad galėtų dirbti. Yra paplitusi mintis, kad sugyvenimas įmanomas
tik slepiant savo religinius įsitikinimus, susitinkant neutralioje erdvėje, be užuominų
į transcendenciją. Bet ir čia kyla klausimas: kaip būtų įmanoma kurti tikrus santykius
ir tokią visuomenę, kuri būtų visų bendri namai priverčiant atsisakyti to, kas kiekvienam
atrodo esant svarbiausia egzistencijos dalis? Neįmanoma galvoti apie tokią „laboratorinę“
brolybę. Žinoma, būtina gerbti kitų įsitikinimus, taip pat netikinčių, tačiau turime
turėti drąsos ir kantrybės sutikti kitą būdami tokie, kokie esame. Ateitis yra pagarbiame
skirtingumų sugyvenime, o ne suvienodinime iki vieno teoriškai neutralaus mąstymo.
Yra būtinas religijos laisvės pripažinimas. Apie tai Bažnyčios Mokymas pastaraisiais
dešimtmečiais nekartą pasisakė. Esame įsitikinę, kad šiuo keliu eina taikos pasaulyje
kūrimas, - baigdamas savo kalbą sakė popiežius Pranciškus. (Vatikano radijas)