Popiežių Jono XXIII ir Jono Pauliaus II apaštalinės kelionės: nuo Asyžiaus iki tolimiausių
pasaulio kampelių
Dažnos ir gausios apaštalinės kelionės, žymėję ilgą popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikatą,
istoriniu požiūriu nebuvo naujovė. Istorikai prisimena, kad kai kuriems VI – VII a.
popiežiams kelionės į Konstantinopolį buvo tam tikra prasme privalomos. Viduramžiais
ir naujaisiais amžiais jų būta dar gausesnių. Tačiau viską pakeitė prancūzų revoliucija
ir pertvarkos Italijoje: ilgiau nei pusantro šimto metų popiežiai neišvyko už Italijos
ribų, o nepaliko Vatikano teritorijos – maždaug septyniasdešimtmetį.
Net jei
tarptautinės apaštalinės kelionės, tokios kaip jas pažįstame šiandien, prasidėjo Pauliaus
VI vizitu į Šventąją Žemę 1964 m. sausio 4 d. – iš tiesų būtent Jonas XXIII buvo pirmasis
popiežius, po ilgų dešimtmečių išvykęs iš Romos, taip įvykdydamas savo pirmąją ir
vienintelę apaštalinę kelionę. Tad 1962 m. įvykusi jo piligrimystė traukiniu į Asyžių
ir Loretą, kad paaukotų Vatikano II Susirinkimą Marijos globai, buvo tikra sensacija.
Šis
istorinis įvykis nukelia mus į 1962 m. spalio 4 dieną, Vatikano II Susirinkimo išvakares
– oficialiai darbai pradėti spalio 11 dieną. Popiežius Roncalli savo piligrimine kelione
norėjo „užantspauduoti maldas visame pasaulyje už Susirinkimą, kuris simbolizuoja
ir Bažnyčios kelionės prasmę“. Ankstų rytą popiežius išsiruošė į piligrimystę traukiniu
iš Vatikano geležinkelio stoties. Pakeliui minia džiaugsmingai sveikino „popiežiaus
traukinį“. Pasiekęs Loretą, pasimeldęs Šventuosiuose namuose, popiežius kreipėsi į
šventovėje susirinkusius tikinčiuosius, kalbėdamas apie Žodžio įsikūnijimą, šeimą
ir darbą. Po Loreto – kelionė į Asyžių. Tą dieną, minint Šv. Pranciškaus liturginį
minėjimą, popiežius „Šventajam neturtėliui“ patiki tris įžadus: už šventąjį Asyžiaus
miestą, už mylimą Italiją, už visas senojo ir naujojo pasaulio tautas, kad „mokėtų
įžvelgti Dievo knygoje bendrą civilizacijos ir taikos misiją, kurią Jis joms numatė“.
Tuo tarpu išrinkus Joną Paulių II apaštalinės kelionės virto tikru pontifikato
atributu. Karolis Wojtyla tapo „popiežiumi piligrimu“, kuris keliauja po pasaulį skelbdamas
Evangeliją. Per 26 pontifikato metus Jonas Paulius įvykdė 104 tarptautines keliones,
aplankydamas 129 šalis ir 617 miestų. Šių vizitų metu paskelbė 2.382 kalbas ir įveikė
1.162.615 km. Be šių tarptautinių kelionių įvyko 146 popiežiaus kelionės Italijoje.
Pirmoji Šventojo Tėvo tarptautinė apaštalinė kelionė – tai 1979 m. sausio
25-vasario 1 dienomis vykęs vizitas į Santa Domingą, Meksiką ir Bahamus; paskutinė
– 2004 m. rugpjūtį, į Lurdą. Popiežiaus piligrimysčių tikslas ne visada būdavo šalys,
kur gyventojų daugumą sudaro katalikai: pavyzdžiui, Mongolija ar Azerbaidžanas, kur
katalikų tikėjimą išpažįsta nedidelė dalis gyventojų.
Kai kurių tarptautinių
kelionių tikslas buvo susitikimas su jaunimu Pasaulinėse jaunimo dienose, kaip kad
Buenos Airėse, Santjago de Komposteloje ar Čenstakavoje. Labai svarbūs ir pasauliniai
šeimos susitikimai, prasidėję 1994 m., kuriuos Jungtinės Tautos paskelbė Pasauliniais
šeimos metais. Primename, kad Jonas Paulius II 1993 m. rugsėjo 4-8 dienomis viešėjo
Lietuvoje, kuri buvo ką tik atgavusi nepriklausomybę. Jis buvo pirmasis istorijoje
Lietuvą aplankęs popiežius.
Šios tarptautinės kelionės liudijo ir Šventojo
Sosto siekį plėtoti santykius viso pasaulio mastu. Kita vertus, šie vizitai pabrėžė
vietinių Bažnyčių vaidmenį Visuotinėje Bažnyčioje. Šiame dinamiškame judėjime iš centro
į periferiją popiežiaus kelionės buvo „autentiška piligrimystė į gyvą Dievo tautos
šventovę“. Šį pasirinkimą pagimdė troškimas liudyti ir skelbti pasauliui evangelinę
žinią. Dėl to Jonas Paulius II taip išplėtė tarptautinių kelionių geografiją, o jo
įpėdiniai tęsia šią liniją, vykdydami seną apaštalo Pauliaus kartotą pranašystę: „Po
visą žemę pasklido jų garsas, iki pasaulio pakraščių – jų žodžiai“ (Rom 10, 18b).
(Vatikano radijas)