Popiežius į šventųjų sąrašą įrašė tris Amerikos palaimintuosius
Popiežius Pranciškus į šventųjų sąrašą įrašė tris Amerikos palaimintuosius ir jų liturginį
kultą išplėtė Visuotinėje Bažnyčioje. Nauji šventieji:
Pranciškus de Laval
(Francois de Montmorency-Laval, 1623-1708), „Kanados indėnų ganytojas“ iš Prancūzijos,
pirmasis Kvebeko vyskupas.
t. Juozapas de Ančieta (Jose de Anchieta,
1534-1597), „Brazilijos apaštalas“ iš Tenerifo (Ispanija), jėzuitas kunigas.
s.
Įsikūnijimo Marija (Maria Guyart, 1599-1672), „Kanados Bažnyčios motina“, mistikė
iš Turo (Prancūzija), Uršuliečių vienuolinės kongregacijos Kvebeke steigėja.
Tris
naujus šventuosius popiežius Pranciškus kanonizavo ketvirtadienį, balandžio 3 dieną,
privačioje audiencijoje, kurią suteikė Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektui kardinolui
Angelo Amato. Patvirtinęs prefekto pristatytas kongregacijos išvadas, popiežius trijų
palaimintųjų vardus įrašė į šventųjų sąrašą pasinaudodamas jam priklausančia vadinamąją
„ekvivalentinės kanonizicijos“ teise. Be to, audiencijos metu Šventasis Tėvas nurodė
paskelbti kongregacijos dekretus dėl penkių stebuklų, priskirtų kitų keturių palaimintųjų
ir vieno Garbingojo Dievo tarno užtarimui bei patvirtinto aštuonių Dievo tarnaičių
ir tarnų herojiškąsias dorybes.
Visus tris Pranciškaus kanonizuotus naujus
šventuosius palaimintaisiais paskelbė popiežius Jonas Paulius II 1980 metais. Jų beatifikacijos
ceremonijoje Švento Petro bazilikoje birželio 22 dieną į Altorių garbę buvo iškelti
iš viso penki Amerikos žemyno apaštalai, be jau minėtų šventųjų, taip pat šv. Petras
Betancur (1626-1667), Gvatemalos apaštalas, kurį Jonas Paulius II kanonizavo Gvatemaloje
2002 liepos 30 d, ir šv. Kotryna Tekakwitha (1656-1680), indėnė iš Niujorko (JAV),
kurią šventąja paskelbė popiežius Benediktas XVI 2012 spalio 21 d., Romoje.
Visų
penkių dabar jau šventųjų beatifikacijos Mišiose 1980 metais Jonas Paulius II kvietė
psalmės žodžiais šlovinti Viešpatį, nes Jis geras, Jo gailestingumas amžinas: „Bažnyčia,
– sakė anuomet popiežius Vojtyla / Jonas Paulius II, Bažnyčia šį kvietimą mielai priima
kupina džiaugsmo, nes dabar gali nusilenkti ir pagarbinti penkis savo vaikus, iškeltus
į altorių garbę ir, tuo pačiu metu, gali juos pristatyti kaip sektinus pavyzdžius
visiems Bažnyčios tikintiesiems, o pasauliui – žavėtis“ penkiais Amerikos apaštalais!
Jonas Paulius II tąsyk pažymėjo:
Dievas, per Brazilijos apaštalą Juozapą
de Ančieta, mistikę vienuolę Įsikūnijimo Mariją, pranciškonų tretininką ir betlemitų
steigėją Petrą Betancurą, vyskupą Pranciškų de Laval ir Kotryną Tekakwitha paskleidė
savo gerumą ir gailestingumą, apdovanodamas savo malone, pamilo juos tėviška, tačiau
reiklia meile, kuri žadėjo tik išbandymus ir kančias, pasiuntė ir pašaukė juos į herojišką
šventumą, išplėšė iš gimtųjų kraštų ir pasiuntė į svečias šalis, kad per didelius
vargus ir sunkumus skelbtų Evangelijos žinią. Jie, kaip Abraomas, tam tikru savo gyvenimo
metu išgirdo viliojantį, slėpiningą ir įsakmų Dievo balsą ir pakluso jam su žmogiškai
nepaaiškinamu atvirumu ir išvyko į nežinomus kraštus ne tam, kad ieškotų žemiškų turtų
ir pasaulio šlovės, ne kad savo gyvenimą paverstų įdomiu nuotykiu, o paprasčiausiai
pranešti savo amžininkams, kad Dievas yra meilė, kad Jėzus iš Nazareto yra Mesijas
ir Viešpats, įsikūnijęs Dievo Sūnus, vyriausias Išganytojas ir Atpirkėjas ir žmonijos,
kiekvieno žmogaus ir pilnutinio žmogaus, galutinis Išlaisvintojas.
Tikėjimas
dosniai atvėrė šių palaimintųjų, dabar šventųjų, širdis Dievo žodžiui ir jie pavirto
Kristaus buveinėmis: įsišakniję meilėje ir į ją atsiremdami jie pasiekė nepaprastai
gilų slėpiningo Dievo išganymo plano supratimą ir pažino Kristaus meilę, kuri aplenkia
visą pažinimą. Šią dieną, sakė anuomet lenkas popiežius, kuris jau šio mėnesio pabaigoje
irgi bus kanonizuotas šventuoju su pal. Jonu XXIII (balandžio 27 dieną), šią garbingą
dieną jie mums primena ir mes visi esame pakviesti ir įpareigoti siekti šventumo ir
tobulybės mūsų pačių padėtyje ir kad Bažnyčia, pagal savo prigimtį misionieriška,
turi sekti Kristaus nueitu keliu, kuris yra neturto, paklusnumo, tarnystės ir iki
mirties saviaukos kelias.
Ekvivalentinė kanonizicija yra lygiavertė įprastinėms
kanonizacijoms, popiežiaus vykdoma tik išimtinais atvejais. Šiuo atveju įrašymas į
šventųjų sąrašą ir kulto išplėtimas Visuotinėje Bažnyčioje gali įvykti nepaskelbus
galutinio formalaus nuosprendžio, nepradėjus juridinio proceso ir be įprastinių liturginių
apeigų. Tokios beatifikacijos ir kanonizacijos buvo Bažnyčios vykdomos visais laikais,
tačiau ganėtinai retai. Ekvivalentinei kanonizacijai būtinos trys sąlygos: gyvas kultas
nuo seniausių laikų, bendras ir pastovus pamaldžių istorikų liudijimas apie dorybes
arba kankinystę, nenutrūkstantis šventumo garsas. Šias normas, ligi XVIII amžiaus
taikytas išskirtiniems palaimintųjų skelbimo atvejams popiežius Benediktas XIV Lambertini
pritaikė kanonizacijoms. (Vatikano radijas)