Velykų tridienis – trys ilgiausios dienos

Tai buvo prieš Velykų šventes. Jėzus, žinodamas, jog atėjo valanda jam iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo. Vakarieniaujant, kai velnias jau buvo įkvėpęs Simono Iskarijoto sūnaus Judo širdin sumanymą išduoti jį, žinodamas, kad Tėvas yra visa atidavęs į jo rankas, kad jis išėjęs iš Dievo ir einąs pas Dievą, Jėzus pakyla nuo stalo, nusivelka viršutinius drabužius ir persijuosia rankšluosčiu. Paskui įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas bei šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs.

Taip jis prieina prie Simono Petro. Šis jam sako: „Viešpatie, nejau tu mazgosi man kojas!“ Jėzus jam atsakė: „Tu dabar nesupranti, ką aš darau, bet vėliau suprasi“. Petras atsiliepė: „Tu nemazgosi man kojų per amžius!“ Jėzus jam sako: „Jei tavęs nenumazgosiu, neturėsi dalies su manimi“. Tada Simonas Petras sušuko: „Viešpatie, ne tik mano kojas, bet ir rankas, ir galvą!“ Jėzus į tai atsakė: „Kas išsimaudęs, tam nėra reikalo praustis, nebent kojas nusimazgoti, nes jis visas švarus. Ir jūs esate švarūs, deja, ne visi“. Jis mat žinojo apie savo išdavėją ir todėl pasakė: „Jūs ne visi švarūs“.

Numazgojęs mokiniams kojas, jis užsivilko drabužius ir, sugrįžęs prie stalo, paklausė: „Ar suprantate, ką jums padariau? Jūs vadinate mane 'Mokytoju' ir 'Viešpačiu' ir gerai sakote, nes aš toks ir esu. Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau. (Jn 13,1-15)

MEILĖ IKI GALO

Pradedame Velykų Tridienį, tris pačias ilgiausias dienas metuose, nes tai paskutinės Išganytojo valandos žemėje. Didžiojo Ketvirtadienio rytą visų vyskupijų katedrose kunigai susirenka aplink savo vyskupą, kad kartu su juo pašventintų paguodą ir malonę nešančius aliejus, tuo tarpu vakare nuo didžiųjų miestų išpuoštų bažnyčių iki beveik niekam nežinomų kaimuose esančių bendruomenių, tikintieji rinksis prisiminti tą lemtingąją naktį. Jie dar kartą prisimins emocijų kupiną Vakarienę, kurios metu Viešpats Jėzus pirmą kartą pavadino save duona gyvenimo kelionei, žvelgs į savo kunigą, kuris, pašauktas pakartoti tai, ką Išganytojas darė Paskutinės Vakarienės metu, iškels konsekruotą Ostiją, o pats kunigas, kartodamas žodžius: „Tai darykite mano atminimui“, palenks galvą prieš savo pašaukimo dovaną…

Viskas prasideda čia, tos Vakarienės metu, kartu su Viešpačiu. Jėzus trokšta su savo mokiniais, o tai reiškia: su mumis, valgyti Velykų Vakarienę. Jo širdis liepsnoja iš meilės mums, Jo buvimas drauge yra tarsi meilės liepsna. Šiai Vakarienei pasibaigus Jėzus atliko visa tai, apie ką buvo kalbėjęs, ir čia kalbame ne apie kojų plovimą, bet apie tai, ko apaštalai negalėjo nė įsivaizduoti: Jis leidosi išduodamas ir nužudomas. Jėzus nesustojo ties žodžiais, kurie taip ir būtų likę gražiu mokymu. Pasaulio Gelbėtojo mirtis ant kryžiaus yra galutinis ir neatšaukiamas apsisprendimas. Beviltiška mėginti jį išaiškinti – įmanoma tik priimti tai, ką Dievas atiduoda mums: patį save. Jėzus, išgyvendamas meilę, atveda mus iki nesuprantamų paradoksų, apie kuriuos buvo kalbėjęs, ir kurie savo prasmę įgyja to lemtingo savęs atidavimo akimirką. Atiduodamas save, Išganytojas sako mums: „Tavo širdis užkietėjo, ir tu nesupranti, kad tave myliu, todėl vienintelis būdas padėti tau suprasti, kad esi man brangus, bus leisti, kad mano meilė taptų visišku pasiaukojimu, mano išlietu krauju“. Apaštalas ir evangelistas Jonas neveltui kančios aprašymą nusako žodžiais: „Jėzus, mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo“.

Jėzus pasirinko dovanoti save mums paprastu, vargingu ir piktinančiu būdu, kuris pripildo mūsų sielas abejonių: „Kaip tai gali būti: gabalėlis duonos, lašelis vyno ir privalau tikėti, kad čia yra Jėzus…“ Viešpats prisiima šią riziką ir nuolat, taip pat ir mūsų dienomis, atiduoda mums save. Mums švenčiant Eucharistiją, kartais nerūpestingai, be tikėjimo, skubant, paįvairinant savo idėjomis, Jėzus prisiima galimybę likti nesuprastas, tačiau atkakliai per savo kunigus kartoja žodžius: „Už jus…“

Žmonės Jo nesuprato ir prikalto prie kryžiaus…

Mons. Adolfas Grušas