Lietuvos Užsienio reikalų ministras lankėsi Vatikane
Baigėsi Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus vizitas Vatikane
ir Romoje. Trečiadienį Ministras dalyvavo bendrojoje audiencijoje ir buvo pristatytas
popiežiui Pranciškui. Ketvirtadienį jis susitiko su Popiežiaus Valstybės sekretoriumi
arkiv. Pietro Parolinu ir Sekretoriumi santykiams su valstybėmis arkiv. Dominique’u
Mamberti, taip pat aplankė Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininką
kard. Peterį Turksoną. Po vizito Vatikane, ministras Linkevičius susitiko su Maltos
Ordino Didžiuoju magistru Matthew Festingu ir su Italijos Užsienio reikalų ministre
Emma Bonino. Vizitas užbaigtas malda ir vakariene Popiežiškojoje šv. Kazimiero lietuvių
kolegijoje.
Po vizito Vatikane, ministras Linas Linkevičius
buvo trumpam užsukęs ir į Vatikano radiją. Ketvirtadienį įrašytą pokalbį pradėjome
klausimu apie jo trumpą susitikimą su Šventuoju Tėvu.
Įspūdžiai,
pirmiausia emociškai, visada, kaip ir tikėtina, labai gilūs. Jaučiasi, tiesiog spinduliuoja,
kad popiežius yra nepaprastai nuoširdus žmogus. Pirmiausia aš jam priminiau, kad jis
labai laukiamas Lietuvoje. Visi prisimena Jono Pauliaus II viešnagę. Tai buvo tikrai
labai didelis įvykis. Ir mes dabar labai tikimės ir labai laukiame popiežiaus vizito.
Beje,
priminiau jam vieną dalyką. Jisai gana aktyviai naudojasi twitterio žinutėmis. Ir
viena iš tų žinučių kaip tik pasitarnavo. Aš jam paminėjau, kad mes, Užsienio reikalų
ministerija, surengėme tradicinius ekumeninius maldos pusryčius. Tema buvo pagal jo
žinelę, kurioje jis pasisakė prieš abejingumo globalizaciją ir už solidarumo globalizaciją.
Ir ta tema kaip tik buvo iš jo twitterio žinelės. Matote kaip viskas susiję.
Tad
toks buvo mūsų pokalbis. Aš manau, kad labai svarbu jį pratęsti. Reikia kalbėtis ir
apie kitus dalykus, kurie gali būti labai turtingo turinio.
- Šiandien,
ketvirtadienį, turėjote progą susitikti su Popiežiaus Valstybės sekretoriumi ir teko
šiek tiek dalykiškiau pasikalbėti. Kokia buvo pokalbio tematika?
Lietuva
šiandien stojasi ant kojų ir po 23 nepriklausomybės metų mes jaučiamės galį kažką
atlikti ir tarptautinėje erdvėje. Tai įrodėme praeitų metų antrąjį pusmetį, kuomet
pirmininkavome Europos Sąjungos Tarybai. Tapome labiau matomi, labiau žinomi. Šie
metai vėl mums atvėrė naujus nepatirtus horizontus. Mums didelis iššūkis – narystė
dvejiems metams Jungtinių Tautų Saugumo taryboje. Čia darbotvarkė jau tikrai pasaulinė
ir didžioji dauguma problemų susijusi su Afrika, Artimaisiais Rytais, kur mes tradiciškai
gal neturėjome ekspertizės šiais klausimais. Tai štai dabar šie dalykai atsiveria
konsultacijoms. Vatikanas yra pasaulinis centras. Ne tik dvasinis, bet ir informacijos,
žinojimo prasme, turtintis gilių tradicijų diplomatinės tarnybos tinklą.
Man
paliko labai gilų įspūdį susitikimas su kardinolu Turksonu. Šiaip, nežinantiems –
aš tarp jų – Taikos ir teisingumo tarybos pavadinimas skamba gana abstrakčiai ir galbūt
sunku suvokti kas tai yra. Bet aš po pokalbio supratau, kad čia yra nepaprastai gilus
žinojimas, analizė procesų, tų pačių procesų, kurie ir mums svarbūs. Tad visų šių
susitikimų Vatikane išvada ta, kad mes esame pasirengę reguliariems kontaktams, ne
tik mandagumo kalbėjimui, bet ir kalbėjimui apie problemas pasaulyje. Mes turime daug
bendro. Jungtinių Tautų Saugumo taryboje mes turime prioritetus, kurie, nė kiek neabejoju,
visiškai sutampa su Vatikano prioritetais. Pav. - vaikų, moterų apsauga konfliktų
metu, prekybos žmonėmis problema, masinio naikinimo ginklų neplatinimas, kova su terorizmu
– tai yra visi tie dalykai, kuriais esame tiesiogiai susiję. Tad manau, kad kontaktai
gali būti abipusiai naudingi, ne tik mums, Lietuvai, kaip mažai šaliai, bet aš tikiu
– ir Vatikanui. Mes pagarbiai tęsime gražias tradicijas, kurios susiklosčiusios tarp
mūsų krašto ir Vatikano.
