2013-12-13 16:55:46

Antras Advento pamokslas: Šv. Pranciškaus nuolankumas


Penktadienio rytą popiežius Pranciškus su bendradarbiais klausėsi antro šių metų Advento pamokslo. Tėvas Raniero Cantalamessa OFM Cap., šiemet šiuos tradicinius tris pamokslus skyręs šv. Pranciškaus Asyžiečio asmenybei, antrame pamoksle kalbėjo apie Pranciškaus nuolankumą.

Kas yra nuolankumas ir kaip jį savo pavyzdžiu mums liudija šv. Pranciškus? Tėvas Cantalamessa pirmiausia priminė paties termino „nuolankumas“ vartoseną Šventajame Rašte. Visomis Biblijos kalbomis šis žodis turi dvi pagrindines reikšmes: objektyviąją - tai yra nurodo mažumą, silpnumą, skurdą, ir subjektyviąją – tai yra nurodo jausmą, savo paties mažumo pripažinimą. Pastarąja prasme mes nuolankumą suvokiame kaip dorybę. Popiežiaus namų pamokslininkas iškart pridūrė ir tam tikrą šios dorybės paradoksalumą. Kas mano turįs šią dorybę, iš tiesų jos neturi; o ją turi tas, kas nežino, kad turi. Tik Jėzus, žmogus ir Dievas, apie save gali sakyti, kad jis yra „nuolankios širdies“.

Pasak tėvo Cantalamessa, Pranciškus Asyžietis šią dorybę suvokia teologiškai ir kristologiškai. Viename savo raštų vardindamas Dievo savybes, Pranciškus sako: „Tu esi šventas, Tu esi galingas, Tu esi triasmenis ir vienas, Tu esi Meilė, Tu esi Išmintis“ ir po to netikėtai priduria „Tu esi Nuolankumas“. Tai ne klaida. Pranciškus apčiuopė giliausią tiesą apie Dievą, kuri ir mus visus turėtų stebinti. Dievas yra nuolankus, nes jis yra meilė. Žmonės atmeta meilę, o Dievas nuolankiai su tuo sutinka. Jis savęs žmonėms neprimeta. Jis nuolankiai toleruoja visus žmonių pasirinkimus. Regimą Dievo nuolankumo apsireiškimą matome kontempliuodami Kristų, plaunantį savo mokiniams kojas. Šv. Pranciškus gerai suvokė ryšį tarp Dievo nuolankumo ir įsikūnijimo. Tad Pranciškui nuolankumo dorybės šaltinis buvo ir Dievo nuolankumo suvokimas, ir Kristaus sekimas.

Ko mes galėtume pasimokyti iš Pranciškaus? Pirmiausia neturėti iliuzijų, kad jau pasiekėme nuolankumą, kad tam pakanka tik suvokti savo menkumą ir pareigą broliškai tarnauti kitiems. Kad žmogus neišpuiktų, Dievas jį tarsi pririša prie žemės, pritvirtina prie inkaro. Apie kažką panašaus kalba šv. Paulius, sakydamas: „Kad neišpuikčiau, man duotas dyglys kūne“ (2 Kor 12.7). Kas nori sekti Viešpatį ir tarnauti Bažnyčiai, labai dažnai susiduria su skaudžiu konstatavimu koks jis iš tiesų menkas. Tačiau nuolankumas nėra tik privati dorybė. Nuolankumas turi spindėti Dievo tautoje, Bažnyčioje. Bažnyčia turi būti nuolanki; jei Kristus tarnavo, turi tarnauti ir Bažnyčia. Deja, dažnai Bažnyčia tik skelbė Kristaus tiesą, o nepakankamai liudijo jo nuolankumą. O kaip tik nuolankumu labiau nei apologetika įmanome įveikti priešiškumą ir išankstinius nusistatymus Bažnyčios atžvilgiu, ištiesinti kelią Evangelijos priėmimui. (Vatikano radijas)







All the contents on this site are copyrighted ©.