Apaštališkasis nuncijus arkiv. Pedro Lopez Quintana: Didžiąją savaitę švęsiu jau Lietuvoje
Jau kovo 8 d. buvo pranešta, kad naujuoju Apaštališkuoju nuncijumi Lietuvoje paskirtas
ispanas arkivyskupas Pedro Lopez Quintana. Paskyrimo dieną trumpai pristatėme
naują nuncijų pagal Valstybės sekretoriato paskelbtą trumpą biografinę notą,
o šiandien apie savo ligšiolinę tarnystę pats arkivyskupas Lopez pasakoja
prie Vatikano radijo mikrofono.
Ar
tiesa, kad ir kunigystės šventimus ir konsekravimą vyskupu Jums suteikė palaimintasis,
dabar jau šventasis, Jonas Paulius II?
(Si, veramente ho avuto questa fotuna
e penso che sono uno dei pochi...) Taip, iš tiesų man teko laimė būti vienu iš
nedaugelio, kuriems teko ši privilegija. Buvau įšventintas kunigu čia, Romoje, šv.
Petro bazilikoje, 1980 m. palaimintojo, dabar jau šventojo, Jono Pauliaus II pontifikato
pradžioje. Iš jo rankų gavau taip pat ir konsekravimą vyskupu 2003 m. sausio 6 d.
Tai buvo paskutinis kartas kai Jonas Paulius II teikė šventimus. Esu šventojo Jono
Pauliaus II kunigas ir vyskupas.
Tad balandžio 27-osios kanonizacija – labai
svarbus įvykis visiems katalikams – Jums bus ypatingai džiugi
šventė...
(Sarò già in Lituania e celebrerò questa canonizzazione...) Būsiu
jau Lietuvoje ir šią kanonizaciją, kurios prasmė man ypatingai gili, švęsiu jau Vilniuje.
Man tai bus tikrai ypatingai jaudinančios akimirkos, dėl to, kad priėmiau šiuos sakramentus
iš šventojo rankų ir ypač dėl to, kad turėjau galimybę daug metų bendrauti su šiuo
šventuoju, gyventi jo artumoje.
Keletą metų eidamas Valstybės sekretoriato
bendrųjų reikalų asesoriaus pareigas buvote vienas artimiausių Jono Pauliaus II bendradarbių.
(Come
assesore direttamente mi occupavo della corrispondenza del Santo Padre...) Kaip
asesorius aš visų pirma tvarkiau Šventojo Tėvo susirašinėjimą. Atsakydavau į daugybę
laišku, kuriuos tikintieji iš viso pasaulio rašydavo Šventajam Tėvui. Informuodavau
Šventąjį Tėvą apie ką žmonės jam rašė, ko prašydavo, perduodavau jam svarbesnius laiškus.
Kai keliaudavo, visada jį lydėdavau kelionėse. Kelionių metu ir po kelionių rengdavau
Šventajam Tėvui spaudos apžvalgas, atmintines apie tai kaip keliones komentuodavo
komunikacijos priemonės. Buvo taip pat ir kitokių užduočių, kurias asesorius vykdo,
dirbdamas labai arti Popiežiaus.
2002 m. pabaigoje buvote paskirtas Nuncijumi
Indijoje. Tai buvo labai sunkūs laikai tos šalies krikščionims. Taip pat ir Nuncijaus
– Popiežiaus atstovo prie Indijos vyriausybės ir atstovo vietinėje Bažnyčioje
– darbas tuo metu buvo nelengvas...
(Si, sono stati gli anni non
facili...) Taip, iš tiesų tai buvo nelengvi metai. Negaliu sakyti, kad būtų buvę
problemų su Indijos vyriausybe. Indijos valdžia buvo geranoriška ir, bendrai, Indija
yra nuostabi šalis. Man tai buvo jau antras paskyrimas į Indiją. Pirmiausia toje šalyje
trejus metus buvau nunciatūros bendradarbis, o po to vėl grįžau. Po Indijoje praleistų
kelerių metų galiu sakyti, kad pamilau tą šalį, nes ji tikrai nuostabi. Rimtų problemų
kėlė tam tikros fanatikų grupės. Tuo laikotarpiu jie buvo labai agresyvūs krikščionių
bendruomenių atžvilgiu. Mano darbas buvo kalbėtis su vyriausybe, kad būtų suvaržyta
tų grupių savivalė. Kartais šios pastangos buvo sėkmingos, kartais ne.
