Kovo 10-11 d. šv. Jono Bosko relikvijos buvo Panevėžio vyskupijoje
2014 m. kovo 10 d. 10.30 val. prie Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros gausiai susirinkę
tikintieji sutiko privažiuojantį furgoną su šv. kun. Jono Bosko relikvijomis, jų pasitikti
iš katedros išėjo Panevėžio vyskupas Lionginas Virbalas SJ ir Panevėžio bei kitų vyskupijos
parapijų kunigai.
Vyskupas L. Virbalas SJ sakė, kad šio šventojo įvairialypė
asmenybė gali mus įkvėpti. Galime būti vedami jo gerumo, imti iš jo pavyzdį būti su
jaunais žmonėmis, eiti pas visus, pas mažiausius, jauniausius, kurie toliausiai nuo
mūsų savo gyvenimu.
Urną su stikliniu gaubtu pašlaksčius švęstu vandeniu ir
trumpai pasimeldus, relikvijos žmonių sudarytu gyvu koridoriumi buvo perneštos į katedrą.
Prieš šv. Mišias relikvijų pagerbimo pamaldose vysk. L. Virbalas SJ sakė: „Kai meldžiamės
pagerbdami urną, kurioje yra šv. kunigo Jono Bosko relikvijos, pirmiausia teikiame
garbę Dievui, visokio šventumo šaltiniui. Atverkime savo širdis, kad geriau suvoktume
šio šventumo reikšmę. Sutelkdama dėmesį į šv. kun. Jono Bosko relikvijas, motina Bažnyčia
pastato prieš mūsų akis šventuosius. Jie, Šventosios Dvasios vedami, sekė Kristų gyvenime,
gyvendami ir mirdami, kad mūsų žvilgsnį kreiptų į amžinąjį miestą, kur galėtume pasiekti,
kaip ir šventieji, tobulą vienybę su Kristumi“.
Vyskupas pravedė maldą, kurioje
prašoma Dievo, kad Jis ir mumyse pažadintų tą apaštalinį uolumą – siekti brolių gėrio
tarnaujant Dievui. Atvežtas relikvijas pristatė jas lydintis salezietis kunigas Luca
Barone SDB iš Turino. Iš italų į lietuvių kalbą vertė kun. Alessandro Barelli SDB,
Vilniaus šv. Jono Bosko parapijos klebonas:
„Statula - kopija tos statulos,
kuri saugoma Marijos, Krikščionių Pagalbos, bazilikoje Turine. Ji vaizduoja kun. Bosko
taip, kaip jis ir buvo. Šios figūros viduje saugojama šv. Jono Bosko rankos relikvija
– plaštaka, kuri yra viduje, krūtinėje. Nuo 2009 m. ši relikvija apkeliavo 132 šalis
penkiuose žemynuose, kur dirba saleziečiai ir salezietės. Kovo 1 d. urna atskraidinta
į Lietuvą, kad galėtų aplankyti visas 7 Lietuvos vyskupijas. Dešinioji kun. Bosko
ranka yra toji ranka, kuri daugybę kartų buvo pakelta, kad galėtų palaiminti, duoti
išrišimą per Išpažinties sakramentą, jis ją daugybę kartų pakėlė rodydamas į dangų,
linkėdamas jaunimui būti laimingais žemėje ir dar labiau danguje. To prašoma ir šiai
vyskupijai, ir Lietuvai“.
Kun. Luca Barone SDB ypatingai kvietė melstis už
jaunimą, kuris pagal kun. Bosko yra visuomenės ir bažnyčios brangiausia dalis. Buvo
išsakomi maldavimai už kunigus ir visus geros valios žmones, už vienuolius, jaunimą
ir auklėtojus, kad šv. Jono Bosko užtariami ir vedami vis labiau įsipareigotų gyventi
meile.
Šv. Mišių pradžioje vysk. L. Virbalas sakė, kad šv. Jonas Bosko – jaunimo
ugdytojas, auklėtojas, jis įkūrė saleziečių vienuoliją, rūpinosi, kad žmonės gautų
išsilavinimą, rūpinosi visais žmonėmis, rūpinosi spauda, jam rūpėjo Tėvynė, Bažnyčia.
