Antras Advento pamokslas: Šv. Pranciškaus nuolankumas
Penktadienio rytą popiežius Pranciškus su bendradarbiais klausėsi antro šių metų Advento
pamokslo. Tėvas Raniero Cantalamessa OFM Cap., šiemet šiuos tradicinius tris pamokslus
skyręs šv. Pranciškaus Asyžiečio asmenybei, antrame pamoksle kalbėjo apie Pranciškaus
nuolankumą.
Kas yra nuolankumas ir kaip jį savo pavyzdžiu mums liudija šv.
Pranciškus? Tėvas Cantalamessa pirmiausia priminė paties termino „nuolankumas“ vartoseną
Šventajame Rašte. Visomis Biblijos kalbomis šis žodis turi dvi pagrindines reikšmes:
objektyviąją - tai yra nurodo mažumą, silpnumą, skurdą, ir subjektyviąją – tai yra
nurodo jausmą, savo paties mažumo pripažinimą. Pastarąja prasme mes nuolankumą suvokiame
kaip dorybę. Popiežiaus namų pamokslininkas iškart pridūrė ir tam tikrą šios dorybės
paradoksalumą. Kas mano turįs šią dorybę, iš tiesų jos neturi; o ją turi tas, kas
nežino, kad turi. Tik Jėzus, žmogus ir Dievas, apie save gali sakyti, kad jis yra
„nuolankios širdies“.
Pasak tėvo Cantalamessa, Pranciškus Asyžietis šią dorybę
suvokia teologiškai ir kristologiškai. Viename savo raštų vardindamas Dievo savybes,
Pranciškus sako: „Tu esi šventas, Tu esi galingas, Tu esi triasmenis ir vienas, Tu
esi Meilė, Tu esi Išmintis“ ir po to netikėtai priduria „Tu esi Nuolankumas“. Tai
ne klaida. Pranciškus apčiuopė giliausią tiesą apie Dievą, kuri ir mus visus turėtų
stebinti. Dievas yra nuolankus, nes jis yra meilė. Žmonės atmeta meilę, o Dievas nuolankiai
su tuo sutinka. Jis savęs žmonėms neprimeta. Jis nuolankiai toleruoja visus žmonių
pasirinkimus. Regimą Dievo nuolankumo apsireiškimą matome kontempliuodami Kristų,
plaunantį savo mokiniams kojas. Šv. Pranciškus gerai suvokė ryšį tarp Dievo nuolankumo
ir įsikūnijimo. Tad Pranciškui nuolankumo dorybės šaltinis buvo ir Dievo nuolankumo
suvokimas, ir Kristaus sekimas.
Ko mes galėtume pasimokyti iš Pranciškaus?
Pirmiausia neturėti iliuzijų, kad jau pasiekėme nuolankumą, kad tam pakanka tik suvokti
savo menkumą ir pareigą broliškai tarnauti kitiems. Kad žmogus neišpuiktų, Dievas
jį tarsi pririša prie žemės, pritvirtina prie inkaro. Apie kažką panašaus kalba šv.
Paulius, sakydamas: „Kad neišpuikčiau, man duotas dyglys kūne“ (2 Kor 12.7). Kas nori
sekti Viešpatį ir tarnauti Bažnyčiai, labai dažnai susiduria su skaudžiu konstatavimu
koks jis iš tiesų menkas. Tačiau nuolankumas nėra tik privati dorybė. Nuolankumas
turi spindėti Dievo tautoje, Bažnyčioje. Bažnyčia turi būti nuolanki; jei Kristus
tarnavo, turi tarnauti ir Bažnyčia. Deja, dažnai Bažnyčia tik skelbė Kristaus tiesą,
o nepakankamai liudijo jo nuolankumą. O kaip tik nuolankumu labiau nei apologetika
įmanome įveikti priešiškumą ir išankstinius nusistatymus Bažnyčios atžvilgiu, ištiesinti
kelią Evangelijos priėmimui. (Vatikano radijas)