Viešpaties Prisikėlimas - Velykos

Marija stovėjo lauke palei kapą ir verkė. Verkdama ji pasilenkė į kapo vidų ir pamatė du angelus baltais drabužiais, sėdinčius – vieną galvūgalyje, kitą kojų vietoje – ten, kur būta Jėzaus kūno. Jie paklausė ją: „Moterie, ko verki?“ Ji atsakė: „Kad paėmė mano Viešpatį ir nežinau, kur jį padėjo“. Tai tarusi, ji atsisuko ir pamatė stovintį Jėzų, bet nepažino, kad tai Jėzus. O jis tarė jai: „Moterie, ko verki? Ko ieškai?“ Jinai, manydama, jog tai sodininkas, atsakė: „Gerbiamasis! Jei tamsta jį išnešei, pasakyk man, kur padėjai. Aš jį pasiimsiu“. Jėzus jai sako: „Marija!“ Ji atsigręžė ir sušuko hebrajiškai: „Rabuni!“ (Tai reiškia: „Mo-kytojau“) . Jėzus jai tarė: „Nelaikyk manęs! Aš dar neįžengiau pas Tėvą. Verčiau eik pas mano brolius ir pasakyk jiems: 'Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą'“. Marija Magdalietė nuėjo ir pranešė mokiniams, kad mačiusi Viešpatį ir ką jis jai sakęs. (Jn 20, 11–18)

AMŽINAS PRISIKĖLIMAS, mons Adolfas Grušas

Evangelijoje randamas Velykų pasakojimas yra tarsi nuspalvintas naujo gimimo ir aistros. Tai dygstančios sėklos tylus prabudimas, ir nuo kapo angos nuritamo akmens garsas. Tuš-čias kapas ryto aušroje panašus į jau išdygusios sėklos tuščią lukštą. Drauge tai ir aistra visų tų žmonių, kurie tą rytą skubėjo prie kapo: skuba Marija, skuba Petras ir Jonas, nes meilė visuomet skuba. Tai aistra, kurią išreiškia Magdalietės, nepasiduodančios akivaiz-džiai matytai mirčiai, ašaros. Mylėti, reiškia tarti: „Tu nemirsi!“.

Marijos Magdalietės kelionė prie Jėzaus kapo palaipsniui atskleidžia mums tai, kuo yra pagrįstas visas mūsų tikėjimas. Viskas prasideda nuo nerasto kūno: „Kur jį padėjote… Atiduok Jį man, aš Jį pasiimsiu“. Tai Marijos Magdalietės žodžiai: „Pasiimsiu… aš, maža moteris, be galo mylinčia širdimi, silpnomis rankomis ir nesuvaldoma meile“…

Tada pasigirsta pirmieji Prisikėlusiojo žodžiai, nuolankūs ir jaudinantys, tebežavintys visų laikų krikščionis: „Moterie, ko verki?“ Dievas iš dangaus slepiasi ašarose ir, kuomet pra-byla, balsas virpa iš jaudulio: „Neverk!“

Prisikėlęs Jėzus susitikimus su savo artimaisiais pradeda Jam būdingu elgesiu: Jis visuomet pirmiausia mato ne nuodėmę, bet žmogų, jo ašaras, pirmiausia žvelgia į žmogaus kančią. Ir kaip tik čia, skausme ir kančioje, ateina suvokimas: juk tai Viešpats!

Marija norėtų apkabinti Jo kojas ir neleisti pajudėti iš vietos, tačiau Jėzus sako: „Nelaikyk manęs!“ Viešpats iš to sodo, kuriame buvo Jo kapas, eina į visą pasaulį, kad susidurtų su mūsų ir viso pasaulio ašaromis. Jo neįmanoma sulaikyti, nes Jo mokslas prašoka visus žodžius, visas idėjas, visas formas ir apeigas. Jis iškyla virš mirties ir veda žmones į gy-venimą.

Nors Kristus po Prisikėlimo atrodo fiziškai atitolęs nuo šios žemės namų, Jis ir toliau te-bėra pačiame menkiausiame pasaulio kambarėlyje, Jį galime rasti pačiuose nedėkingiau-siuose istorijos puslapiuose, Jis yra žmogaus sielos gelmėje. Tie, kuriems nepriimtinas Jėzaus buvimas pasaulyje, mėgina šį pasaulį kurti pagal savo pageidavimus, tačiau visi, laukiantys naujo dangaus ir naujos žemės, žino, kad Velykos buvo šviesos sėkla pasaulyje, kad nuo tada jokia istorija neįmanoma be Dievo.

Kristus yra ne vien Prisikėlusysis praeityje, bet taip pat ir Prisikeliantis čia ir dabar, kuris vis teberita akmenis nuo žmonių širdžių kapų. Kristus ne paprastai prisikėlė vieną kartą visiems laikams, Jis nėra vien tik prikeliantis amžinybei mūsų sielas, bet Jis yra pats Pri-sikėlimas, visa apimanti Galybė, gyvenimo želmuo, atgyjantis ir klestintis Gyvenimas. Velykos – tai šventė, kai nuo mūsų gyvenimo nuritama visa tai, kas slegia, o mes išeiname į pavasarį su nauju ryžtu puoselėti gėrį. Prisikeliantis Viešpats mus kviečia kelionei aukštyn į tikrąją amžinybę, drauge išvaduodamas iš istorijos, materijos ir žmogiško silpnumo pančių.

Šis Prisikėlimas nesibaigs tol, kol nebus sudaužyta paskutinė širdį sukausčiusi uola, ir Vieš-paties meilė nepasieks paskutinės Jo kūrinijos medžio šakelės…