Tarptautinė teologijos komisija paskelbė dokumentą apie monoteizmą ir prievartą

Ketvirtadienį, sausio 16 dieną, paskelbtas Tarptautinės teologinės komisijos dokumentas apie monoteizmą, ypač krikščionišką monoteizmą, ir prievartą. Integralų tekstą įvairiomis kalbomis galima atrasti oficialiame Vatikano interneto portale vatican.va. Komunikate priduriama, kad dokumentas yra parengtas 2009 – 2013 metų laikotarpiu, atsakant į teorijas, pasak kurių tarp monoteizmo ir prievartos egzistuoja tiesioginis ir būtinas ryšys.

Pati dievybės sąvoka gimsta iš religinio jausmo, kuris yra aptinkamas universaliai, kiekviename laikotarpyje, kiekvienoje kultūroje. Monoteizmas ilgą laiką laikytas labiausiai kultūriškai išsivysčiusių religijos forma, atitinkanti racionaliai protu suvokiamą principą, kad Dievas yra vienas, vienintelis.

Kita vertus, reikia konstatuoti, kad yra skirtumų tarp monoteistinių religijų, iš vienos pusės, ir filosofinio monoteizmo ir krikščionybės, iš kitos pusės.

Dokumente konstatuojama, kad dabartinė Vakarų kultūra, paradoksaliai reaguodama į jai pačiai priklausančias filosofines ir politines doktrinas, šiandien privilegijuoja teisingumo ir gėrio pliuralizmą, teorizuodama reliatyvizmą. Taip deklaruojama pagarba skirtumams, kita vertus, taip iškeliamas prieštaravimas, nes grindžiamas žmonių pasaulio nesusikalbėjimas. O tai atveda prie nepasitikėjimo ir atsisakymo ieškoti to, kas yra bendro žmogaus orumui. Reliatyvizmo horizontas toli gražu nėra geriausias taikos ir sugyvenimo garantas, nes tampa abejingumo ir abipusio nepasitikėjimo motyvu.

Reliatyvizmo nuostatoje tiesa nėra žmogaus orumo ir žmonių vienybės principas, apsaugantis nuo jų egoizmų ir abejingumo. Priešingai, tiesa apibūdinama kaip pavojus žmogaus autonomijai ir jo laisvei. O pretenzija, kad yra įmanoma pasiekti objektyvią tiesą, yra priskiriama tik vienai žmonių grupei, kuri esą tokiu būdu pagrįs kitų užvaldymą.

Neretai monoteizmas yra priešinamas su politeizmu: esą pastarasis, panašiai kaip reliatyvistinis pliuralizmas, yra kūrybingas ir atviras. Žinoma, istoriniu požiūriu, kaip nesunku patikrinti, tai yra netiesa.

Svarbu atsiminti krikščioniško monoteizmo ir krikščioniškos teologijos esmę: Dievo meilė yra jungiama su meile artimui: ne retoriniame, o būties lygyje, per Dievo Įsikūnijimą. Kristus paaukojo save, o ne kitus. Taip pat jo auka buvo universali, už visus, o ne už kai kuriuos. Tai yra iš tiesų radikalus pasisakymas prieš prievartingą religijos panaudojimą.

Tačiau Tarptautinė teologijos komisija taip pat sąžiningai pripažino, kad kai kada krikščionybės istorinė praktika prieštaravo šiai esmei, keldama papiktinimą. Todėl yra kalbama apie atsivertimo būtinybę ir apie Apreiškimo suvokimo gryninimą, kuris yra ilgas istorinis procesas. Taip pat sąžiningai galima pasakyti, kad dabartinėje epochoje Bažnyčia atliko negrįžtamą šuolį savo doktrinoje ir praktikoje, kuris bus neatskiriamas nuo krikščionybės ateities.

Išdėsčius šiuos principus, Tarptautinės teologinės komisijos dokumente yra išplėtojamos įvairios pasekmės, tarp kurių ir dialogas su dabartinio ateizmo formomis. (Vatikano radijas)