Popiežius Pranciškus jėzuitams: Be širdies nerimo mes bevaisiai (+video)
Penktadienį popiežius Pranciškus aukojo Mišias kartu su Romos jėzuitų bendruomene.
Šią dieną liturgijoje buvo minimas Švenčiausiasis Jėzaus Vardas. Šis titulas suteiktas
ir pagrindinei Romos ir viso pasaulio jėzuitų bažnyčiai. Penktadienio rytą nuvykęs
į Romos Švenčiausiojo Jėzaus vardo bažnyčią popiežius aukojo šventės Mišias. Koncelebravo
dešimtys, o gal ir daugiau kai šimtas, tėvų jėzuitų. Šia proga buvo taip pat pagerbtas
vienas pirmųjų Ignaco Lojolos bendražygių Petras Faberis, kurį popiežius Pranciškus
prieš kelias savaites paskelbė šventuoju.
Šv. Paulius mums sako: „Būkite tokio
nusistatymo kaip Kristus Jėzus. Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo
lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą“ (Fil 2,2-7) Mes,
jėzuitai, - sakė popiežius homilijoje komentuodamas šiuos Pauliaus laiško filipiečiams
žodžius, - norime nešioti Jėzaus vardą, norime kovoti iškėlę Kristaus kryžiaus vėliavą,
o tai reiškia, kad turime būti ir tokio nusistatymo kaip Jėzus. Turime mąstyti kaip
Jis, turime mylėti kaip Jis, turime matyti kaip Jis, turime keliauti kaip Jis. Turime
daryti viską ką Jis darė, su tai pačiais jausmais, su Jo širdies jausmais.
Kristaus
širdis, tai Dievo širdis, kuri iš meilės „apiplėšė“ save. Kiekvienas iš mūsų, jėzuitų,
turime būti pasiruošę save apiplėšti. Esame pašaukti šitaip nusižeminti, būti „apiplėštais“
žmonėmis. Neturime savęs statyti į centrą, nes mūsų Draugijos centras yra Kristus
ir Bažnyčia. Dievas yra Deus semper maior, Dievas, kuris mus visada stebina. Ir jei
stebinantis Dievas nėra centre, Draugija pasimeta. Dėl to būti jėzuitu, reiškia būti
žmogumi, kuris ne viską žino, kurio protas atviras, jis mąsto visada siekdamas didesnės
Dievo garbės, Dievo, kuris visą laiką mus stebina. Tai mūsų nepakankamumo nerimas,
šventas ir gražus nerimas.
Esame nusidėjėliai ir dėl to turime savęs klausti:
ar mūsų širdis išsaugojo ieškojimo nerimą, ar jos neištiko atrofija? Ar yra mūsų širdyje
įtampa, ar ji nenurimusi, ar neužsidariusi, ar plaka žygio ritmu, keliaujant kartu
su visa Dievą tikinčiųjų tauta? Reikia ieškoti Dievo, jį rasti, ir visada vėl iš naujo
jo ieškoti. Tik toks nerimas nuramina jėzuito širdį. Šis apaštališkas nerimas turi
mus nuolatos skatinti skelbti, drąsiai evangelizuoti. Šis nerimas mus padaro pajėgius
priimti apaštališkojo vaisingumo dovaną. Be nerimo mes bevaisiai.
Šiuo nerimu
gyveno šv. Petras Faberis, žmogus turintis didelių troškimų,- sakė popiežius Pranciškus.
Jis buvo nuolankus, jautrus, gilaus dvasingumo, sugebantis susidraugauti su visais
žmonėmis, tačiau karu jis buvo nerimstantis, nesustojantis, nepasitenkinantis. Šv.
Ignacui vadovaujant, jis išmoko savo nerimastingumą derinti su sugebėjimu priimti
sprendimus.
Pasak Popiežiaus, šv. Petro Faberio pavyzdys liudija, kad gilų
tikėjimą visada lydi karštas troškimas keisti pasaulį. Štai klausimai mums: kokio
dydžio mūsų troškimai ir vizijos? Ar turime drąsos? Ar mūsų užmojai kyla į padanges,
ar degame uolumu? O gal esame tik vidutiniokai ir tenkinamės laboratorinėmis apaštalinėmis
programomis? Visada atsiminkime, kad Bažnyčios jėga glūdi ne joje pačioje ir ne jos
organizaciniuose sugebėjimuose, bet giliuose Dievo vandenyse, - sakė popiežius Pranciškus.
Šitie vandenys kursto mūsų troškimus ir praplatina mūsų širdis. Netrokšdami mes nieko
nepasiektume.
Šv. Petras Faberis troško, kad Dievas praplėstų, padarytų talpią
jo širdį. Jis visą savo dėmesį buvo sutelkęs į Dievą ir dėl to galėjo keliauti, dažnai
pėsčiomis, po visą Europą, su visais rasti kalbą ir skelbti Evangeliją. Popiežius
čia pridūrė, kad kartais susiduriame su pagunda, ir deja daugelis jai pasiduoda, skelbti
Evangeliją su vėzdu, kaip inkvizitoriai, smerkdami kitus. Ne! Evangeliją turime skelbti
su gerumu ir broliška meile.
Mes esame žmonės, kupini įtampos, bet kartu ir
nenuoseklumo bei prieštaravimų, esame nusidėjėliai, visi. Bet mes norime eiti pirmyn
Jėzaus žvilgsnio lydimi. Mes esame maži, esame nusidėjėliai, bet norime kovoti iškėlę
Kryžiaus vėliavą, šioje Draugijoje, pavadintoje Jėzaus vardu. Mes esame egoistai,
bet norime, kad mūsų gyvenimas būtų draskomas didelių troškimų. Atnaujinkime mūsų
pasiaukojimą Amžinajam visatos Viešpačiui, kad jo šlovingosios Motinos padedami, sugebėtume
norėti ir trokšti to paties, ko troško Kristus, apiplėšęs pats save, kad būtume tokio
nusistatymo kaip Jis. (Vatikano radijas)