Raniero Cantalamessa OFM Cap. Gavėnios pamokslas: Bažnyčios dvasinė vienybė yra platesnė už išorinę

Kovo 21 dieną Popiežiaus namų pamokslininkas skaitė antrąjį Gavėnios pamokslą. Šių metų Gavėnios pamokslus t. Cantalamessa skyrė keturiems didiesiems lotynų Bažnyčios tėvams: Augustino mokymui apie Bažnyčią, Ambraziejaus apie realų Kristaus buvimą Eucharistijoje, Leono Didžiojo apie Chalkedono kristologinę dogmą ir Grigaliaus Didžiojo apie Šventojo Rašto dvasinį protingumą.

Graikų tėvai, Atanazijus, Bazilijus iš Cezarijos, Grigalius Nazianzietis, Grigalius Nisenietis, priminė pamokslininkas, reaguodami į savo laiko erezijas ypač daug dėmesio skyrė tikėjimo tiesų ontologiniams aspektams, kalbėjo apie Kristaus dieviškumą, Trejybę, Dievo pažinimą, Šventąją Dvasią. Apaštalui Pauliui brangios temos – Evangelija, Bažnyčia kaip Kristaus kūnas – liko jų dėmesio paribyje, apie tai kalbama fragmentiškai. Tuo tarpu lotynų tėvai turėjo spręsti gerokai konkretesnes praktines problemas.

Pirmiausia Augustinas išvystė originalias įžvalgas apie malonę, Bažnyčią, sakramentus ir Šventraštį. XVI amžiaus Europoje, kartu su Reforma, labiausiai susitelkta į Augustino mokymą apie malonę ir nuteisinimą. Tačiau su Vatikano II Susirinkimu ir su ekumeniniu judėjimu Bažnyčios tema vėl tapo centrine, mazgu, kurį reikia atrišti.

Augustino teologijoje diskusijos apie Bažnyčią užima centrinę vietą. Beveik visą savo gyvenimą jis turėjo kovoti prieš donatistų ereziją. 311 metais Numidijos vyskupas Donatas atsisakė priimti į bažnytinę bendrystę tuos, kurie imperatoriaus Dioklecijano persekiojimo metu valdžiai atidavė šventąsias knygas ir atsižadėjo tikėjimo, kad išsaugotų gyvybę. Tais pačiais metais Kartaginos vyskupu buvo išrinktas Cecilianas, kuris buvo apkaltintas, pasak kai kurių neteisingai, tikėjimo išdavimu persekiojimo laikais. Septyniasdešimt šiaurės Afrikos vyskupų pasipriešino šiam išrinkimui, atstatydino ir vietoj jo išrinko savo lyderį Donatą. 313 metais pastarasis buvo ekskomunikuotas popiežiaus Miltiado, tačiau atsisakė trauktis ir pradėjo kurti alternatyvią Bažnyčią, kuri išsilaikė maždaug amžių, iki vandalų invazijos. Diskutuodamas su donatistais šventasis Augustinas išplėtojo savo ekleziologiją, Bažnyčios sampratą. Šiame poleminiame kontekste išvystytą doktriną reikia papildyti Augustino pamokslais, pasakytais tikintiesiems.

Donatistai rėmėsi prielaida: negali perduoti malonės tas dvasininkas, kuris pats jos neturi. Jo teikiami sakramentai yra beverčiai. Todėl jie, pavyzdžiui, perkrikštydavo tuos, kurie pereidavo į jų gretas iš katalikybės. Augustinas atsakydamas iškėlė principą, kuris skiria galią nuo tos galios tarno, malonės priežastį nuo to, per kurį ta malonė perduodama. Malonę teikia tik Dievas, Kristus, o dvasininkas yra tik įrankis. Todėl sakramentų veiksmingumas nepriklauso nuo dvasininko dorumo: apie tai verta atsiminti ir šiandien.

Augustinas taip pat išplėtojo kitą skyrimą, tarp žemiškosios ir dangiškosios Bažnyčios. Tik pastaroji yra šventųjų Bažnyčia, o žemiškojoje gera sėja yra sumišusi su piktžolėmis. Augustinas taip pat skyrė sakramentų bendrystę ir šventųjų bendriją. Pirmoji yra bendras dalyvavimas išoriniuose ženkluose. Antrąją vienija ženkluose slypinti tikrovė, Šventoji Dvasia. Ji yra Trejybės vienybės principas ir Bažnyčios vienybės principas. Pilnai priklausomybei Bažnyčiai reikia abiejų dalykų: regimos bendrystės per ženklus, sakramentus, ir neregimos bendrystės per malonę. Svarbu pažymėti, kad čia egzistuoja laipsniškumas, nėra „arba...arba“. Galima dalinai būti Bažnyčios viduje ir dalinai jos išorėje. „Katalikų Bažnyčioje gali būti tas, kuris nėra katalikas, o tas, kuris yra katalikas, gali būti Bažnyčios išorėje“, rašė Augustinas. Yra aišku, kad institucinė ir regima Bažnyčios dimensija negali būti atskirtas nuo dvasinės, tačiau ar jos visada sutampa? Galima rimtai klausti, sakė t. Cantalemessa, ar jaučiame didesnę bendrystę su tais, kurie pakrikštyti mano Bažnyčioje, tačiau kuriems visai nerūpi Kristus ir Bažnyčia, ar su tais, kurie priklauso kitai krikščioniškai konfesijai, tačiau myli Jėzų taip, kad pasiryžę atiduoti gyvybę už Jį, už Jo Evangeliją ir gyvena evangeliškai? Šį klausimą vienas kitų atžvilgiu turėtų iškelti visi krikščionys.

Atskleidus vienybę Dvasioje, vertikalią bendrystę, palengva atskleisime ir horizontalią vienybę tarp vyskupų ir su popiežiumi. Doktrinos ir disciplinos vienybė bus dvasinės ir mistinės vienybės vaisius, tačiau ne jos priežastis. Dvasinės ir vidinės vienybės principo praktinė pasekmė yra ta, kad tai, ką daro ir kuo yra vienas Bažnyčios narys, yra naudinga visai Bažnyčiai. Panašiai, akis ar ranka turi savo paskirtį, tačiau tai, ką jie daro, yra reikalinga visam kūnui. Kai šią tiesą pajėgsime pritaikyti krikščionių santykiuose ir Bažnyčių santykiuose, krikščionių vienybė bus praktiškai pasiekta. (Vatikano radijas)