2014-04-19 13:02:10

Viešpaties kančios minėjimas. „Jo išdavikas Judas irgi stovėjo tarp jų“ (+video)


Didžiojo penktadienio pavakare popiežius Pranciškus šv. Petro bazilikoje vadovavo Viešpaties kančios pamaldoms. Kaip įprasta, šia proga homiliją sakė ne Popiežius, bet Popiežiaus namų pamokslininkas t. Raniero Cantalamessa OFM Cap. Šiemetinės Didžiojo penktadienio meditacijos tema: Judo išdavystė.

T. Raniero Cantalamessa OFM Cap. homilijos santrauka:

Dieviškoje ir žmogiškoje Jėzaus kančios istorijoje yra daugybė ir kitų žmonių istorijų, kurios pateko į jos šviesą arba šešėlį. Tragiškiausia jų yra Judo Iskarijoto istorija. Tai vienas nedaugelio faktų, kurį sutartinai patvirtina visi keturios Evangelijos ir kitos Naujojo Testamento knygos. Pirmoji krikščionių bendruomenė daug apie šį faktą galvojo, dėl to ir mes neturėtume jo nutylėti. Judas nuo pat pradžių buvo vienas iš dvylikos. Evangelistas Lukas savajame apaštalų sąraše mini „Judą Iskarijotą, vėliau tapusį išdaviku“ (Lk 6,16).

Kodėl jis juo tapo? Nelabai senais laikais, kai buvo madinga Jėzų laikyti „revoliucionieriumi“, taip ir Judo gestas aiškintas idealistiniais motyvais. Kai kas manė, kad ir jo pravardė „Iskarijotas“ reiškianti, kad jis priklausęs „sikarijams“, tai yra zelotams ekstremistams, kovojusiems su romėnais. Kiti aiškino, kad nusivylęs Jėzaus skelbta Dievo Karalystės idėja, Judas norėjęs išprovokuoti Jėzų, kad jis pasipriešintų romėnams ir politinėje plotmėje. Tokį Judą matome garsiajame miuzikle „Jesus Christ Superstar“ ir naujesniuose kūriniuose. Judas pristatomas ne kaip išdavikas, bet kaip teigiama figūra, kaip Brutas, kuris gelbėdamas Respubliką nužudo Julijų Cezarį.

Šios rekonstrukcijos vertingos meniniu ir literatūriniu požiūriu, tačiau jos neturi jokio istorinio pagrindo. Evangelijos, tai yra vieninteliai apie šį žmogų kalbantys šaltiniai, nurodo labai žemišką išdavystės priežastį – pinigus. Judui buvo patikėti Jėzaus mokinių pinigai. Kai Betanijoje Marija išpila ant Jėzaus kojų brangų aliejų, jis piktinasi, kad be reikalo išlaidaujama. Jam nerūpėjo vargšai, nes, kaip sako Jonas, jis „buvo vagis ir, turėdamas rankose kasą, grobstė jos pajamas“ (Jn 12,6). Ir nuėjęs pas aukštuosius kunigus išduoti Jėzaus jis klausia kiek jam už tai bus sumokėta. Kodėl turėtume manyti, kad toks paaiškinimas pernelyg banalus? Argi ne tą patį matome per visą istoriją iki mūsų dienų? Mamona, pinigas, tai ne šiaip vienas iš daugelio stabų, bet visų stabų stabas.

Pinigas yra anti-dievas, nes sukuria alternatyvų dvasinį pasaulį, pakeičia dieviškųjų dorybių objektą. Tikėjimo, vilties ir meilės tikslas yra ne Dievas, bet pinigas. Visos vertybės apverčiamos aukštyn kojomis. „Šventasis Raštas sako: „Tikinčiam viskas galima“ (Mk 9,23), o pasaulis sako: „Turinčiam pinigų viskas galima“. Tam tikra prasme, pasaulio įvykiai tai patvirtina. „Visų blogybių šaknis yra godumas pinigams“ (1 Tim 6,10), sako Šventasis Raštas. Jei ir pinigai nėra visų dabartinio pasaulio blogybių priežastis, tai vis tiek visos blogybės daugiau ar mažiau su pinigais susijusios. Ir čia net nebūtina kalbėti apie pinigų kaupimą nusikalstamais būdais, nes jau pakankamai skandalingi yra tie atvejai kai kaikurie žmonės gauna šimtą kartų didesnius atlyginimus negu jų pavaldiniai ir jie tuoj pat ima protestuoti, kai pasiūloma tuos didelius atlyginimus sumažinti vardan didesnio socialinio teisingumo. Kiek kartų šiais laikais turėtume pamąstyti apie Jėzaus įspėjimą visokias gerybės kaupusiam turtuoliui: „Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?“ (Lk 12,20)!

