Popiežiaus Pranciškaus katechezė: tikiu kūno iš numirusių prisikėlimą (+ video)

Šiandien dar kartą grįžtu prie tvirtinimo „tikiu kūno prisikėlimu“. Kalbama apie tiesą, kuri nėra paprasta ir toli gražu nėra aiški, nes, gyvenant pasinėrus šiame pasaulyje, nėra lengva suprasti būsimą tikrovę, - pradėdamas bendrosios trečiadienio audiencijos šv. Petro aikštėje katechezę sakė popiežius Pranciškus. Tačiau, pasak jo, mus apšviečia Evangelija: mūsų prisikėlimas yra susijęs su Jėzaus prisikėlimu. Faktas, kad Jis prisikėlė įrodo, kad mirusių prisikėlimas įmanomas. Jis prisikėlė ir todėl, kad prisikėlė, ir mes prisikelsime.

Pirmiausia, - sakė Šventasis Tėvas, - pačiame Šventajame Rašte yra kelias link pilno tikėjimo mirusių prisikėlimu, tikint kad Dievas yra viso žmogaus, sielos ir kūno, kūrėjas bei išlaisvintojas, ištikimas sandorai su savo tauta. Pranašas Ezekielis savo vizijoje regi kaulus, kurie, atgaivinti, grįžta į gyvenimą. Tai viltis dėl būsimo „Izraelio prisikėlimo“.

Jėzus, Naujajame Testamente, išpildo šį apreiškimą ir tikėjimą prisikėlimu susieja su savo asmeniu, sako: „aš esu prisikėlimas ir gyvenimas“. Viešpats Jėzus paskutinę dieną prikels tuos, kurie juo tikėjo. Jėzus atėjo tarp mūsų, tapo žmogumi kaip mes, išskyrus nuodėmę. Tokiu būdu mus pasiėmė kartu į savo kelią atgal pas Tėvą. Jis, įsikūnijęs Žodis, miręs dėl mūsų ir prisikėlęs, duoda savo mokiniams Šventąją Dvasią kaip užstatą už savo šlovingos Karalystės pilną bendrystę, kurios dar laukiame. Šis laukimas yra mūsų vilties šaltinis ir priežastis. Jei ši viltis yra saugoma ir auginama, ji tampa šviesa mūsų asmeninėse istorijose ir bendruomenės istorijoje. Visada prisiminkime: esame mokiniai to, kuris vieną dieną atėjo ir ateis pabaigoje. Jei tai geriau suprastume, būtume mažiau nuvarginti kasdienybės, mažiau įkalinti laikinume, labiau pasiryžę su gailestinga širdimi eiti išgelbėjimo keliu.

Kitas aspektas: ką reiškia prisikelti? Prisikėlimas įvyks paskutinę dieną, pasaulio pabaigoje, per Dievo visagalybę, per gyvybės sugrąžinimą mūsų kūnui jį suvienijant su siela, per Kristaus prisikėlimą. Tai yra pamatinis paaiškinimas: mes prisikelsime, nes Jėzus prisikėlė. Mes viliamės prisikėlimu, nes Jis mums atvėrė duris. Šis mūsų persikeitimas, perkeitimas yra ruošiamas jau šiame gyvenime per santykį su Kristumi, per sakramentus, ypač Eucharistiją. Šiame gyvenime maitinomės Jo Kūnu ir Krauju, prisikelsime kaip Jis, Su Juo ir per Jį. Kaip Jėzus prisikėlė savo kūne, bet negrįžo į žemišką gyvenimą, taip ir mes prisikelsime savo kūnuose, kurie bus perkeisti į šlovingus, dvasinius kūnus. Tai nėra melas, - sakė popiežius, kreipdamasis į maldininkus ir piligrimus, klausdamas: - ar tikite, kad Jėzus yra Prisikėlęs, kad yra gyvas šiuo momentu. Ir jei yra gyvas, ar mus paliks mirčiai? Ne, jis mūsų laukia. Jis prisikėlė ir jo prisikėlimo jėga prikels mus visus.

Jau šiame gyvenime mes dalyvaujame Kristaus prisikėlime. Tiesa, kad Jėzus mus prikels laikų pabaigoje, tačiau tiesa, kad tam tikru požiūriu jau esame prisikėlę. Amžinasis gyvenimas prasideda nuo šio momento. Prasideda per visą gyvenimą, iki pat galutinio prisikėlimo. Per Krikštą esame įterpti į Kristaus mirtį ir prisikėlimą, dalyvaujame naujame gyvenime, kuris yra Jo gyvenimas. Laukdami paskutinės dienos jau turime savyje prisikėlimo sėklą, pradžią pilno prisikėlimo, kurį gausime kaip palikimą. Todėl kiekvieno iš mūsų kūnas yra amžinybės atspindys, tad turi būti gerbiamas, turi būti gerbiamas ir mylimas kiekvieno kenčiančio gyvenimas. Esame kelyje į prisikėlimą. Ši mintis mums teikia viltį, tai yra mūsų džiaugsmas: vieną dieną sutiksime Jėzų. Tai yra mūsų likimas, - baigdamas katechezę sakė popiežius. (Vatikano radijas)