Popiežiškosios gyvybės akademijos 20-osios metinės. Popiežiaus sveikinimas

Šiais metais Popiežiškoji gyvybės akademija mini savo įsteigimo dvidešimtąsias metines – ji buvo įsteigta 1994 metų vasario 11 dieną palaimintojo Jono Pauliaus II Motu proprio „Vitae mysterium“, kartu minint Pasaulinę ligonių dieną ir Lurdo Dievo Motinos, ligonių globėjos, šventę.

Šiame dokumente nurodyta, jog Akademijos tikslas yra „studijuoti, informuoti ir formuoti“, kalbant apie pagrindines biomedicinos ir teisės problemas, kurios liečia gyvybės apsaugą, ypač jei tai tiesiogiai susiję su krikščioniška morale ir Bažnyčios Mokymu. Šių metų Akademijos generalinė asamblėja yra skirta senatvės ir neįgalumo temai.

Amžiui bėgant fizinės ir intelektualinės galios menksta, tai yra iššūkis tiek pačiam asmeniui, tiek šeimai ir visuomenei. Kaip į tai galima reaguoti, kaip spręsti tokio tipo problemas, trumpai diskusijų temą pristatė Akademijos pirmininkas mons. Ignacio Carrasca de Paula.

Žinią Popiežiškosios gyvybės akademijos nariams pasiuntė ir popiežius Pranciškus, kuris rašo, jog mūsų visuomenėje dažnai sutinkama ekonominė logika, kuri atskiria ir kartais žudo, kurios aukų yra daugybė, tarp jų ir seneliai. Popiežius tai vadina „atmetimo kultūra“, kuri skiriasi nuo išnaudojimo ar priespaudos kultūros tuo, kad paprasčiausiai „išmeta“ asmenį už savo ribų. Tai ypač tiesa seno ir pasiligojusio žmogaus atveju. Užmirštama, kad santykiai tarp asmenų visada yra abipusiai, kad skirtingai reiškiasi įvairiais gyvenimo etapais ir ypač akivaizdžiai matomi senatvės, ligos, kančios situacijose. Šios situacijos prašo pagalbos iš asmeninių ir bendruomeninių santykių.

Diskriminacijos ir atskyrimo šaknis yra antropologinė: ko yra vertas žmogus ir kuo remiasi jo vertė? Žinoma, sveikata yra labai svarbi, tačiau nelemia asmens vertės. Sveikata savaime nėra laimės garantas, ją galima atrasti ir neturint geros sveikatos. Pilnatvė, kurion stiebiasi kiekvieno žmogaus gyvenimas, neprieštarauja ligos ar kančios situacijai. Todėl sveikatos trūkumas ar neįgalimas nėra motyvas atskirti ar, dar blogiau, eliminuoti asmenį. Didžiausia netektis, kurią patiria seni žmonės, nėra organizmo silpnėjimas, neįgalumo atsiradimas, tačiau apleidimas, meilės netekimas.

Svetingumo ir solidarumo mokytoja yra šeima, joje išmokstama solidarumo ryšių. Šeima išmoko, kad sveikatos praradimas neturi lemti diskriminacijos, šeima moko nekristi į individualizmą ir derinti „aš“ su „mes“. Šeimoje rūpestis kitu tampa moraline nuostata ir egzistencijos pamatu.

Visuomenei reikia tiek jaunų, tiek senų, kurie turi atmintį ir patirtį, kurie padeda nekartoti kvailų klaidų. Jauni ir seni yra visuomenės viltis, rašo popiežius, laimindamas akademijos darbus. (Vatikano radijas)