III Gavėnios pamokslas: Ambraziejus ir tikėjimas į Eucharistiją

Penktadienio ryte Popiežiaus namų pamokslininkas t. Raniero Cantalamessa Ofm Cap. pasakė trečiąjį Gavėnios pamokslą, klausantis popiežiui Pranciškui. Pamokslo tema buvo Eucharistija, kaip Kristaus Kūnas ir Kraujas Bažnyčios tėvų, ypač Ambraziejaus, mokyme.

Bažnyčios tėvai lotynai nuo graikų skyrėsi ir tuo, kad pastarieji puikiai aprašė paskirus sakramentus – krikštą, Eucharistiją, patepimą – tačiau mažai aptarė pačią „sakramento“ idėją, visiems sakramentams bendrus principus. Tikras sakramentinės teologijos pradininkas yra Augustinas. Nepaisant to, Ambraziejų verta pasirinkti tikėjimo mokytoju Eucharistijos sakramento tema, nes jis labiau už kitus prisidėjo, kad tikėjimas realiu Kristaus buvimu Eucharistijoje įsitvirtintų.

Pasak Ambraziejaus, konsekracijos metu kunigas kalba ne savo, tačiau Kristaus žodžiais, kurie yra kuriantys. Ir jei Kristaus žodis iš nieko galėjo sukurti viską, kodėl negalėtų pakeisti to, kas egzistuoja? Ir Augustinas tikėjo realiu Kristaus buvimu Eucharistijoje, tačiau jis labiau pabrėžė jos simbolinę ir bažnytinę reikšmę. Ambraziejaus ir Augustino minties linijas galima apibendrinti taip: tarp trijų Kristaus kūnų – realaus, gimusio iš Marijos, Eucharistijos ir Bažnyčios – Augustinas vienija Eucharistiją ir Bažnyčią, juos skiria nuo realaus ir istorinio Kristaus kūno. Ambraziejus sujungia istorinį Kristaus kūną ir eucharistinį, skirdamas juos nuo Bažnyčios.

Jei galima kalbėti apie Ambraziejaus perspektyvos trūkumus, tai yra paminėjimo apie Šventosios Dvasios veikimą, duonai ir vynui virstant Kristaus Kūnu, trūkumas. Kaip minėta, Ambraziejui patys Kristaus žodžiai, sakomi konsekracijos metu, turi kuriančią galią. Skirtingai, Rytų Bažnyčių liturgijose Šventosios Dvasios veikimo pripažinimas yra esminis. Šį trūkumą bandyta ištaisyti naujomis eucharistinėmis maldomis. Tačiau egzistuoja dar vienas trūkumas, kuris nėra susijęs su pačiu Ambraziejumi, bet su visu istoriniu kontekstu. Šiam trūkumui išryškinti reikia mokytis iš Bažnyčios tėvų mokymo ne tik turinio, bet ir paties metodo pasinaudoti visomis turimomis žiniomis, kad Dievo Žodis būtų nušviestas geriau. Geriau Eucharistiją galime suprasti pasinaudodami šiandieniniu krikščionių ir žydų suartėjimu.

Pirmaisiais krikščionybės amžiais krikščionys stengėsi parodyti, kuo jie skiriasi nuo žydų, tai tapo taisykle. Atskyrus Bažnyčią nuo Sinagogos žydų liturgija buvo tarsi užmiršta, nors iš tiesų ji esminė Eucharistijos supratimui. Eucharistija yra glaudžiai susijusi su žydų „Beraka“, maisto laiminimo ir padėkos malda. Šiandien tai jau pakankamai įsisąmoninta ir joks rimtas tyrinėtojas nebeteigia, kad Eucharistijos kultas aiškintinas kai kuriomis helenistinėmis misterijomis, kaip kad buvo tvirtinama daugiau nei vieną amžių. Ryšys tarp žydiškos liturgijos ir krikščioniškos vakarienės ypač atsiskleidžia (ankstyvosios Bažnyčios dokumente) „Didachėje“. Ir tai jokiu būdu nesumenkina Jėzaus gesto, greičiau priešingai.

Jėzaus įsteigta apeiga didele dalimi atkartojo tai, kas buvo daroma kiekvienoje žydų šeimoje prieš valgį, ypač šventinėmis dienomis: laiminimas, dėkojimas, vyno ragavimas, duonos laužymas. Taip pat buvo nustatyta, kad vakarienės vyresnysis iš jauniausiojo vakarienės dalyvio gauna vandens. Tačiau Jėzus čia duoda nuolankumo pamoką – jis pats nuplauna mokiniams kojas.

Jėzus savo maldoje įterpia esminius žodžius: „tai yra mano Kūnas ...tai yra mano Kraujas, už jus išlietas“. Taip jis pakeičia visą apeigos prasmę. Žydų „Beraka“ buvo padėka Dievui gelbėtojui, sudariusiam meilės sandorą su savo tauta, per avinėlio kraują. Tai buvo atsimenama laiminant ir dėkojant kasdienio valgio metu. Tačiau Jėzus paprastais ir keliais žodžiais pasako, kad senoji sandora yra užbaigiama ir kad jis sudaro naują ir amžiną Sandorą jau ne avinėlio, bet savo paties krauju. Jis tarsi sako: iki šiol dėkojote už tai, Dievas jus išgelbėjo iš Egipto, iš materialinės vergovės. Nuo šiol atsiminsite ir dėkosite už tai, kad Dievo Sūnus savo krauju jus išgelbėjo ir gelbėja iš nuodėmės vergovės. (Vatikano radijas)