Prancūzų vyskupai: kaip kovoti prieš savižudybes, kai norima jas įteisinti?
Prancūzijos prezidentui Francois Hollande pareiškus, kad jis ir jo vyriausybė iki
metų pabaigos pateiks įstatymo dėl gyvybės pabaigos projektą, komunikatą paskelbė
ir Prancūzijos vyskupų konferencija.
Pranešime primenama, kad jau surinkti
įvertinimai apie gyvenimo nutraukimą yra skirtingi ir pats klausimas reikalauja ekstremalaus
atsargumo. Ganytojų požiūriu, savižudybė su medicinos pagalba, kitaip tariant, eutanazija,
yra nepriimtina. Dar labiau tas pasiūlymas, kuris leidžia nutraukti gyvybę tiems,
kurie nebepajėgūs patys išsireikšti.
Mūsų visuomenė, rašo vyskupai, nori pamiršti
mirtį ir kratosi artumo su tuo, kuris netrukus mirs. Tačiau taip galima ateiti iki
nežmogiškų sprendimų. Labai svarbu patikslinti žodyną ir siekiamus tikslus. Niekas
negali savavališkai ką nors numarinti, taip pat ir sunkų ligonį, nepažeidžiant fundamentalaus
draudimo „nežudyk“, kuris yra didysis visuomenės moralinis reikalavimas, o krikščionims
ir Dievo įsakymas. Nežudymas, ypač silpniausių, yra socialinio gyvenimo pamatas. Didelis
skaičius mūsų amžininkų dėl ligos, neįgalumo ar amžiaus jaučiasi tapę našta artimiesiems
ir visuomenei. Jie kenčia savo vienatvėje, kitų abejingume, visuomenėje, kurioje pabrėžiamos
tik autonomijos ir veiksmingumo vertybės. Tiems, kurie suabejoja savo gyvenimo prasme,
reikia paramos ir solidarumo. Ar negalime pasiūlyti nieko kito, kaip tik užbaigti
savo gyvenimą?
Savižudybė, tęsia Prancūzijos vyskupai, dažnai pristatoma kaip
„galutinė, paskutinė laisvė“. Tačiau tuo pat metu yra nerimaujama, teisingai, dėl
didelio savižudybių skaičiaus tarp jaunuolių ir pagyvenusių asmenų. Kaip reaguoti
prieš savižudybių plitimą, kai tuo pat metu jos skatinamos? Kaip nuspręsime, kuriems
reikia padėti įveikti liūdesį ir išvengti blogiausio, o kuriems padėti jų valioje
mirti? Kas bus tas teisėjas, kuris nuspręs kurie gyvenimai nebeturi būti gyvenami?
Skirtingai vertinti gyvenimus būtų diskriminacija.
Savižudybė pažeidžia viso
socialinio kūno solidarumą ir valią gyventi, tad būtina dėti pastangas dėl solidarumo
ir broliškumo. Daug yra daroma lengvinant kančias ir skausmus gyvenimo pabaigoje,
tačiau darbo dar daugybė. Žiniasklaidos kampanijos, populiarinant naują įstatymo projektą,
nukreipia dėmesį nuo to, kaip trūkta reformų, kad ligoniai gautų paliatyvinę - nepriverstinę
- slaugą ir pagalbą. Į tai ir į šeimyninio bei visuomeninio solidarumo skatinimą turėtų
orientuotis bet koks įstamdavystė apie gyvenimo pabaigą. (Vatikano radijas)