Ganytojas kvietė nuvažiuoti į Vilnių ir aplankyti ten besidarbuojančius saleziečius
– gal kas iš jaunuolių, įkvėptas jų pavyzdžio, pajus, jog gera būti su Bažnyčia, turint
šv. Jono Bosko paveldą, gera darbuotis dėl kitų.
Pamoksle kun. Alessandro
Barelli SDB kalbėjo: „Apibūdinant šv. Jono Bosko asmenybę, ką jis padarė įspūdingo,
kodėl mes gerbiame jo atminimą – tai todėl, kad jis yra ir buvo Dievo žmogus, sugebėjo
naudoti visą savo gyvenimą Dievo tarnystei, ir ne žodžiais, o savo darbais. Kun. Bosko
yra didis todėl, kad dėl artimo meilės pasidaro mažu. Jis nuo vaikystės jautė didelį
troškimą tarnauti bažnyčiai per jaunimą. Valstiečių vaikui kunigystė buvo sunkiai
įgyvendinama svajonė. Kai stojo į seminariją, reikėjo pristatyti viso namų turto sąrašą,
įrodantį, kad esi finansiškai nepriklausomas. Ir jis, kai ėjo į seminariją, visų pirma
ėjo pas savo kaimynus prašyti pagalbos. Tą dešinę ranką, kuri čia yra, jis nuo vaikystės
turėjo laikyti ištiestą prašyti pagalbos. Jau būdamas kunigas, kai turėdavo pasirūpinti
globojamais vaikinais, juos maitinti, jis eidavo pas turtingus žmones prašyti – ištiesti
tą ranką.
Ar sunku tapti šventuoju? Kun. Bosko mums sako, kad ne. Ir ne tiktai
sako, bet ir rodo. Vienas vaikinas, vardu Dominykas, kun. Bosko auklėtinis, buvo paskelbtas
šventuoju. Būdamas 12-os metų, šis vaikinas parašė kunigui Bosko lapelyje: „Padėkite
man tapti šventuoju“. Pasikalbėjęs su vaikinu ir išgirdęs, kad jis to prašo, suprasdamas,
jog negali prilygti didiems šventiesiems, nes yra vaikas ir jo jėgos yra ribotos,
kun. Bosko rašo atsakymą: 3 taškai: 1. Būk linksmas. Tikras džiaugsmas ateina iš draugystės
su Jėzumi. 2. Atlik kruopščiai savo pareigas: mokslo, maldos, darbo. Gyvenk savo gyvenimą
taip, kaip gyventų Jėzus tavo vietoje. 3. Stipriai remkis Jėzumi, o ne savo jėgomis.
Atsiduok Dievui.
Matome šiandien kun. Joną Bosko nuostabiai apšviestą saulės
per bažnyčios langus. Kun. Bosko taip atsidavė Dievo veikimui, kad tapo kaip tas švarus
langas, praleidžiantis saulės spindulius. Jis buvo toks šviesus, patrauklus žmogus.
Aplinkiniai laukdavo kun. Bosko, nes jis buvo Dievo žmogus. Ir mes galime būti Dievo
žmonės. Tie trys priesakai labai paprasti, bet juos įgyvendinti užtrunka visą gyvenimą.
Gyventi pagal Dievo valią ir Bažnyčios tarnystei – tai visų mūsų pašaukimas“.
Po
šv. Mišių vyko konferencija, kurioje kun. Luca Barone SDB pristatė kun. Jono Bosko
biografiją.
Jonas Bosko gimė Italijoje 1815 m. rugpjūčio 16 d. neturtingų valstiečių
šeimoje. Tai buvo nederliaus metai, didelis skurdas. Dvejų metų neteko tėvelio. Rūpestingos,
mylinčios motinos dėka jis suprato, kad jo pašaukimas būti kunigu Bosko ir juo tapo
XIX a. viduryje. Pradėjo darbą Turine – mieste, kuris sprogsta nuo industrializacijos
revoliucijos. Iš kaimelių atvykę jaunuoliai ieškoti mokslo ir darbo, neturi nieko,
kas juos mylėtų ir neišnaudotų. Kun. Bosko pastebi tuos jaunuolius ir pradeda juos
suburti sekmadieniais, kad galėtų su jais ir žaisti, ir melstis, ir juos maitinti.
