Kardinolas Sean O’Malley. „Gentinė“ sielovada turi tapti individualia

Visi buvome įpratę, kad Šventojo Tėvo kelionės ir kalbiniai sugebėjimai yra būdai, kuriais jis komunikuoja, tačiau šis žmogus visus pasiekia nepalikdamas namų ir kalbėdamas tik itališkai. Tai nuostabu! – katalikų dienraščiui „The Boston Pilot“ sakė kardinolas Sean O’Malley, ką tik grįžęs iš Romos, komentuodamas pirmuosius popiežiaus Pranciškaus pontifikato metus, kai kurias visuotinės Bažnyčios ir Bažnyčios JAV aktualijas.

Kardinolas pritarė žodžiams, jog Pranciškus atnešė šviežumą, sukėlė jaudulį, taip pat ir tarp tų, kurie nėra katalikai. Kita vertus, visi popiežiai, kurie buvo išrinkti per jo gyvenimą, buvo labai įvairūs. Vaikui esant valdė Pijus XII, aristokratas ir asketas. Jis dvelkė šventumu ir žmonės jautė jam pagarbą. Tačiau jis valgydavo vienas, buvo iš tiesų izoliuotas. Po jo atėjo labai skirtingas Jonas XXIII – su dideliu humoru jausmu, visad pokštaudamas, arti kiekvieno. Paulius VI daugeliu aspektu buvo labai modernus, jis pradėjo keliauti. Žinoma, ypatingą žymę pasaulyje paliko Jono Pauliaus II pontifikatas. Pranciškus yra pirmasis popiežius iš lotynų Amerikos, kurio sielovadinė patirtis yra labai skirtinga nuo Europos vyskupų.

Tačiau kiekvienas popiežius atneša savo dovanas. Nors per Bažnyčios istoriją ne visada taip būta, tačiau moderniaisiais laikais Bažnyčia yra palaiminta popiežiais, kurie buvo iš tiesų šventi ir išmintingi žmonės, kurie davė labai teigiamų dalykų Bažnyčios gyvenimui.

Bostono ganytojas komentavo akcentus, kuriuos Pranciškus pabrėžė ne kartą. Viena, tai pavojų Bažnyčiai užsidaryti zakristijoje ir apleisti savo atsakomybę Kristaus mokiniais padaryt visas tautas. Apie tai kalba Pranciškus, kai tvirtina, jog tikintieji turi eiti į periferijas. Panašiai, kaip pats Viešpats, kuris prabyla aklajam, mokesčių rinkėjui, prostitutei, svetimšaliui. Tad Pranciškus paprasčiausiai primena, apie ką yra Evangelija.

Kitas akcentas, perspėjimas apie karjerizmo pavojų. Pranciškus nuolat primena, kad jis nėra monarchas, apsuptas dvariškių, tačiau tikinčiųjų bendruomenės vyskupas, kuria siekia apkabinti. Popiežius trokšta būti su žmonėmis. Jis pats nuolatos teikia pavyzdį to, ką vadina „susitikimo kultūra“.

Kalbėdamas apie reformas kardinolas O’Malley, kuris yra vienas iš aštuonių Kardinolų patarėjų tarybos narių, minėjo šiuo metu dedamas pastangas visą Šventojo Sosto finansinę veiklą padaryti skaidria, tuo pat metu veiksminga. Turi būti išvengta švaistymo, Bažnyčios resursai, kurie yra riboti, turi būti skiriami jos gailestingumo darbams, evangelizacijai. Bažnyčiai dovanojantys pinigus žmonės turi būti užtikrinti, kad jie bus panaudoti tam, kam buvo skirti. Šiems tikslams tarnauja tiek Vatikano finansų patikra, tiek naujojo Ekonominio sekretoriato, kuriam vadovaus australų kardinolas Pell, įsteigimas.

Taip pat įsteigta vaikų lytinio išnaudojimo prevencijos komisija. Jos paskirtis – visoje Bažnyčioje skleisti praktikas, kurios užtikrintų saugią aplinką vaikams. Tai ne tik reagavimas į išnaudojimo atvejus, bet ir pastangos, kad jų visai nebūtų. Popiežius iš tiesų palaiko nulinės tolerancijos nuostatą.

Kalbėdamas apie šeimos problemas ir išsiskyrusių sielovadą, nuostatas homoseksualių asmenų atžvilgiu, kardinolas O’Malley pabrėžė, kad Pranciškus nekeičia Bažnyčios doktrinos – jos niekas negali pakeisti. Tačiau gali Bažnyčios mokymą perduoti aiškiau, gali perduoti Dievo meilės ir gailestingumo kontekste, kuris ne visada buvo akcentuojamas. Mūsų istoriniu laikotarpiu vyrauja individualizmas. Etninės, kultūrinės prielaidos yra pradinė pozicija, tačiau nebėra lemiamas argumentas. Tai reiškia, kad ir Bažnyčia turi stengtis kiekvieną pasitikti ir palydėti individualiai. O kai asmuo pajus evangelinį džiaugsmą, taps tikėjimo bendruomenės dalimi, tada daug dalykų, kurie prieš tai atrodė neįmanomi ir neprotingi, taps įmanomi ir pagrįsti. Evangelizavimas turi tapti individualesniu. Akivaizdu, kad toks uždavinys nėra vien kunigo pečiams. Jam turi padėti pasauliečiai ir jų šeimos, jų bendruomenės. (Vatikano radijas)