Beje, dar naudodamasis proga eilinį kartą padėkojau,
čia niekada nepavargsime dėkoti, už Lietuvos aneksijos nepripažinimo politiką. Tai
yra pagrindas, ant kurio mes turime dabar statyti savo santykių pastatą ir tuos santykius
kurti toliau. Taip kad po vizito mano nuotaika labai gera.
- Jūs paminėjote
„nepripažinimo politiką“. Aš, šiek tiek gal kitaip pakreipdamas klausimą, jūsų norėčiau
paklausti kito dalyko. Prieš porą metų gana plačiai nuskambėjo Lietuvos apsisprendimas
balsuoti prieš Palestinos narystę UNESCO. Ar dabar ta pozicija pasikeitusi?
Jei
tiesiai atsakyti: ji šiek tiek pasikeitusi. Mes elgiamės pagal Europos Sąjungos laikyseną.
Pakėlėme Palestinos atstovybės statusą ir atstovas dabar yra misijos vadovas. Užmezgėme
diplomatinius santykius ne ta prasme, kad pripažįstame kaip šalį, bet vyksta diplomatiniai
kontaktai. Taip pat nusiuntėme savo atstovą į Ramalą ir tai rodo mūsų dėmesį. Taip
kad santykiuose su Palestina pasiekėme jau kitą lygį ir tai netrukdo mūsų santykiams
su Izraeliu. Mes tradiciškai turime irgi gana draugiškus santykius su Izraeliu. Neseniai
vykusio mano vizito metu lankiausi ne tik Telavive ir Jeruzalėje, bet ir Ramaloje.
Ir tikrai mes tame procese matome savo vaidmenį ir kaip Lietuva, ir kaip Europos Sąjungos
narė. Mes dabar turime gerus santykius su Izraeliu ir, manau, smarkiai pagerėjusius
su Palestina.
- Lietuva ką tik baigė pirmininkavimo Europos Sąjungai
pusmetį. Bendrame kontekste matome, girdime nusiskundimų, kad galbūt trūksta aiškios
bendros kultūrinės vizijos, bendro labai aiškaus politinio projekto. Kartais matome
ir vertybinį susipriešinimą arba tam tikrą patriotizmą nukreiptą prieš Europos integraciją.
Kokią ES ateities viziją šiandien turi Lietuva?
Mes dalyvaujame toje diskusijoje
ne kaip stebėtojai, bet aktyviai. Mus irgi neramina panašūs dalykai, kurie čia buvo
paminėti. Aš asmeniškai galiu pasakyti, kad galbūt deja vertybės šiek tiek užleidžia
vietą interesams. Visada turėtų būti balansas. Matau tą tendenciją, kad vertybės užleidžia
vietą interesams, negerąja prasme. Turime tai stebėti ir turime tame dalyvauti. Svarbu
apie tai ne tik abstrakčiai kalbėti, bet reikia ir praktikoje pritaikyti.
-
Ar Jums neatrodo, kad tas vertybinis susipriešinimas ir pačioje Lietuvoje gal
kiek atvėsino entuziazmą Europos Sąjungos atžvilgiu?
Lietuvoje atvėsino
entuziazmą? Aš manau, kad ne. Čia irgi nereikia sutirštinti spalvų. Mes kartais labai
greitai iškeliame negatyvą, blogas žinias ir gerų nepastebime. Yra radikalų. Tai visos
Europos bėda. Artėja Europos Parlamento rinkimai ir girdime daug nuogąstavimų. Kai
kuriose šalyse radikalios, antieuropinės jėgos nori eiti į Europos institucijas. Radikalios
ne pagal ryžtingumą, bet pagal nacionalistines nuotaikas. Tai turėtų neraminti visus.
Lietuva nėra čia išmintis ta prasme, kad tų dalykų nebūtų, bet tikrai yra išimtis
ta prasme, kad tai nėra taip ryšku kaip kitur. Taip kad, mano požiūriu, mes čia iš
konteksto neiškrentame.