Po
Indijos, buvote paskirtas Popiežiaus atstovu Kanadoje. Tai visai kitokia šalis,
teoriškai krikščioniška, bet labai laicizuota.
(Per me questo é stato un
cambiamento radicale...) Man tai buvo radikalus pasikeitimas. Indijoje mačiau Bažnyčią,
kuri, nepaisant sunkumų, yra labai gyva, entuziastinga, nuolatos auganti, o čia suradau
visai kitokią Bažnyčią, kuri dėl sekuliarizmo, dėl visuomenės laicizmo turi rimtų
sunkumų. Tai Bažnyčia, kurią slegia dvasinė žiema. Žinoma, man tie keleri metai buvo
svarbi patirtis, nes Kanada yra labai įdomi šalis. Bet kartu buvo ir labai skaudu
matyti kaip atsisakoma tikėjimo, matyti visus tuos sunkumus, tą šaltį. Buvo kur kas
paprasčiau pakelti meteorologinį šaltį, negu dvasinį šaltumą.
Ir dabar paskyrimas
į Lietuvą. Ar esate buvęs Lietuvoje? Ar teko pažinti lietuvių?
(In
Lituania non sono mai stato. E’ la prima volta che vado...) Lietuvoje nesu buvęs.
Vykstu pirmą kartą ir tai darau su dideliu entuziazmu, su dideliu noru susipažinti
su šalimi. Tačiau turėjau laimės pažinti lietuvių čia, dirbdamas Vatikane. Pažinojau
vieną ypatingą lietuvį. Bičiulystė su juo man buvo labai svarbi. Tai Kazys Lozoraitis,
pirmasis ambasadorius prie Šventojo Sosto, paskirtas po to kai Lietuva atgavo laisvę.
Apie Lietuvą esu nemažai skaitęs, domėjausi Baltijos šalimis. Tačiau jis mane supažindino
su lietuvių dvasia. Jis buvo tikrai nepaprastas žmogus. Ir kai dabar Šventasis Tėvas
mane paskyrė į Lietuvą, iškart apie jį pagalvojau.
Jūs pradedate misiją
Lietuvoje, kuri jau beveik ketvirtį amžiaus gyvena kaip nepriklausoma valstybė, tačiau
naujausi įvykiai Ukrainoje dabar sukėlė nemenką susirūpinimą taip pat
ir dėl Lietuvos ateities. Su kokia žinia, su kokiomis mintimis pradedate
savo naują misiją?
(In queste questioni politiche dobbiamo avere la speranza,
avere il coraggio....) Manau, kad šiais politiniais klausimais turime gyventi su
viltimi, turime būti drąsūs, nepasiduoti baimei, suprasdami, kad Lietuva atgavusi
laisvę turi toliau eiti savo keliu, turi stiprinti savo tapatybę, turi gerai įsitvirtinti
Europoje. Norėčiau į lietuvius kreiptis dvasine žinia. Aš puikiai atsimenu, kad kai
1993 m. Šventasis Tėvas lankėsi Baltijos šalyse, jam didžiausią įspūdį paliko vizitas
Kryžių kalne. Tai simbolis lietuvių ištvermės, semiantis jėgų iš tikėjimo. Manau,
kad reikia išlaikyti tą dvasią. Šiandien susiduriame su modernumo, laicizmo pagundomis,
tačiau svarbu neužmiršti tos dvasios, kuri buvo lietuvių jėga, kuri padėjo atgauti
nepriklausomybę, padėjo išsaugoti savo tapatybę okupacijos ir persekiojimų metais.
Paskutinis
klausimas: Kada keliaujate į Vilnių? Jau žinote datą?
(Si, la data
é decisa...) Taip, data jau maždaug žinoma. Manau keliauti balandžio 14 ar 15 dieną.
Didžiąją savaitę jau švęsiu Lietuvoje.