Pirmasis t. R. Cantalamessa gavėnios pamokslas Vatikane – apie naujas pasninko formas

Susilaikyti nuo vaizdų, žodžių ir mokytis saiko. Tokios yra modernios pasninko formos šiuolaikiniam žmogui, kurių reikėtų laikytis šią gavėnią. Taip aiškino Popiežiaus namų pamokslininkas kapucinas t. Raniero Cantalamessa pirmojo gavėnios pamokslo metu, kurį sakė Apaštalinių rūmų Redemptoris Mater koplyčioje penktadienį. Dvasininkas minėjo, kad atmintyje iškyla Izaijo žodžiai, kuriuos girdime kiekvienos gavėnios pradžioje: Viešpats nori pasninko, kylančio iš dalijimosi, dėmesio ir meilės broliams.

Pasninkas, kuris moko saiko, - patikslino pamokslininkas, - taip pat yra ir protestas prieš vartotojišką mentalitetą. Pasaulyje, kuriame pilna bereikalingo patogumo, vienas pasninko tikslų - atsisakyti perviršio, susilaikyti nuo patogiausio sprendimo priėmimo, nepasirinkti lengviausios išeities, prabangiausių daiktų. Apskritai kalbant, gyventi saikingai yra veiksmingiau nei pasiryžti imti dirbtinų atgailos formų. Tai turi ir ekologinę vertę, taip gerbiama kūrinija, tai ir teisingumas ateinančių kartų atžvilgiu, kad jos nebūtų priverstos gyventi iš mūsų suvartotų ir iššvaistytų gėrybių pelenų.

Kita pasninko forma šiuolaikiniam žmogui – pasninkas nuo vaizdų, daug reikalingesnis nei susilaikymas nuo maisto. „Gyvename vaizdų civilizacijoje, tapome vaizdų rajūnais. Mumyse tūno neįsivaizduojamas jų kiekis. Daugybė jų yra negeri, perteikiantys smurtą, kurstantys blogiausius instinktus, kuriuos nešiojamės savyje. Jie sukurti tam, kad suvedžiotų, jie pristato klaidingą gyvenimo vaizdą“, - kalbėjo t. Cantalamessa, pridurdamas, kad reikia susikurti tam tikrą filtrą, kitaip per trumpą laiką mūsų fantazija ir siela taps šiukšlynu.

Dar vienas jo siūlomas pasninkavimo būdas – susilaikyti nuo blogų žodžių. Ne tik keiksmažodžių, o ir aštrių, negatyvių žodžių, kurie nuolat atskleidžia mūsų brolių silpnąsias puses, žodžiai, sėjantys nesantaiką ir įtarimus, dėstė dvasininkas. Pasak jo, šeimos ar bendruomenės gyvenime „tokie žodžiai turi galią priversti kiekvieną užsisklęsti viduje, sukuria šaltį, kartėlį“. Jis pacitavo šv. Jokūbą, sakydavusį, kad „liežuvis pilnas mirtinų nuodų, su juo galime garbinti Dievą ar keikti, atgaivinti brolį ar nužudyti jį. Vienas žodis gali nuskriausti labiau nei smūgis“.

Tai pasninkai, kurie padeda per gavėnią atsiliepti į Bažnyčios kvietimą išgyventi „dykumos laiką neapleidžiant kasdienės veiklos“. Šiuo laikotarpiu esame raginami sugrįžti į savo širdį, žvelgiant į ją kaip dvasinę vietą, kur žmogus gali pasinerti į tikrą, pačioje gilumoje slypinčią savo esmę, kuri nepridengta jokiais šydais“, - kalbėjo pamokslininkas.

Tačiau ne visuomet galime užsidaryti koplyčioje ar pasišalinti į vienumą, kad susitiktume Dievą. T. Cantalamessa cituoja šv. Pranciškų, kuris siųsdamas brolius į pasaulį, sakydavo: „Kad ir kur eitume, eremą visuomet turime su savimi, ir kaskart, kai to norime, kaip atsiskyrėliai galime įžengti į šį eremą“. Tad kas yra šis eremas, jei ne mūsų „brolis kūnas“? ir siela yra ne kas kita, o „eremitas, gyvenantis jo viduje, besimeldžiantis Dievui ir medituojantis“. Tad tai tarsi „visuomet turėti dykumą „po namu“, ar veikiau „namuose“, į kurią mintyse galime atsitolinti bet kurią akimirką, net ir žingsniuodami gatve“, - apibendrino tėvas Cantalamessa. (Vatikano radijas)