Jiems trūksta namų – jis pradeda savo namuose kurti jiems prieglaudą, mokyti rašyti,
amato, kad jie galėtų dirbti. Jaunuoliai atpažįsta kun. Bosko kaip tėvą, kuris jais
rūpinasi. Atsiranda tokių, kurie nori pasilikti su juo visą gyvenimą ir taip atsiranda
pirmieji saleziečiai.
Kun. Bosko miršta Turine 1888 m. sausio 31 d. Jo kūnas
yra labai silpnas nuo patirtų vargų dėl vaikų ir jaunimo gerovės. Gydytojas, kuris
pasirašo mirties liudijimą, taip apibūdina kun. Bosko: jis yra tarsi drabužis, kuris
buvo naudotas per daug ir švenčių, ir paprastomis dienomis.
„Tas žmogus, tas
kunigas, kuris pažadėjo, kad skirs visas savo jėgas jaunimo gerovei, ištesi savo žodį.
Šiandien jis yra šventasis, t.y. žmogus, kuris gyvena Dieve. Mes galime jį prašyti
užtarimo, rūpintis ir padėti jaunimui“ - salė kun. Luca Barone SDB.
Tikintieji
po šv. Mišių ilgai būriavosi aplink urną, liesdami ją rankomis, įsižiūrėdami į daug
vargo mačiusį šventojo veidą, melsdami šventojo užtarimo jo relikvijų artumoje. Išeinantys
iš bažnyčios galėjo gauti paveikslėlius su kun. Bosko atvaizdu, malda ir knygeles
apie jo gyvenimą, parašytas kun. Alessandro.
14 val. katedros kriptoje buvo
rodomas filmas apie šv. Jono Bosko gyvenimą.
Vakare šv. Mišiose gausiai dalyvavo
jaunimas, giedojo Ramygalos jaunimo choras. Po Mišių kun. Luca Barone SDB pravedė
konferenciją. Jos klausėsi apie 100 jaunuolių, kurie pasidalinimo grupelėse kalbėjosi,
kaip jie supranta šventumą, vėliau meldėsi, adoravo Jėzų Švč. Sakramente, giedojo
kartu su Panevėžio katedros šlovintojais. Kunigo Luca Barone SDB paraginti, jaunuoliai
ėjo prie relikvijų paprašyti šv. Jono Bosko užtarimo. Šį vakarą organizavo Panevėžio
katedros ir kun. A. Lipniūno jaunimo centro aktyvas, dalyvavo Krekenavos klebonas
kun. Gediminas Jankūnas ir Truskavos klebonas kun. Mindaugas Kučinskas.
Relikvijos
Panevėžio katedroje buvo iki kovo 11 d. vidudienio. Šią dieną, minint Lietuvos Nepriklausomybės
atkūrimą, į bažnyčią žmonės susirinko dvejoms progoms – melstis už Tėvynę ir į šv.
Joną Bosko. Melsta, kad šv. Bosko padėtų mums visuomet keliauti su tikėjimu, viltimi
ir meile. Pasibaigus šv. Mišioms buvo ikilmingai giedamas Lietuvos himnas.
Iš
bažnyčios urna su relikvijomis buvo palydėta giesme, kurią atliko Panevėžio katedros
vargonininkas Antanas Šauklys: „Don Bosko sugrįžo prie savo vaikų, jie gieda galingai
džiaugsmingu balsu“.
Tikinčiųjų apsupty urna įkeliama į furgoną, užsidaro
durys, pravažiuojant furgonui ant jo sienų saulėje dar sužvilga metalo bareljefai,
vaizduojantys mus aplankiusį šventąjį, tikintieji atsisveikindami moja rankomis ir
šiltai išlydi brangų krovinį ir jo palydą tolimesnėn kelionėn – į Kaišiadorių vyskupiją.
Šis
apsilankymas, atgaivinęs mielus prisiminimus ir apie šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės
relikvijų apsilankymą Panevėžyje prieš beveik septynerius metus, dovanoja padrąsinančią
mintį: šventasis niekada nėra vienas – kaip šv. Jonas Bosko, gyvendamas žemėje savo
širdimi buvo arti žmonių reikalų, taip ir dabar, būdamas amžinybėje, moka prakalbinti
žmonių širdis, kad šie jas keltų į Dievą. Tikriausiai ir Panevėžy jis turėjo nemažai
reikalų.