Judo išdavystė tebesitęsia istorijoje ir visada išduodamas Jėzus. Judas išdavė galvą; o jo sekėjai išduoda kūną, nes vargšai yra Jėzaus kūno nariai. „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25,40). Jėzus išduodamas ne tik už trisdešimt sidabrinių. Išduoda Kristų, kas išduoda savo žmoną ar vyrą. Išduoda Dievą neištikimi jo tarnai, kurie gano save, o ne kaimenę. Išduoda Jėzų tas, kas išduoda savo sąžinę.

Evangelijoje aprašyta baisi Judo gyvenimo baigtis: „Kai išdavikas Judas pamatė, jog Jėzus pasmerktas, gailesčio pagautas nunešė atgal aukštiesiems kunigams ir seniūnams trisdešimt sidabrinių ir tarė: „Nusidėjau išduodamas nekaltą kraują“. Tie atsakė: „Kas mums darbo?! Tu žinokis!“ Nusviedęs šventykloje pinigus, jis išbėgo ir pasikorė.“ (Mt 27,3-5). Neskubėkime teisti. Jėzus niekada Judo neapleido. Mes nežinome ką Judas galvojo paskutinę akimirką, kai jau kilpa veržė kaklą: šaukėsi Dievo ar atsidavė Šėtonui. Tik Dievas žino kas dėjosi jo sieloje tą paskutinę akimirką. Paskutinis Jėzaus jam ištartas žodis buvo: „bičiuli!“.

Tai tiesa, kad kalbėdamas Tėvui apie savo mokinius Jėzus Judą yra pavadinęs „pražūties sūnumi“ (Jn 17,12), tačiau čia kalbama apie dabartį, o ne apie amžinybę. Taip pat ir griežti žodžiai, kad „geriau jam būtų buvę negimti“ (Mk 14,21) pirmiausia reiškia nusikaltimo dydį, o ne amžiną pasmerkimą. Žmogaus amžinasis likimas yra tik Dievo rankose. Bažnyčia daug kartų moteris ir vyrus yra paskelbusi šventaisiais, bet nė karto nėra pasakiusi, kad kuris nors žmogus tikrai yra pragare.

Svarbiausias dalykas Judo atveju buvo ne išdavystė, bet Jėzaus atsakas į ją. Jėzus žinojo kas dedasi jo mokinio širdyje ir iki paskutinės akimirkos laukė, kad jis persigalvotų. Jėzus žino, ko Judas atėjo į Alyvų darželį ir nepaisant ledinio pabučiavimo, vadina jį bičiuliu. Kaip Jėzus žvalgėsi norėdamas pamatyti jo išsigynusio Petro veidą, taip jis tikėjosi, kad pamatys ir Judą kur nors už kryžiaus kelio posūkio. Kai Jėzus ant kryžiaus meldėsi: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23,34), Jėzaus mintyse tikriausiai buvo ir Judas.

Kaip mes pasielgsime? Kieno pavyzdžiu seksime – Judo ar Petro? Petras gailėjosi savo poelgio. Gailėjosi ir Judas. „Nusidėjau išduodamas nekaltą kraują“, tarė jis sviesdamas ant žemės už išdavystę gautus pinigus. Kur skirtumas? Skirtumas tik vienas: Patras pasitikėjo Jėzaus gailestingumu, Judas – ne. Didžiausia Judo nuodėmė buvo ne išdavystė, bet abejojimas Jėzaus gailestingumu.

Jei mes – vieni mažiau, kiti daugiau - esame sekę išduodančio Judo pavyzdžiu, tačiau nesekime jo netikėjimu, kad galima sulaukti atleidimo. Mes turime sakramentą, kuriame galime sulaukti Kristaus gailestingumo – tai Susitaikinimo sakramentas. Miela sutikti Jėzų kaip Mokytoją, tačiau dar mieliau sutikti jį kaip Išganytoją, kuris mus ištraukia iš bedugnės. Išpažinties metu mes galime patirti tą malonę, apie kurią kalbama velykiniame šlovinime: „Laiminga ta kaltė, kuri susilaukė tokio didžio Atpirkėjo“. Jei atgailaujame, Jėzus visas mūsų nuodėmes paverčia „laimingomis kaltėmis“. (Vatikano radijas)











All the contents on this site are copyrighted ©.